Norvegų dramaturgas, vienas iš geriausių devynioliktojo amžiaus Norvegų rašytojų. H. Ibsen yra laikomas moderniosios prozinės dramos pradininku. Jis atsiribojo nuo klasikinio tokių dramų stiliaus.
„... ir ką tada reiškia būti poetu? Praėjo daug laiko, kol supratau, kad būti poetu, tai reiškia matyti ir užrašyti tokiu būdu, kad skaitytojas pamatytų tuos pačius dalykus, kaip juos matė pats rašytojas. Bet tik tai kas buvo išgyventa, gali būti pamatyta ir priimta tokiu būdu. Šiuolaikinės literatūros paslaptis slypi, tik tokiuose išgyvenimuose. Viską ką parašiau per paskutinius dešimt metų, visų pirma išgyvenau dvasiškai.“ – H. Ibsen kalba Norvegijos studentams 1874 metais.
Henrik Ibsen gimė 1828 metais kovo 20 dieną Skien, tai mažas pajūrio miestelis Norvegijoje. Jo tėvas buvo pasiturintis prekybininkas, kurio verslui vėliau žlugus, kentėjo visa šeima. Skurdas H. Ibsen apribojo galimybę mokytis ir suformavo neigiamą požiūrį į to meto visuomenę. Kai H. Ibsen sukako šešiolika, jis buvo išsiūstas dirbti vaistininko padėjėju Grimstad. 1848 metais, Europoje siaučiant revoliucijoms, H. Ibsen pradeda mąstyti apie asmens laisvę.
1850 metais rašytojas išsikrausto į Christiania (dabartinis Oslas). Ten jis lankė Heltbergo studentų gamyklą, kurioje studijoms universitete buvo rengiami paaugliai. Kartas nuo karto H. Ibsen pavykdavo užsidirbti už straipsnius įvairiems žurnalams. Tais pačiais metais jis parašė dvi pjeses: Catilina, tragedija, kurioje atsispindėjo 1848 metų revoliucinė atmosfera, ir Laidotuvių kalva.
H. Ibsen tikėjosi tapti gydytoju, bet neišlaikė stojamųjų egzaminų į universitetą. 1851 metais jis paskirtas „scenos poetu“ Den Nationale Scene, nedideliame teatre Bergene. Ten jis parašė keturias pjeses, paremtas Norvegijos folkloro tradicijomis ir istorija. Grasiausia iš šių dramų – Ledi Inger iš Ostrato (1855), susijusi su Norvegijos išsilaisvinimu viduramžiais. 1852 metais H. Ibsen jo teatras išsiunčia į mokslus Danijoje ir Vokietijoje.
H. Ibsen grįžta į Christiania 1857 metais ir tampa naujojo Norvegijos (Norske) teatro vadovu. 1858 metais veda Suzannah Thoresen, kuri buvo įvaikinta garsios rašytojos Magdalene Thoresen. H. Ibsen ir S.Thoresen vienintelis vaikas, Sigurd, gimė jau po metų. Po daugelio pastatytų vaidinimų Norvegijos (Norske) teatras bankrutuoja ir H. Ibsen paskiriamas į Christiania teatrą. Šiam rašytojo kūrybos periodui priskiriamos dvi istorinės sagos: Helgelando kovotojai (1858), Apsimetėliai (1864), taip pat satyra Meilės komedija (1862). Keletas H. Ibsen kūrinių nesudomino publikos ir šie pažeminimai tapo rašytojo našta.
1864 metais H. Ibsen gauna valstybinį apdovanojimą, taip pat sulaukia paramos iš Bjørn Kovostjerne Bjørnson. H. Ibsen palieka Norvegiją ir išvykstą į Italiją. Po užsienį keliauja dvidešimt septynerius metus, trumpam vis sugrįždamas į Norvegiją. Per šį laiką jam teko gyventi Romoje, Miunchene, Drezdene, kur jis parašė daugelį savo garsiausių darbų, tarp kurių yra ir Brandas (1866), simbolinė tragedija apie dvasininką, kuris seka savo aukštais principais, taip pat Peras Giuntas (1867), satyrinis pasakojimas apie neatsakingą, egoistišką perą, kurio prototipas egzistuoja Norvegijos folklore. Perą išgelbėja Solveigos meilė.
