Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Thomas Mannas: modernus Biblijos įkultūrinimas

2004-07-30
Vokiečių rašytojo Thomo Manno kūryba lietuvių skaitytojui gerai pažįstama. Jo veikalai jau tarpukario Nepriklausomybės metais pradėti versti į lietuvių kalbą. Antai 1929 m. Nobeliu apdovanoti „Budenbrokai” lietuviškai pasirodė kitų metų vasarą. Tačiau bene vėliausiai lietuvių skaitytoją pasiekia monumentalus veikalas — tetralogija „Juozapas ir jo broliai”. Tai biblinės tematikos keturių tomų ciklas, kurį pats rašytojas laikė savo „gyvenimo monumentu”, „paminklu ištvermei”, prie kurio dirbo kone du dešimtmečius. Ne vienas šiuolaikinis Manno kūrybos žinovas „Juozapą ir jo brolius” linkęs laikyti iškiliausiu rašytojo viso kūrybinio gyvenimo veikalu. Kodėl būtent šį veikalą, galbūt paaiškės iš tolesnių svarstymų. Bet jau iš pat pradžių reikėtų pastebėti, jog vienas iš tetralogijos iškilumo veiksnių, kartu ir priežastis, dėl ko šis veikalas lietuvių skaitytoją pasiekė palyginti vėlai (*1), tik posovietmečiu, - tai akivaizdi religinė jo tematika, autoriaus pagarba Šventojo Rašto autoritetui.

Biblinės  minties  ir literatūros dialogas

Šiuolaikinių teologų darbuose neretai rašoma, kad mūsų epochos drama yra ta, jog tarp tikėjimo ir moderniosios kultūros žioji gili praraja. Tetralogija „Juozapas ir jo broliai” ir yra įdomus pavyzdys, kaip vyksta ir gali vykti krikščioniškos minties ir moderniosios literatūros vaisingas dialogas. Moderniajai literatūrai tai reikšminga dėl to, kad į jos temų lauką įtraukia religijos dalykus, kuriuos ši literatūra, neretai besiorientuojanti į sekuliarų vienmatį diskursą, linkusi užmiršti. O būtinybę krikščioniškai minčiai leistis į dialogą su moderniąja literatūra suvokė ne tik Mannas. Šiuolaikiniai teologai taip pat atvirai kalba apie literatūros reikšmę krikščioniškam žmogaus paslapties nušvietimui. Tiubingeno universiteto katalikų teologijos fakulteto profesoriaus Karlo-Josefo Kuschelio teigimu, eidama į susitikimą su literatūra, teologinė mintis atsisako paviršutiniško — sąvokų ir sistemų sukurto — tikrumo ir daugeliui prieinama forma siekia prasiskverbti į pačią tikrovės gelmę: į žmogaus vietą išganymo istorijoje, jo vargus ir džiaugsmus, jo pastangas pažinti save ir pasaulį (*2). Manno romanų ciklas — puikus pavyzdys, kaip Šv. Rašto mintis aukštu intelektualiniu lygiu gali būti įkultūrinta į moderniosios literatūros kontekstą.

Pats rašytojas buvo iš tų įžvalgių XX a. pradžios intelektualų, kurie negalėjo nepastebėti, kad šiuolaikinio žmogaus dvasinis gyvenimas darosi vis skurdesnis. Kad Vakarų kultūra, kuria jis didžiavosi, o tetralogija rašė kaip tos kultūros apoteozę, pamažu miršta, joje randantis pražūtingoms pasaulio supaprastinimo schemoms. Įdomu, kad dvasinio nuopuolio priežastimi Mannas, greta kitko, laikė ir žmogaus nusigręžimą nuo Dievo. Komentuodamas tetralogijos parašymo aplinkybes, viename straipsnyje jis pabrėžia, kad tuos kataklizmus, tą dvasinę krizę, kuri ištiko Europą, žmogus prisišaukė pragaištingu lengvabūdiškumu išbarstęs dieviškos išminties perlus (*3). Nepritardamas Zeitgeist tendencijoms ir tikėdamas nauju humanistiniu proveržiu, rašytojas ėmėsi veikalo, kuris nūdienai primintų Vakarų civilizacijos ištakose atsispindinčią tokią ryškią santykio su tuo, kas transcendentiška, dimensiją, būdingą ir Senojo Testamento pasakojimams. Tetralogijos „Juozapas ir jo broliai” keturi tomai (jų apimtis bemaž 2000 puslapių) yra vienos svarbiausių Biblijos knygų — Pradžios knygos (Pr 25—50) — literatūrinė interpretacija. Knygos, kurioje, Manno žodžiais, vaizduojamas Jokūbo ir Juozapo, Vakarų civilizacijos „istoriją pradedančių vyrų gyvenimas”. Kiek biblinę istoriją Mannas laisvai perpasakoja, o kiek lieka ištikimas originalo minčiai, toliau svarstysimas klausimas. Svarbus pats faktas, kad įkvėpimo šaltiniu pasirinkta kaip tik ši biblinė medžiaga. Tetralogiją iš biblinės egzegezės pozicijų nagrinėjusio Holgerio Lahayne'o teigimu, Manno pasirinkta Pradžios knygos istorija savita šiais požiūriais: 1) istoriniu — tai svarbus išganymo istorijos momentas, pasakojantis apie tai, kaip Jokūbo sūnūs pateko į Egiptą ir kaip iš jų bei jų palikuonių susiformavo izraelitų tauta; 2) teologiniu požiūriu svarbi kaip nuodėmės ir išganymo pažado, Dievo sandoros su žmogumi istorija, kurioje Dievas pasirodo žmogui kaip suverenus vadovas, piktus jo darbus panaudojąs geram tikslui siekti; 3) literatūriniu požiūriu Pradžios knygos istorija žavi spalvingais charakteriais, dramatiškais įvykiais ir kt. (*4) Taigi biblinio šaltinio aukšta literatūrinė vertė, jo fundamentali teologinė mintis bei išganymo istorijos lemtingi momentai jau iš pradžių nulėmė tetralogijos specifiką. Bet čia svarbus ir kitas momentas — paties rašytojo kūrybinis įnašas, kurį straipsnyje apie Juozapo romanus jis nusakė taip: plėtodamas pasirinktą Pradžios knygos medžiagą, siekęs iš jos išgauti dvasinį turinį, kuris būtų svarbus XX a. žmogui (*5). Vadinasi, minėtus biblinio pasakojimo istorinį, teologinį ir literatūrinį aspektus jis leido sau savaip transformuoti. Apie transformacijas kiek vėliau. Čia vertėtų užsiminti apie jas sąlygojusią paties rašytojo santykį su krikščionybe. Apie jį tiek Manno, tiek bet kurio kito krikščioniškai angažuoto rašytojo, o ir šiaip žmogaus atveju kalbėti nėra lengva, kadangi šis santykis liečia giliausią asmens slėpinį. Šį slėpinį kiek praskleidžia iškilaus rašytojo darbai ar jo biografai. Lietuviškos Manno biografinės apybraižos autorius Leonas Stepanauskas pažymi, jog „[p]rotestantų šeimos atžala, ne katalikas", Mannas Juozapo romanuose bei kituose savo kūriniuose įrodė gilų religijų istorijos, Biblijos, mitologijos pažinimą (*6). Tačiau vienas dalykas —religijų istorijos, Biblijos pažinimas, t. y. kognityvinis santykis su krikščioniškąja tradicija, kas kita - gyvas, egzistencinis žmogaus ir Dievo ryšys, t. y. tikėjimo gyvenimas. Minėtas katalikų teologijos profesorius Kuschelis, komentuodamas Manno kaip krikščionio rašytojo gyvenimo aspektus, pastebi, kad, nors savo kūriniuose jis įvairiopai naudojo religinę medžiagą, tačiau tradicinės religijos, bažnytinės krikščionybės atžvilgiu laikėsi atstumo (*7). Sunku pasakyti, kiek rašant tetralogiją tai sąlygojo biblinės teologinės minties suvokimo autentiškumą ar neautentiškumą. Prie pastarojo, kaip bus matyti, prisidėjo ir Manno mokslinės religijų istorijos, Biblijos ir kt. studijos. Bet gal ne be pagrindo minėtas protestantų biblistas Lahayne'as teigia, jog rašytojo pasaulėžiūra, kuri atsiskleidžia tetralogijoje, „kitokia nei ta, kurią skelbia Biblija” (*8). Tad kaip, įkultūrindamas Biblijos pasakojimą, t. y. transformuodamas jo istorinį, teologinį ir literatūrinį aspektus, rašytojas kartu transformavo ir biblinę pasaulėžiūrą?

