Thomo Manno festivalis – ar tikrai Thomo Manno?

Lietuva knibžda frazių, formuluočių, sąvokų, kurios praradusios tikrą turinį ir neatitinka to, kas jomis norima pasakyti. XX a. vokiečių literatūros klasikas Thomas Mannas įdomus ir lietuvių vertėjams bei tyrinėtojams. Turime ne vieną disertaciją, skirtą jo kūrybai ar jos sąsajoms su lietuvių literatūra, o nuo 1997-ųjų Nidoje, kur rašytojas leido 1930–1932 m. vasaras, vyksta ir vadinami Th. Manno festivaliai, kuriems ypatingą dėmesį rodo ir žurnalistai, ypač Lietuvos radijas. Galima būtų tuo pasidžiaugti, jei būtų taip nušviečiama daugelio kultūrinių renginių eiga...

Keisti X festivalio metu buvo Lietuvos radijo komentatorės samprotavimai. Klausantis jų, susidarė įspūdis, kad Lietuvoje nėra nei kitų festivalių, nei žmonių, kurie rūpintųsi Lietuvos įvaizdžiu. Lietuvos radijo žurnalistė, baigiantis festivaliui, pompastiškai pažymėjo, kad festivalis tiek nuveikęs Lietuvos įvaizdžiui, jog dar reikia paieškoti kito tokio. Kaip didžiulį festivalio privalumą ji iškėlė ne fonograminę muziką! O kokia dar muzika turėtų skambėti tokiuose festivaliuose? – norisi paklausti radijo komentatorės. Dar vienas klausimas dešimt metų neduoda ramybės: kiek festivalis nuveikė griaudamas Th. Manno kūrybos tyrinėjimo ir sklaidos tradicijas Lietuvoje, išstumdamas iš Nidos tuos, kurie tyrinėja ar populiarina rašytojo kūrybą Lietuvoje? Festivalis organizatorių buvo pakreiptas taip, kad ėmė burti nedidelę saujelę humanitarų, nebūtinai susijusių su Th. Mannu, ir plėtė muzikų ratą. Kritika, kurią kadaise išsakė pagrindinė Th. Manno tyrinėtoja Lietuvoje prof. Raminta Gamziukaitė, neturėjo jokio poveikio. Festivalis netapo literatūrinis, iš esmės likdamas muzikantų susibūrimo erdve. Th. Manno seminarai, startavę Nidoje 1987 m. ir politinio atgimimo išvakarėse tapę dvasinio atgimimo švente Lietuvos intelektualams, buvo užbraukti vienu brūkšniu ir išmesti į istorijos šiukšlyną. Tad kaip čia galima sukurti teigiamą Lietuvos įvaizdį?

Ar tokie yra ir pasaulyje žinomi, tarkim, B. Bjørnsono, H. Ibseno, Pero Giunto ar K. Hamsuno festivaliai? Ne, pasakys tie, kurie juose dalyvavo. Jei festivalio įkvėpėjas – rašytojas, natūralu, kad renginio ašimi taps literatūriniai tekstai ir jų analizė. Toks buvo ir prieš 3 metus Latvijoje vykęs Hamsuno festivalis, tokie yra ir Norvegijoje vykstantys šiam literatūros klasikui skirti festivaliai.

Deja, Th. Manno festivaliuose, ieškant naujų temų ir liekant su tais pačiais dalyviais, tolstama ir nuo rašytojo kūrybos, ir nuo literatūros.

Savitos temos ieškojimas kiekvienam festivaliui būtų nepeiktinas dalykas, jei tai būtų, tarkim, Pamario, Baltijos bangų ar Kultūrų dialogo, o ne Th. Manno vardu pavadintas festivalis. Tada natūralu būtų kalbėti apie Baltijos jūros pakrantės kultūros kraštovaizdžius, apie gimtinę ir panašiai. Gal ir triukšmo misterijos bei rudens instaliacijos neblogai įsikomponuotų... Sunku gausybę dailės ir muzikos renginių susieti su Th. Manno vardu, ir tada pasitelkiama tokia metafora kaip „Th. Manno dvasios horizontai“. Festivalis, anot jo recenzentės Astos Andrikonytės, rašiusios „Lietuvos ryte“, „veria vis naujus Th. Manno dvasios horizontus, užkrėsdamas noru domėtis savo krašto ir tautos istorija, Th. Manno kūryba“. Šiame „dvasios horizontų“ kontekste atsiranda ir toks naujas kultūros reiškinys kaip Th. Manno pasaulio pratęsimas į lietuvių kultūrą ir muziką. Pratęsti galima viską ir į viską, ypač kai nesinori kalbėti apie patį Th. Manną. Tam, kad, gink Dieve, nevartotum žodžio „profanacija“, labai tinka tokie pratęsimai... Tada juos galima pavadinti ir Lietuvos kultūros brangakmeniais.

Th. Manno kūryba yra tas lobynas, kuris turėtų tapti kiekvieno jo vardu pavadinto festivalio išeities tašku, tada nereikės griebtis instaliacijų ir ritualinių giesmių, triukšmo misterijų ir panašių projektų. Bet Lietuva, matyt, yra tokia šalis, kuriai už intelektualines pastangas daug brangesnis karnavalinis šurmulys.