1865 metais H. Ibsen rašo Björnson: „Jei dabar turėčiau įvardinti didžiausią savo nuopelną, man esant užsienyje, paminėčiau, kad galiausiai atitolau nuo esteticizmo, kuris man turėjo didelę įtaką. Toks esteticizmas, bent jau dabar man taip atrodo, yra didelis prakeikimas poezijai.“
H. Ibsen savo kūrinį The Emperor and the Galilean (1873) laikė svarbiausia savo drama. Tačiau, ši „sunki“ drama apie krikščionybę ir pagonybę, nebuvo įtraukta į jo svarbiausių pasiekimų sąrašą. H. Ibseno darbas Visuomenės šulai (1877), tai pasakojimas apie pasiturintį verslininką, kurio pavojingas gyvenimo būdas vos nesibaigia jo sūnaus mirtimi. Lėlių namai (1879) – tai socialinė drama apie vedybas, kurioje žmona atsisako paklusti savo vyrui ir taip pasitraukia iš laimingos santuokos. Ši drama tapo labai populiari ir jos pastatymas apkeliavo visą Europą ir Ameriką. Žmonių prieše (1882) H. Ibsen užsipuolė daugumą liberalų. Šmėklos (1881) palietė uždraustą paveldimos venerinės ligos temą. Londono laikraštis Daily Telegraph pavadino pjesę atvira žaizda, kuri padaryta visuomenei ir raupsuotųjų namais, kurių visi langai ir durys atidaryti. Po pjesės Hedda Gabler (1890) pastatymo Oscar Wilde, pamatęs vaidinimą, rašė: „jaučiau gailestį ir siaubą, lygiai taip kaip būna tikrose graikų dramose“.
1866 metais H. Ibsen gauna kasmetinę stipendiją, skiriamą poetams. Taip pat gauna apdovanojimą už dramatinę poemą Brandas, ir tai galutinai užtikrina jo neblogą finansinę padėtį. Aplanko Stokholmą, susitinką su Karaliumi ir vėliau pristato Norvegiją Sueco kanalo atidaryme. 1870 metais H. Ibsen dirbo su kompozitoriumi Edward Grieg, Pero Giunto pastatyme.
H. Ibsen praleido kelis 1874 metų vasaros mėnesius Norvegijoje, jo studentai atėjo į namus rašytojo pasveikinti. H. Ibsen tada atsakė: „Studentas turi lygiai tokią pat užduotį kaip ir poetas: išsiaiškinti pats ir išaiškinti kitiems laikinus ir amžinus klausimus, kurie kyla toje visuomenėje, kurioje jie gyvena“.
H. Ibsen į Norvegiją vėl grįžta 1891 metais. Jo santuoka buvo nelaiminga, tačiau draugystė su jauna moterimi praskaidrindavo jo gyvenimą. 1898 metais H. Ibsen pelnė pasaulinį pripažinimą. George Bernard Shaw pavadino jį geriausiu gyvu dramaturgu ir dėstytoju. H. Ibsen sūnus veda Bjørnson dukterį vardu Bergliot. H. Ibsen mirė Cristiania 1906 metų gegužės 23 dieną.
Bibliografija:
Vertimai į lietuvių kalbą:
Nora : trijų veiksmų drama / išvertė Augustinas Janulaitis. - Kaunas : Švietimo m-ja, 1923. - 142 p.
Peras Giuntas : dram. poema ; Lėlių namai : drama / iš norv. k. vertė T. Rostovaitė, R. Rimantienė, K. Boruta. - Kaunas : Šviesa, 1981. - 328 p.
Dramos / vertė K. Boruta ir R. Jablonskytė-Rimantienė. - Vilnius : Vals. grož. lit. l-kla, 1963. - 324 p.
Dramos. - Vilnius : Vaga, 1978. - 392 p.
Peras Giuntas : draminė poema / iš norvegų kalbos vertė Rimutė Rimantienė ir Tatjana Rostovaitė. - Vilnius : Vaga, 1972.- 292 p.
Šmėklos : šeimos drama trimis veiksmais / į lietuvių kalbą vertė A. Janulaitis. - Kaunas : Švietimo m-ja, 1921. - 138 p.
Brandas. - Klaipėda : Rytas, [1937]. - 355 p.
Helgelando kovotojai : 4 veiksmų drama. - Kaunas, 1928. - 116 p.