Tetralogijos parašymo aplinkybės

Romanų ciklas „Juozapas ir jo broliai” buvo rašomas 1926 — 1943 m. Vokietijos politiniame gyvenime tai permainų metai (nacionalsocialistų atėjimas į valdžią, fašistinės ideologijos įsigalėjimas, Antrojo pasaulinio karo pradžia ir kt.). Bendras politinis klimatas veikė ir tetralogijos rašymo procesą. Romanų ciklo pirmoji knyga „Jokūbo istorijos” pradėta rašyti Miunchene ir išėjo 1933 m. Tais pačiais metais, negalėdamas taikstytis su nacionalsocialistų ideologija, Mannas emigravo į Šveicariją, kur gyveno nuo 1933 iki 1936 m. Antroji tetralogijos dalis „Jaunasis Juozapas”, parašyta dar Vokietijoje, bet išėjo Šveicarijoje 1934 m. Dar Miunchene pradėtas trečiasis tomas „Juozapas Egipte” išėjo 1936 m. Vienoje. Ketvirtoji knyga „Juozapas maitintojas” buvo rašoma Jungtinėse Valstijose, į kurias Mannas emigravo 1938 m., ir išėjo 1943-aisiais. Tarp trečiojo ir ketvirtojo tomo — kelerių metų pertrauka, — 1936—1939 m. rašytojas rašė romaną „Lota Veimare” ir tik 1940 m. vėl grįžo prie Juozapo romanų ciklo. Turint prieš akis šią Manno neramaus gyvenimo chronologiją ir topologiją, įtikinama atrodo tyrinėtojų pastaba apie tai, jog stambaus epinio veikalo rašymas rašytojui buvo tapęs gyvenimą vienijančiu centru. Įvade į vokiškąjį ketvirtą tomą Joseph, der Ernahrer Albertas von Schirndingas, remdamasis Manno laiškais, teigia, jog tetralogijos užbaigimas rašytojui neteikė džiaugsmo: jis buvo tiesiog suaugęs su šiuo keliolika metų jį lydėjusiu darbu (*9).

Įdomu, kad veikalo apimtis augo taip pat su metais. Pradinis rašytojo sumanymas buvo kuklesnis: parašyti nedidelį romaną, paremtą bibline medžiaga, kuri būtų perpasakota „realistiškai ir su humoru”. Tik tada, kai darbas prie pirmojo tomo gerokai pasistūmėjo į priekį, rašytojui tapo aišku, jog iš turimos medžiagos išeitų stambesnis kūrinys. Vokiškame įvade į pirmąjį tomą Schirndingas teigia, kad užuominos apie Juozapo romano skirstymą į keturias dalis randamos tik 1933 m. dienoraščiuose ir laiškuose, t. y. tais metais, kai pasirodė pirmasis tomas; o ir vėliau, praėjus dvylikai metų nuo tetralogijos rašymo pradžios, laiškuose (pvz., 1938 m. Karlui Kerenyi, kurio mokslinėmis studijomis Mannas rėmėsi) vis girdėti susirūpinimo žodžiai, kaip iš kelių romano tomų sukurti vieningą ciklą (*10). Galima įsivaizduoti, kiek intelektinių pastangų kainavo tetralogijos koncepcijos kristalizavimasis kartu su kiekvieno tomo pasirodymu, jos vieningos visumos formavimasis. Rašydamas vėlesnius tomus Mannas turėjo nuolat mintimis grįžti prie to, apie ką buvo rašęs anksčiau, atsiminti detales ir jas perkelti į tolesnius puslapius. Skaitydama(s) tetralogiją, negali nesistebėti rašytojo atmintimi, — mestelėjęs kokią užuominą, vėliau, žiūrėk, ją atsimena ir vėl prie jos sugrįžta.

Išėjus vienam ar kitam tomui, pasirodydavo ir paties rašytojo komentarai. Antai, dar prieš išleidžiant pirmąjį tomą, 1928 m. balandžio 26 d. vokiškasis Berliner Tageblatt išspausdino pirmąsias Manno pastabas apie rašomą romaną. O kelios savaitės prieš išeinant visai tetralogijai, 1942 m. lapkričio 17 d. Vašingtono Kongreso bibliotekoje jis skaitė paskaitą apie savo veikalą. Pasklaidžius tuos tekstus nesunku įsitikinti, kad tai ne tiek Juozapo romanų interpretacija, kiek, kaip ir Umberto Eco savajam „Rožės vardui” parašytas metatekstas „Pavadinimas ir prasmė”, - pasakojimas, padedąs suprasti techninę kūrybos pusę. Tiek Eco, tiek Mannas laikosi nuostatos, jog rašytojas neturėtų interpretuoti savo kurinio, - ne autorius, o pats romanas turėtų būti interpretacijų generatorius.

Bibliniam romanų ciklui rašytojas rengėsi itin kruopščiai: pora metų studijavo antropologų, antikinės kultūros, religijotyros ir kt. mokslinius veikalus. Pagrindinė literatūra (bemaž šimtas knygų), kuria rašytojas naudojosi, taip pat aplankalai su laikraščių ir žurnalų iškarpomis, atvirukais, fotografijomis saugomi Manno archyve Ciuriche. Štai keli pagrindiniai tekstai, formavę idėjinę tetralogijos struktūrą: Dimitri Mereschkowski Die Geheimnisse des Ostens (1924); Alfred Jeremias Dos Alte Tes-tament im Lichte des Alten Orients (1904); Micha Josef bin Gorion Sagen der Juden (1919); Penkiaknygės komentaras Wirklichkeit der Hebrder (1925), parašytas Oskaro Goldbergo; Sigmund Freud Totem und Tabu (1913) ir Das Ich und das Es (1923); taip pat apokrifai, Midrašo, Talmudo literatūra, egiptiečių, asirų, graikų ir kt. mitų studijos. Be to, 1925 m. rašytojas leidosi į kelionę po Viduržemio jūros pakrantes, pamatė Egipto dykumas, piramides ir kt., t. y. žemę, kuri tapo trečio ir ketvirto tomų pagrindine veiksmo vieta. Dar anksčiau, rašydamas „Budenbrokus”, kurį laiką jis gyveno Palestinoje.

Žvelgiant dabarties akimis, minėti XX a. pradžios moksliniai darbai idėjiniu požiūriu, ko gero, pasenę. Vienos ar kitos srities specialistas apie juos pasakytų ne vieną kritinę pastabą. Šiuo atžvilgiu svarbi yra šiuolaikinio evangelikų teologijos profesoriaus Friedmanno Golkos 1991 m. pasirodžiusi studija Die biblische Josefsgeschichte und Thomas Manns Roman. Studijos autorius kritiškai analizuoja vieną pagrindinių Manno mokslinių šaltinių — Alfredo Jeremiaso knygą Das Alte Testament im Lichte des Alten Orients (1904), atskleisdamas biblinę mintį iškraipiusią jos įtaką tetralogijai. Golkos teigimu, Jeremiasas buvo šalininkas panbabilonizmo, kuris skelbė, kad ST religija, kaip ir kitos Artimųjų Rytų religijos, kilusios iš asirų-babiloniečių mitinio paveldo (*11). O pastarojo Pirmažmogio-Išganytojo mitą traktavo kaip Artimųjų Rytų tautose įvairiais variantais paplitusį mitą apie sudraskytą ir vėl atgyjantį dievą, vienur Uzirį, kitur Adonį, dar kitur Tamuzą ir pan. Nūdien panbabilonizmo hipotezę religijotyrininkai atmeta kaip klaidingą (pvz., amžiaus viduryje savo darbais ją paneigė Martinas Nilssonas). Tetralogijoje matyti, kaip, mąstydamas mitinėmis asociacijomis, pagrindinis personažas Juozapas į minėtą mitinį archetipą projektuoja savo poelgius. Įvykis, kai broliai Juozapą įmetė į šulinį, interpretuojamas kaip jo mirtis ir nužengimas į pragarus; o kai keliaujantys pirkliai Juozapą ištraukė iš šulinio, - kaip prisikėlimas. Maža to, „prožmogiškojo Dievo sūnaus” archetipą, kurį Mannas plėtoja jau pirmojo tomo gnostiniame prologe, imituojantis Juozapas tetralogijoje netgi traktuojamas kaip savotiškas „Kristaus provaizdis”. Anot Schirndingo, „prožmogiškojo Dievo sūnaus” mitas čia klaidingai figūruoja kaip Artimųjų Rytų arealo „pro-mitas” (*12). Ko gero, tai viena, skaitant tetralogiją, labiausiai į akis krintančių biblinės teologinės minties transformacijų.

Biblijos įkultūrinimas kaip mąstymo paradigmų kaita

Žinias, perimtas iš mokslinės literatūros, Mannas pavertė iki smulkmenų perpasakotu biblinių epiniu pasauliu. Manno tetralogija, kaip ir kiti romanai, stebina dideliu minties krūviu, problemų gausa, temų įvairove. Ji neabejotinai yra vienas geriausių XX a. intelektualios prozos pavyzdžių. Prozos, kuriai, Ramintos Gamziukaitės žodžiais, būdinga daugiasluoksnė struktūra: ir epiniai pasakojimai, ir psichologiniai etiudai, ir filosofiniai ekskursai, ir mokslinio pobūdžio eseistiniai intarpai (*13). Kad tai vokiečių intelektualioji proza, reiškia ir kitką, — dėmesys čia sutelkiamas ne tiek į socialinę (kaip anglų, prancūzų ar rusų XX a. socialiniame kritiniame romane), kiek į metafizinę problematiką. Tetralogija ir yra toks biblinės tematikos intelektualios prozos kūrinys, kuris temų ir problemų gausa generuoja įvairias interpretacijas ir gali būti įdomus tiek netikinčiam, tiek tikinčiam intelektualui. Ne vieną skaitytoją romanų ciklas galėtų praturtinti žiniomis ne tik apie judėjų, bet ir apie kitų senovės tautų religijas (pvz., tai puiki proga sužinoti, kas yra „gilgalas”, „terafimas”, „masebė” ir kt.).

Biblinė istorija Juozapo romanuose perpasakota itin patraukliai. Straipsnyje apie tetralogiją pats rašytojas pabrėžia, jog ją rašydamas ieškojo būdų, kaip „šią jaudinančią istoriją išdėstyti visiškai kitaip, papasakoti naujai, pritaikant modernias [literatūros] priemones, visas tas priemones - idėjines ir technines — kuriomis ji naudojasi” (*14). Tai reiškia, jog biblinio pasakojimo intelektualizaciįą lydėjo jo modernizacija. Pastaroji visų pirma reiškiasi tuo, kad biblinė pasakojimo linija romane nėra vienintelė. Cia esama ir pirminio šaltinio modernizacijos keliu atsiradusių religijos istorijos intarpų (pvz., intarpas apie tai, kaip monoteistinio tikėjimo tėvas Abraomas atrado Aukščiausiojo Dievo idėją, t. 2, p. 39-42), filologinių komentarų (pvz., pirminio šaltinio frazių „kartą nutiko”, „kitados” (t. 4, p. 291-292), „tapti aukso vyru” (t. 4, p. 219-220), formulės „urim ir tumim” komentarai (t. 4, p. 243—244) ir kt.), psichologinių analizių (pvz., per Freudo sublimacijos prizmę aiškinama Jokūbo situacija, kai kupinas meilės Rachelei, bet priverstas jos septynerius metus laukti, švelnius jausmus pavertė rūpesčiu jam patikėta avių banda, t. 1, p. 291-292) ir kt.

Modernizacijos keliu tetralogijoje radosi du pasakojimo sluoksniai: vienas — tai epinis-rapsodinis pasakojimas, antras — tai istorinis-filologinis-psichologinis jo komentavimas (*15). Šiuos du naratyvo sluoksnius atitinka dvejopos pasakotojo figūros: rapsodas, žodinės mokymo tradicijos iš kartos į kartą perteikėjas, kuris tik atsimena, bet nieko nekomentuoja, leisdamas pačiam padavimui pasakoti save. Ir rašytojas tyrinėtojas, kuris rapsodo pasakojamą padavimą moksliškai išplėtoja ar kritikuoja. Ir daro tai su subtiliu humoru (plg. Šekemo miesto jaunojo valdovo Sichemo — minkštadvasio kačių ir gėlių mylėtojo - ironišką charakteristiką, t. 1, p. 157—158). Humoristiškai rutuliojami abu tetralogijos naratyvo sluoksniai. Juk, pasak rašytojo, „mokslinius metodus taikyti tikrai ne mokslinei, o mitinei medžiagai, vadinasi, sąmoningai ją ironizuoti”.

Kas vartė Bibliją, tikriausiai negalėjo nepastebėti šio teksto nepaprasto kalbos taupumo, eliptiškų sintaksinių konstrukcijų, kuklaus vaizdo paprastumo. Antai Šventojo Rašto vertėjas į rusų kalbą Sergejus Averincevas tvirtina, jog, skaitant senovės hebrajų originalą, „sukrečia išraiškos tiesumas, toks tiesumas, kai kaskart parenkamas iš tiesų trumpiausias kelias iš tikrovės į žodį ir iš žodžio į širdį”. Kiekvienas Biblijos vertėjas susiduria su problema, kaip šį hebrajiško teksto lakoniškumą perteikti gimtąja kalba. Vokiečių rašytojas, modernizuodamas Pradžios knygos istoriją, sukūrė tokios poetikos kūrinį, kuriam būdingos erdvios sintaksinės konstrukcijos, pasakojimo išsamumas, su visomis detalėmis piešiami vaizdai ir kt. Antai trumputė Pradžios knygos frazė „Rachelė pagimdė Juozapą” (Pr 30, 25) tetralogijoje virsta keliolika puslapių aprėpiančia Juozapo laukimo ir gimimo scena, Juozapo, kurį Rachelei dar nešiojant, Jokūbas vadino archaišku dievo vardu: Dumuziu, tikruoju sūnumi (t. 1, p. 351-367).

Be kalbinio, stilistinio lygmens pakeitimų tetralogijoje esama akivaizdžių turinio pokyčių. Kaip žinia, Šv. Rašto specifika yra ta, kad čia vengiama bet kokio žmones, daiktus ar gamtą aprašinėjančio kalbėjimo. Biblinę stilistiką nagrinėjusio Ericho Auerbacho teigimu, čia netoleruojamas joks epitetas, joks aprašomasis kalbėjimas (*16), nes tai trukdytų sutelkti dėmesį į čia ir dabar vykstančio veiksmo dramatiškumą. Skaitant Bibliją matyti, kokie sudėtingi Jokūbo ir Juozapo charakteriai, kokiose dramatiškose situacijose jie atsiduria ir kokius gilius vidinius lūžius patiria. Bet tos dramatinės situacijos nekomentuojamos, o tik leidžiama apie jas numanyti iš kokios nors užuominos ar nutylėjimo. Tuo tarpu Mannas, kaip pats viename tekste rašo, seka Arthuro Schopenhauerio mintimi, jog gero romanisto užduotis ne ta, kad pasakotų apie nepaprastus įvykius, o ta, kad mažus įvykius padarytų įdomius. Todėl ir siekia tai, kas Biblijoje pasakyta tik užuomina ar nutylėjimu, romanuose nušviesti įtaigiu žmonių ir įvykių aprašinėjimu. Kritikų pastebėjimu, tetralogiją tiesiog stebina savo „gigantišku miniatiūrizmu“. Antai pasirodžius naujam personažui, ilgomis pastraipomis aprašomas jo paveikslas: miniatiūriškai įspūdingi Jokūbo (t. 1, p. 66—67), jaunojo Juozapo (t. 1, p. 60—63), gležnosios, bet su tokiu gyvenimo ryžtu žvelgiančių akių Rachelės (t. 1, p. 234-237) portretai. Skaitytojo istorinė vaizduotė praturtinama detaliais kasdienės buities (prašalaičio Jebšės ir Jokūbo vakarienės palapinėje scena, kur aprašoma ant kokių pagalvėlių tupėjo ir kokius valgius valgė, t. 1, p. 69—72), kraštovaizdžio (Egipto žemės vaizdais, kuriuos Juozapas matė plaukdamas Nilu į Potifaro rūmus: meldais apžėlę krantai, mėšlu dengti namai, rusvi žmonės su baltomis prijuostėmis ir kt., t. 3, p. 84—86), religinių papročių (egiptiečių dievo Ptacho šventykloje švenčiama Saulės jaučio garbinimo ceremonija, t. 3, p. 97-106) ir kt. aprašymais. Be to, glaustą Biblijos istoriją rašytojas išplėtoja prikurtais veikėjais (Potifaro žmona Mut-em-enet, jo namų prievaizdas Montkavas, Potifaro tėvai Huijis ir Tuijė, vyriausiasis egiptiečių žynys Beknechonsas ir kt.) ar prikurtais įvykiais (koks svarbus yra ir Jokūbo, ir Juozapo tragedijų priežasties — išsiuvinėtojo šydo motyvas, kurio ST nėra, bet kuris pirmame ir antrame tomuose plėtojamas įvairiausiais įvykiais).

Romanų ciklas skaitytoją tarsi priartina prie be galo tolimos ir miglotos biblinės tikrovės, leidžia ją matyti savo akimis, su visomis smulkmenomis pažinti tiesą apie tai, apie ką turėjo tik apytikrį supratimą. Mannas pasakoja, kaip perspausdinusi jo rankraštį mašinininkė padėkojusi: „Pagaliau sužinojau, kaip visa tai vyko iš tikrųjų”. Tačiau kas slypi už šio poreikio daiktams ir reiškiniams suteikti juslinio pavidalo aiškumą? Ką reiškia iki smulkmenų išplėtoti tai, kas Biblijoje lieka patamsiuose, kas pridengta lakoniškų žodžių ir vaizdų užuominomis?

Vaizdingo perteikimo poreikis reikštų tai, kad vieną tikrovės vaizdavimo literatūroje būdą Mannas paverčia kitu. Sekant Auerbachu, du skirtingus tikrovės vaizdavimo būdus galima įvardyti kaip hebrajišką ir graikišką. Analizuodamas biblinės Abraomo istorijos ir Homero „Odisėjos” fragmentus, pastarojo stilių Auerbachas nusako kaip „priekinio plano”, o Biblijos — kaip „giluminio plano stilių”: „Viename jų — aiškių formų, vienodai apšviesti, vietos ir laiko atžvilgiu apibrėžti, glaudžiai prie kits kito prišliję reiškiniai priekiniame plane; išsakomos mintys ir jausmai; įvykiai klostosi neskubiai ir be didelės įtampos. Kitame apie reiškinius pasakoma tik tai, kas svarbu veiksmo tikslui, visa kita lieka patamsiuose; pabrėžiami tik lemiamieji, svarbiausieji veiksmo momentai, o tam, kas tarp jų, neteikiama reikšmės; vieta ir laikas neapibrėžti, tad juos galima tik numanyti iš tylos ir tiesioginės kalbos nuotrupų [...]” (*17). Tetralogija ir yra ne kas kita kaip Biblijos giluminio plano stiliaus transformavimas į graikiškąjį priekinio plano stilių. Neatsitiktinai rašytojo sūnus Golo Mannas yra pastebėjęs, jog „romanai apie Juozapą ir iškilumu, ir kokybe beveik prilygsta „Iliadai” ar „Odisėjai””.

Manno kūrybinio sumanymo įkultūrinti Bibliją gelmėse slypi vienas esminis dalykas: originalo hebraica veritas čia paverčiama graikiškąja veritas. Tačiau hebrajiška ir graikiška — tai dvi skirtingos tiesos sampratos. Pirmoji paprastai suvokiama kaip pasitikėjimas, ištikimybė, klusnumas tam, kas realiai vyksta. Tuo tarpu graikiškoji tiesa reiškia objektyvų tikrumą, akivaizdumą to, kas aiškiai įrodyta. Tai ne tiek tikėjimo, kiek žinojimo tiesa. Esmė ta, kad Senojo ir Naujojo Testamento knygos, skelbdamos Dievo Žodį, iš skaitytojo visų pirma reikalauja „tikėjimo klusnumo”, o ne „žinojimo aiškumo”. O Manno tetralogija veikiau tenkina skaitytojo „žinojimo aiškumo” poreikį. Bėda, kad šios dvi skirtingos laikysenos gali būti painiojamos. Lahayne'o taikliu pastebėjimu: „„Pradžios knyga dabar bus skaitoma visai kitaip nei ligi šiol...” — taip kartą pasakė vienas vokiečių germanistas. [...] Tas, kuris nėra įsitikinęs visišku Pradžios knygos teisingumu, perskaitęs „Juozapo ir jo brolių” tetralogija, pirmuosiuose Biblijos puslapiuose ieškos ko tik nori - įdomių istorijų, gražių mitų, spalvingų legendų, — tiktai ne aprėpiančios tiesos” (*18).

Modernizacija kaip pasakojimo mitologizacija

Hebrajiškąjį tikrovės vaizdavimo būdą tranformuodamas į graikiškąjį, pastarąjį Mannas susieja su modernia mito samprata. Kalbėti apie šios sampratos funkciją bibliniame „Juozapo ir jo brolių” cikle sudėtinga. Kurzke's teigimu, mito vaidmuo tetralogijoje yra viena pagrindinių nūdienos manistų tyrinėjimo krypčių, greta minėtų rašytojo mokslinių šaltinių kritinių studijų. Vis dėlto Čia vertėtų įsigilinti, kokius teologinės minties laimėjimus ar nuostolius atneša biblinio pasakojimo įterpimas į modernią mitiškumo sampratą.

Jau „Tragedijos gimime" (1871) moderniajai kultūrai, praradusiai ją galinčius suvienyti sakralius pirmapradžius atramos taškus, kaip tvirtą prasmės horizontą Friedrichas Nietzsche siūlė mitinį pasaulėvaizdį. Prie moderniosios mito sampratos formavimo prisidėjo ir Richardo Wagnerio veikalai (pvz., „Vibelungai. Pasaulio istorija sakmėse", 1848-1849), kuriuose mitą jis traktavo kaip pastovų tikrovės aiškinimo modelį, kaip archetipą, kuris, sujungdamas praeitį ir dabartį, nuolat kartojasi kaip istorinį vyksmą legitimuojantis modelis. Wagnerio žodžiais, „istorija mito nelemia, atvirkščiai, mitas lemia istoriją, ji yra mito darinys ir pakartoja jo pirmavaizdžius” (*19).

Šiuos ir kitus Wagnerio, Nietzsche's bei kt. pasiūlytos moderniosios mito sampratos momentus Mannas integravo į Juozapo romanų ciklą. Ši integracija visų pirma reiškiasi tuo, kad tetralogijai suteikiama naratyvinė mitinio pasakojimo struktūra, kurią tyrinėtojai aptinka ir Wagnerio muzikinių dramų cikle „Nibelungo žiedas”. Tai struktūrai budingi bent du dalykai: 1) mitinis personažų veiksmų archetipinimas ir 2) leitmotyvinė pasakojimo sandara. Skaitydami tetralogiją matome: Juozapas vadovaujasi tokia gyvenimo samprata, kuri „individualios būties užduotimi laiko [...] iš naujo įkūnyti tėvų nustatytas duotąsias formas, mitinę schemą” (t. 1, p. 128). Dangiški ir žemiški dalykai, „viršus” ir „apačia” čia sukasi amžinuoju ratu ir vis iš naujo pasikartoja Juozapo gyvenime. O tai reiškia, kad „Manno kosmologija XX amžiuje įprastą chronologinį linijinį istorijos įvaizdį performuluoja į „žemojo” ir „aukštojo” pasaulių dialektiką” (*20). Mitinis Juozapo poelgių archetipinimas pirmuosiuose tetralogijos tomuose netgi stelbia jo istorinio asmens unikalumą. Ir kartu prasilenkia su teologine Šv. Rašto mintimi, skelbiančia, jog Dievas veda žmogų į išganymą konkrečiais ir vieninteliais gyvenimo įvykiais. Nors Juozapo figūrai ir suteikiamas istorinis konkretumas, tetralogijoje ji kartu ir mitologizuojama.

Su minėtu archetipinimu siejasi leitmotyvinė pasakojimo struktūra. „Nužengimo į pragarus ir prisikėlimo”, „kelionės” leitmotyvai randami Jokūbo, Juozapo ir jo brolių istorijose. Antai Jokūbo tarnavimas Labano viešpatijoje vadinamas „duobe ir nužengimu į pragarus”, o jo grįžimas gimtinėn - „prisikėlimu” (t. 1, p. 341). Akivaizdu ir tai, kad leitmotyvinė tetralogijos naratyvo struktūra siejasi su „pasikartojimo principu” (pvz., Juozapas du kartus patenka į duobę — iš pradžių įmetamas į šulinį, vėliau į kalėjimą, broliai du kartus keliauja pas jį į Egiptą ir pan.). Golkos supratimu, pasikartojimo principas į tetralogiįą atėjo ne iš biblinio šaltinio. Biblinei mąstysenai šis principas iš esmės svetimas. Senojo Testamento išganymo istorija veikiau grindžiama laiko vienkartiškumo principu. Tuo tarpu tetralogijoje mito ciklinė laiko struktūra nustelbia istorijos linijiškumą, o leitmotyviniai santykiai — įvykių vienkartiškumą.

Todėl skaitant tetralogiją, susidaro įspūdis, jog Pradžios knygą autorius kiek vienpusiškai traktuoja kaip mitą, nuvertindamas istorinį jos unikalumą. Kaip žinia, jau nuo krikščionybės pradžios krikščionių mąstytojai nuolat turėjo neigti priekaištą, kad Šv. Raštas perteikia mitus, ir tai darydami akcentavo kokybinį skirtumą tarp mito ir išganymo istorijos. Esminis to skirtumo momentas, pasak Heinricho Schliero, yra tas, kad „[m]itui nežinomas joks istorinis įvykis, mitui jo nereikia, ir jis jo nepageidauja”. Tyrinėdami Senojo Testamento santykį su mitu, šiuolaikiniai biblistai pripažįsta, jog jame esama mito elementų, tačiau pati esmingoji dalis susideda iš istorinių pranešimų (*21). Apibrėžčiau sakant, Senojo Testamento naratyvinei struktūrai būdinga tai, kad ji aprėpia tris sferas: mitą, istorinį pranešimą ir aiškinamąją istorijos teologiją. Tačiau mitas čia nėra esminė dalis. O tetralogijos autorius, žvelgdamas į „mitu ir teologija tapusią praeitį”, ir istorinį pranešimą, ir aiškinamąją istorijos teologiją kiek vienpusiškai pajungia mitui. Tad Inga Diersen pagrįstai teigia, kad krikščioniškoji religija tetralogijoje yra apgaubta mitologinės koncepcijos (*22).

Mitinis vs religinis išskirtinės egzistencijos variantas

Kaip ir kituose Manno romanuose, taip ir cikle apie Juozapą plėtojama išskirtinės egzistencijos tema. Tačiau tetralogijoje išskirtinumo tema atskleidžiama su naujais atspalviais. Menininko individualybės problema čia atvirai nesprendžiama. Vis dėlto Juozapo romanuose randame ir kitiems Manno veikalams būdingą dvasingumo ir vitališkumo priešpriešą. Juozapas yra tas dvasingas, intelektualus herojus, kuris, panašiai kaip menininkas (kai kurie Manno kūrybos žinovai tetralogiją taip pat laiko menininko problemos romanu, Juozapo figūrą aiškina kaip paslėptą literatūrinį paminklą Goethe'i), yra atviras tikrovei, ją išgyvena intensyviau ir giliau nei vitališkieji personažai — dešimt Juozapo brolių. Jau pirmame ir antrame tetralogijos tomuose, išryškinant intelektualaus ir dvasingo Juozapo bei beatodairiškų, vitališkų brolių priešpriešą, atsiskleidžia Juozapo iškilnumas. Vėlesniuose tomuose intelektualaus Juozapo kaip išrinktojo egzistencija vaizduojama dar ir kaip akivaizdi priešybė formaliosios egzistencijos tipui, kurį čia reprezentuoja faraono rūmų valdytojas Potifaras. Tai nelanksti, nedinamiška, gyvenimui uždara, nors nebūtinai vitališka, asmenybė.

Konfliktas, kylantis tarp išskirtinės asmenybės ir ją supančios aplinkos — tarp oraus, dvasinio rūpesčio kupino Jokūbo ir gyvuliškai lengvapėdžio gamtos kūdikio, jo brolio Ezavo, tarp intelektualaus Juozapo ir vitališkų brolių - tetralogijai suteikia ryškų tragiškumo matmenį. Pavydo, keršto, apgavystės, pažeminimo istorija čia pinasi su atlaidumo, pasigailėjimo, meilės, išaukštinimo istorija. Jokūbo ir Juozapo kelias į žmogišką brandą vyksta dviem — rūpesčio tuo, kas dieviška, ir tuo, kas kasdieniška (pvz., Jokūbo tarnystė suktojo Labano valdose Aramo Naharaimo žemėje ar Juozapo tarnystė Egipto ūkio ministru ir kt.) — kryptimis. O ta dieviškumo ir žemiškos kasdienybės jungtis, jai būdingas tragiškumo matmuo ir suformuoja savitą išrinktojo esybę. Iš tiesų Mannas puikiai perteikia tai, kas, tyrinėtojų teigimu, esmiškai būdinga Senojo Testamento pasakojimams: veikėjų širdyse rusenantis pavydas ir ūkiniai reikalai čia gyvai susipina su dvasiniais dalykais, o iškilnus Dievo veikimas taip įsismelkia į kasdienybę, kad iškilnumo ir kasdienybės sritys tampa iš principo neatskiriamos. Rašytojo žodžiais, „skurdus prietaras yra manyti, kad palaimintųjų žmonių gyvenimas - tai vien laimė ir lėkšta gerovė. Juk palaiminimas, tiesą sakant, tėra jų esybės fonas, [...] aukso atšvaitais prasimušąs pro gausias kančias ir negandas” (t. 1, p. 351). Ir vis dėlto ar Juozapo išrinktumas — jo ir Dievo asmeninio dialogo vaisius? Ar tetralogijos Juozapas - religinė išskirtinė egzistencija?

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad ir Jokūbo, ir Juozapo gyvenimas — išties tikra homo dei egzistencija, kuriai būdinga: ,,[r]amybės neradimas, klausinėjimas, suklusimas ir ieškojimas, mėginimas įtikti Dievui, karčių dvejonių kupinos pastangos atrasti tai, kas tikra ir teisinga, įžvelgti „Iš kur?” ir „Į kur?”, sužinoti savo paties vardą, pažintį savąją esmę, perprasti tikruosius aukščiausiosios galybės sumanymus” (t. 1, p. 47). Ne tik Juozapas, bet ir jo tėvas Jokūbas — tai „mąslūs ir vidinio neramumo pagauti žmonės”, kurių mintis vis krypsta į vienatinį Dievą. Tą Dievą, kurį jie atpažįsta kaip skirtingą nuo juos supančio politeistinio Rytų pasaulio. Pirmame ir antrame tomuose itin pabrėžiamas „dievoieškos rūpestis”, kuriuo gyvena Jokūbas ir Juozapas, rūpestis apie „naujoviškai asmeninį Dievo patyrimą”, apie kurį nuolat sukasi jų pokalbiai, — Hebrono ganyklose ar palapinėje prie vaišių stalo. Tačiau į akis krinta tai, kad „dievoieškos rūpestis” tetralogijoje iš esmės siejamas su tuo, ką rašytojas, komentuodamas savo kūrinį, nusakė fraze „mąstyti apie Dievą”. Pasak jo, „mąstyti apie Dievą” — tai „ne tik stengtis Jį „išmąstyti", apibrėžti Jo esmę, pažinti Jį; tai visų pirma reiškia galvoti apie tai, kaip vykdyti Jo valią, su kuria turi harmoningai derėti mūsų sumanymai [...]. „Rūpestis Dievu" — tai siekis visomis dvasios jėgomis klausyti pasaulinio proto paliepimų, paklusti naujos tiesos būtinybei [...]” (*23).

Tad ar Dievas, apie kurį mąsto, kuriuo rūpinasi tetralogijos veikėjai, yra asmeninis Jokūbo, Juozapo Dievas? Ar religinis santykis čia yra Aš — Tu santykis? O gal Juozapo Dievas — tai pasaulinis protas, apie ką leistų manyti cituota Manno frazė? Jei vadovautumėmės Biblijos teologine mintimi, tetralogijoje turėtume ieškoti vietų, kur Dievas pirmasis besąlygiškai užkalbina žmogų, o šis atsako, sudarydamas su Dievu kaip suvereniu valdovu sandorą. Tačiau tetralogija skelbia, kad Dievas nebylojo ne tik Juozapui, bet ir jo tikėjimo protėviui Abraomui. Priešingai, šis „nepailsdamas ieškoti Aukščiausiojo, atrado Dievą, mokydamas jį toliau suformavo ir išmąstė” (t. 2, p. 41). Kaip pastebi Lahayne'as, atrodo, kad ne Dievas yra Abraomo tėvas, o Abraomas yra Dievo tėvas. Kad ne asmeninis Juozapo santykis su Dievu, o klusnumas objektyviai archetipų tvarkai yra pagrindinė jo išaukštinimo sąlyga. Štai kodėl jis — išrinktasis, t. y. pavyzdys to aristokratizmo, kuris „žmonių akyse nuo seno buvo Abraomo įpėdinystės ar naujo įsikūnijimo bruožas” (t. 1, p. 164). Tiksliau sakant, Juozapas yra išskirtinė keistai sumišusi religinė mitinė egzistencija.

Tetralogijoje galima atpažinti ir Senojo Testamento religijos istorijos liniją. Čia parodoma, kaip keičiasi personažų santykis su mitiniais provaizdžiais. Antai Juozapo tėvo Jokūbo atveju tas santykis dar palyginti statiškas, o Juozapas jau tarsi žaisdamas mitinius provaizdžius įgyvendina su įvairiomis variacijomis. Šiuo atveju įmanu kalbėti apie Juozapui būdingą žaidybiškumo (das Ludische) elementą. Išskirtinė asmenybė yra ta, kuri gyvena tarsi žaisdama Dievo akivaizdoje, Dievo, kuris geidžia, kad jo būtų ieškoma, kad jo bręstančiai valiai žmogus bet kada būtų laisvas ir pasirengęs (t. 1, p. 50). Pasak Neumanno, postmodernizmo laikais, kai žaidybiškumas iš naujo atrandamas, verta atkreipti dėmesį į tai, jog „Manno Juozapas laisvai žaidžia ne prasme, o turėdamas aukštesnės atsakomybės sąmonę” (*24). Atsakomybė tam, kas transcendentiška, iš jos kylantis gyvenimo kūrybiškumas ir žaidybiškumas, tai tik keli Manno skelbto — šiek tiek religiškai, šiek tiek mitologiškai nuspalvinto - naujojo humanizmo principai.

Manyti, kad tetralogijoje skaitytoja(s) ras gryniausias judėjų ir krikščionių idėjas, būtų klaidinga. Kai kurie Manno kūrybos tyrinėtojai netgi teigia, kad ne tik tetralogijos personažams, bet ir jos autoriui asmeninis Dievas visą gyvenimą buvo svetimas, kad jis daugių daugiausia tikėjo tik Absoliutą, o emigracijoje JAV netgi perėjo į dogmų nesilaikančią (pvz., Trejybės dogmos nepripažįstančią) unitorių Bažnyčią. Tad nekeista, kad šis keliolika metų trukęs darbas - dėl čia aptartų, o ir dėl neaptartų priežasčių - supriešino rašytoją su įvairiomis religinėmis konfesijomis ar pasaulėžiūrinėmis srovėmis: vieni kritikavo šios epopėjos teologinę mintį, kiti nepalankiai vertino jos idėjinį perkrovimą. Vis dėlto nuo tada, kai išėjo visi keturi Juozapo romanai, jie daro nemažą įtaką Senojo Testamento tyrinėjimams.

Kad ir kaip būtų, Pradžios knygos modernus įkultūrinimas gali būti įdomus ir tikinčiam, ir netikinčiam skaitytojui. Pirmasis čia naujai atras vieną ar kitą biblinę teologinę mintį. Antrasis pamatys, kad religija yra ne koks nors „opiumas liaudžiai”, kaip bandė įteigti Karlas Marxas, bet, kaip parodo Mannas, žmonijos pažangos ir santaikos katalizatorius. Išankstinis Šv. Rašto pažinimas, ko gero, bus ta aplinkybė, nuo kurios priklausys, patirs ar nepatirs skaitytojas romanų skaitymo malonumą. Tam, kuris išvis nėra skaitęs ar studijavęs Biblijos, romanus skaityti bus lengviau. Aišku, toks skaitytojas juos supras kiek kitaip nei tas, kuriam Biblija - reguliarus skaitymas. Būtent pastarajam tetralogijos teologinė mintis kels prieštaraujančių klausimų. Tad, ko gero, tokiam skaitytojui ir praverstų žymaus vokiečių literatūros kritiko Marcelio Reich-Ranickio pastebėjimas, jog tiek į rašytojo, tiek į jo romanų krikščioniškumą derėtų žvelgti skeptiškai ir vertinti ne tiek romanų teologines intencijas, kiek pasakojimo dvasią. Pasakojimo, kuriuo, jungiant judaistinį kančios ir graikišką formos principus, tarsi kosmogoniniu aktu kuriamas nepaprastai giedras ir sudėtingas epinis pasaulis.



1. Pavyzdžiui, 1933 m. išėjusios „Jokūbo istorijos” jau tais pačiais metais buvo išverstos į danų, italų, vengrų kalbas, po metų pasirodė vertimai lenkų, čekų ir anglų kalbomis, o 1935 m. –vertimai į švedų, prancūzų, ispanų kalbas. Arba 1934 m. išleistas „Jaunasis Juozapas” jau tais pačiais metais buvo išverstas į anglų kalbą, 1935 m. pasirodė vertimai danų, italų, švedų kalbomis, 1936 m. prancūzų kalba. 1946 m. pasirodė leidimai vengrų, 1947 m. švedų ir portugalų kalbomis, 1958 m. japonų, 1961 m. lenkų, 1966 m. slovakų, 1968 m. rusų kalbomis.

2. Kuschel, Karl-Josef, „Kodėl teologijai būtinas susitikimas su literatūra?”, iš vokiečių k. vertė Giedrė Sodeikienė, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2000, Nr. 6, p. 315-316.

3. Mann, Thomas, „Joseph und seine Bruder”, in: Rede und Antwort, Frankfurt am Main: S. Fischer Verlag GmbH, 1984, S. 116-117.

4. Lahayne, Holger, „Thomas Mannas ir Pradžios knyga”, iš vokiečių k. vertė Antanas Gailius, in: Prizmė, 1998, Nr. 2, p. 45.

5. Mann, Thomas, op. cit., S. 103.

6. Stepanauskas, Leonas, „Nepaskęskime Thomo Manno jūroje”, in: Šiaurės Atėnai, 1997 08 23, p. 5. Plačiau apie Manno biografiją žr. Stepanauskas, Leonas, Tomas Manas ir Nida, Vilnius: Amžius, 1996.

7. Kuschel, Karl-Josef, op. cit., p. 314.

8. Lahayne, Hoiger, op. cit., p. 46.

9. „Nachwort von Albert von Schirnding”, in: Mann, Thomas, Joseph, der Ernahrer, Joseph und seiner Bruder, Bd. IV, Frankfurt am Main: S. Fischer Verlag, 1983, S. 567.

10. „Nachwort von Albert von Schirnding”, in: Mann, Thomas, Die Geschichten Jaakobs, Joseph und seiner Bruder, Bd. I, Frankfurt am Main: S. Fischer Verlag, 1983, S. 391; 394.

11. Golka, Friedmann, Die biblische Josefsgeschichte und Thomas Manns Roman, Oldenburg: Bibliotheks- und Informationssystem der Universitat Oldenburg, 1991, S. 5.

12. „Nachwort von Albert von Schirnding”, in: Mann, Thomas, Der Junge Joseph, Joseph und seiner Bruder, Bd. II, Frankfurt am Main: S. Fischer Verlag, 1983, S. 296-297.

13. Gamziukaitė, Raminta, Thomo Manno intelektualusis herojus, Vilnius: Vilniaus
universiteto leidykla, 1997, p. 59.

14. Mann, Thomas, „Joseph und seine Bruder”, S. 102.

15. Neumann, Michael, Thomas Mann: Romane, Berlin: Erich Schmidt Verlag GmbH &Co., 2001, S. 129.

16. Auerbach, Erich, Mimesis: tikrovės vaizdavimas Vakarų pasaulio literatūroje, iš vokiečių k. vertė Antanas Gailius, Vilnius: Baltos lankos, 2003, p. 14.

17. Ibid., p. 16-17.

18. Lahayne, Holger, op. cit., p. 55.

19. Pagrindinės moderniosios literatūros sąvokos, sud. Dieter Botchmeyer, Viktor Žmegač, iš vokiečių k. vertė Rita Tūtlytė, Agnė Rudėnienė, Zofija Stanevičienė, Vilnius: Tyto alba, 2000, p. 196-197.

20. Makselis, Rasius, „Mitas ir istorija Thomo Manno romane „Juozapas ir jo broliai””, in: Metai, 1997, Nr. 7, p. 113.

21. Schlier, Heinrich, „Naujasis Testamentas ir mitas", iš vokiečių k. vertė Antanas Sereda, in: Naujasis Židinys-Aidai, 1992, Nr. 10, p. 10.

22. Дирзен, Инга, Эпическое искусство Томаса Манна, Москва: Прогресс 1981, c. 170.

23. Mann, Thomas, „Joseph und seine Bruder", S. 116.

24. Neumann, Michael, op. cit., S. 114.


Dalia Zabielaitė
 

Rašytojai

Thomas  Mann
1875 - 1955
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-07-30 23:14
Akela
Šito Tomo Mano ciklo neskaičiau, bet kažkada dar paauglystėje „Bibliją“ skaitant Juozapo istoriją įsiminiau „foreva“. Istorija lyg ne iš Biblijos o iš kažkokio super duper Holivudinio scenarijaus apie super herojų (šiek tiek savotišką), kuris nuo nulio (faktiškai tik stebuklo dėka išgyvenęs) padaro fantastišką karjerą iki nerealių aukštumų ir paskui dar randa savyje stiprybės ir taurumo nekeršyti kažkada bandžiusiems ji nupačyti artimiesiems (lazdų jiems reikėjo ir kukio su snapu :P). Veiksmas rutuliojas egzotiškam senovės Egipto fone.  Senąjame Testamente tai tik keliolika ‚vežančių‘ puslapių – T. Manui reikėjo riiiiiiiiiiiiiiimtai padirbėt, kad iš jų  4 knygas pagamint
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą