Thomas Mannas: neidealus kūrėjo pasaulis

Goethe’s institutas Vilniuje veikia. Ne vienas renginys Lietuvoje buvo paženklintas Goethe’s vardu, šiai institucijai parėmus organizatorius idėjiškai ir materialiai. Balandžio mėnesį Goethe’s institutas įsuko renginių ciklą, skirtą Thomo Manno mirties 50-osioms metinėms. Taigi yra pretekstas prisiminti ir „supurtyti“ į monumentą bestingstantį vokiečių rašytojo įvaizdį. Vokietijoje ir kitose šalyse, išleidusiose po dvidešimtmečio „atkerėtus“ Th. Manno dienoraščius, šis poreikis komplikuotesnis – pas mus kol kas sklinda tik „šnabždesiai“ apie „demaskuotą“ paties rašytojo bei jo šeimyninio gyvenimo respektabilumą: homoerotiniai polinkiai, komplikuoti vaikų charakteriai, likimai, dar… Tas „dar“ paaiškėjo LTV antrosios programos žiūrovams, turėjusiems galimybę pamatyti Heinricho Breloerso trijų dalių dokumentinį filmą „Mannų šeima – šimtmečio romanas“.

Atsigręžti į rašytojo kūrybą, naujai perskaityti kai kuriuos jo kūrinius padėjo „Skalvijos“ kino teatre demonstruotos ekranizacijos – palankiais vertinimais pristatytas anuometinės VDR režisieriaus E. Guentherio filmas „Lota Veimare“, subtili L. Visconti drama „Mirtis Venecijoje“ bei H. W. Geissendoerferio „Užburto kalno“ dviejų valandų versija, sudėliota iš televizinio septynių valandų varianto. Pastaroji juosta, privertusi „purkštauti“ dėl „savosios filmos“ neatitikimo pateiktai traktuotei, suteikė galimybę darkart po vizualiu sluoksniu išvysti šio „liguisto“ romano tekstą, kurio skaitymo malonumui neprilygo (bent man), tarkim, tokie didingi kūriniai kaip „Juozapas ir jo broliai“.

Šio romano gerbėjai turėjo progą pasmaguriauti vertėjo Antano Gailiaus skaitomomis ištraukomis (šis „Skaitymų“ vakaras surengtas Šv. Kryžiaus namuose, organizuojančiuose literatūrinius renginius).

Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje šia proga buvo atidaryta Th. Mannui skirta paroda, o balandžio 28 d. čia vyko konferencija. Konferencijoje dalyvavo ir keletas vokiečiakalbių svečių – ne tik pranešėjai iš Vokietijos bei Šveicarijos, bet ir Vilniuje reziduojantys aukštieji asmenys. Konferenciją vedė Goethe’s instituto direktorė Irmtraut Hubatsch, sveikinimo žodį tarė Vokietijos Federacinės Respublikos ambasadorius Alexanderis von Romas.

Konferencijoje pasigedau pranešimų, kuriuose į Th. Manną, jo kūrybą ir asmenybę būtų pažvelgta „savu žvilgsniu“, kuriuose būtų savaip perskaityti „tekstai“, – daugiausia buvo šnekama apie „kontekstą“. Tik Mantas Adomėnas pranešime „Thomas Mannas – intelektualai ir atsakomybė visuomenei“ analizavo rašytojo politinės („apolitiškos“) pozicijos transformaciją. (Ankstyvajame rašinyje „Nepolitiško žmogaus apmąstymai“ rašytojas teigia, kad intelektas esąs „aukščiau politikos“, o politika – tai „civilizacijos“ išraiška; Vokietijos lemtį jis sieja su kultūra. Tuo tarpu JAV išspausdintoje esė „Kultūra ir politika“, išreikšdamas pasikeitusią savo poziciją dėl nacių atėjimo į valdžią, kaltina intelektualų apolitiškumą.)

Dviejų svečių iš Vokietijos pranešimai buvo skirti Th. Manno vertinimų prieštaringumui. Hansas Wisskirchenas, Vokietijos Thomo Manno draugijos viceprezidentas, „Populiariosios Thomo Manno kūrinių recepcijos istorinėje apžvalgoje“ suformulavo septynias pagrindines tezes, išreiškiančias tiek šios recepcijos chronologinį kitimą, tiek įvairių „skerspjūvių“ galimybę. Pranešėjas pateikė savo tezių santrauką, tad ja ir pasiremsiu. Taigi: 1. 1955–1975 m. – „Paties Thomo Manno kuriamas įvaizdis“ („Visuomenės požiūris į rašytoją iš esmės atitiko įvaizdį, kurį jis kūrė būdamas gyvas“); 2. 1975 m. – „Thomas Mannas tarp dievinimo ir niekinimo“ (minint 100-ąsias gimimo metines, rašytojas smarkiai garbintas, tuo tarpu „spauda į tai reagavo (...) keldama klausimą, ar rašytojas apskritai gali būti laikomas klasiku“); 3. „Dienoraščių paskelbimas 1955–1977“ („1978 m. visuomenėje keičiasi požiūris į Th. Manno įvaizdį: dienoraščiuose solidus buržuazijos atstovas pasirodo be kaukių, Th. Mannas atsiskleidžia kaip prieštaringas ir klystantis žmogus. Dar būdamas gyvas meistriškai kūręs savo įvaizdį, jis ir po mirties inspiruoja naujo savo įvaizdžio atsiradimą“); 4. „Kolegos rašytojai apie Th. Manną“ („Didžioji dalis kolegų nemėgo Th. Manno. (...) Jau po 1975 m. darytos apklausos rodo, kad išsikristalizavo labai neigiamas požiūris į rašytoją, ypač tarp jaunų rašytojų. Vėliau ėmė ryškėti skirtingos pozicijos“); 5. „Th. Mannas kine“ („Kritikai vieningai sutaria, kad Th. Manno kūrinių neįmanoma ekranizuoti. Vienintelis filmas, įtikinęs ir žiūrovus, ir spaudą, – režisieriaus Luchino Visconti „Mirtis Venecijoje“); 6. „Tarpininkas tarp Rytų ir Vakarų“ (1990 m. susivienijus Vokietijai, susijungia ir dvi Th. Manno įtakos istorijos. Anksčiau vertinant rašytojo kūrybą ypatingą vaidmenį vaidino politiniai, o ne estetiniai aspektai; dabar prasidėjo Th. Manno „depolitizavimo“ fazė. Skirtingą rašytojo traktavimą Rytuose ir Vakaruose pakeičia suvokimas, kad Th. Mannas yra „visos Vokietijos rašytojas“); 7. „Th. Mannas šiandien“ („Prasidėjus Th. Manno „depolitizacijai“ ir paskelbus jo dienoraščius, padidėja žiniasklaidos ir mokslo atstovų dėmesys Th. Manno biografijai ir privačiam gyvenimui. (...) „Mannų bumas“ kulminaciją pasiekia pasirodžius režisieriaus Heinricho Breloerso filmui „Mannų šeima“).

H. Wisskirchenas pranešimą baigė kviesdamas skaityti Th. Manno kūrinius ir iš jų spręsti, koks iš tiesų buvo rašytojas.

Hermannas Kurzke, tęsdamas Th. Manno recepcijos (labiau kūrinių nei asmenybės) temą, pasitelkė „perforacinės kortelės“ metaforą: skaitytojas, skaitydamas Th. Manno romanus (ir ne tik), „uždeda“ ant jo savo patyrimo „perforacinę kortelę“ ir mato vien tai, ką galima pamatyti pro iškirptą langelį. Pranešėjas palygino skirtingą Th. Manno skaitymą Rytų ir Vakarų Vokietijoje (VDR vertintas kur kas palankiau kaip antifašistas, „pažangus rašytojas“, nors ankstyvieji jo kūriniai ir nepagrindė šios interpretacijos; pokario laikotarpiu Th. Manno kūryba ir asmenybė tyrinėta VDR, Šveicarijoje, Anglijoje, tuo tarpu į VFR tyrinėtojų akiratį rašytojas „grįžo“ tik XX a. 8 dešimtmetyje).

Toliau vokiečiakalbiams pranešėjus atstovavo ne tik šveicaras Manfredas Papstas (detaliai užfiksavęs Th. Manno vizitus ir gyvenimo tarpsnius Šveicarijoje bei jo santykius su leidėju Oprechtu), bet ir Vokietijoje gyvenantis Leonas Stepanauskas. Natūralu, kad knygos apie Th. Manno gyvenimą Nidoje autorius pranešime („Praeities šulinys – Thomas Mannas ir Nida“) prisiminė „pradžių pradžią“, savo sėkmingus bandymus užmegzti ryšius su rašytojo našle Katia Mann, užrašyti jos, o vėliau ir kitų šeimos narių pasakojimus apie rašytoją bei šeimos įsikūrimą Nidoje. Turėjome galimybę paklausyti ir gyvo Katios Mann balso, darkart žvilgtelti į nuotraukas, užfiksavusias Mannų šeimos viešnagę Nidoje.

„Vietiniai“ pranešėjai (be minėto M. Adomėno) referavo apie savąją „manianą“. Antanas Gailius sakė norįs „pasiteisinti“, kodėl ėmė versti Manną. Pagrindiniai „kaltininkai“ esą du žmonės – Ina Meiksinaitė, vokiečių kalbos dėstytoja Vilniaus universitete ir „Vagos“ redaktorius, „didžiausias XX a. vertėjas iš vokiečių kalbos“ (išvertęs ir Th. Manno „Užburtą kalną“, „Lotą Veimare“, „Avantiūristo Felikso Krulio prisipažinimus“) Vytautas Petrauskas. Jam mirus, radosi spraga, kurią pranešėjui ir buvo lemta užtaisyti – tetralogijos „Juozapas ir jo broliai“ vertimu.

Vitalija Teresė Jonušienė, Th. Manno memorialinio muziejaus ir Th. Manno kultūros centro Nidoje direktorė, apžvelgė šio centro veiklą, primindama, kad jis įkurtas prieš dešimtį metų, aktyviai remiant Atviros Lietuvos fondui ir jo tuometinei vadovei I. Veisaitei. Dabar centras, vadovaujamas tarptautinio kuratoriumo, glaudžiai bendradarbiauja su partneriais („Academia Baltica“ Vokietijoje, Goethe’s institutu Vilniuje ir kt.). Centras, pradėjęs Thomo Manno namelio sutvarkymu, memorialinės ekspozicijos įrengimu, šiuo metu labiau orientuojasi į ilgalaikius projektus: rengiami edukaciniai seminarai Baltijos šalių studentams ir jauniesiems vertėjams iš vokiečių kalbos (ateityje čia planuojamas vertimo centras). Pranešėja džiaugėsi ir Th. Manno festivaliu, kurio idėją (kaip atsvarą Nidoje vyravusiai „šou atmosferai“) suformulavo ir keletą metų sėkmingai įgyvendino Vytautas Balčiūnas. Jau įvykę aštuoni festivaliai, V. T. Jonušienės teigimu, „tvirtai įaugo į Lietuvos kultūrinį gyvenimą“ ir turi savo publiką. Nuo praėjusių metų festivalio programai vadovaujantis A. Gailius, anot pranešėjos, laikosi pozicijos, kad šis renginys turi būti ne tik „didžiojo rašytojo adoracijos, bet ir tarptautinio bendravimo vieta“, tad 8-asis festivalis nebuvo tiesiogiai susijęs su Th. Manno vardu (nors išlaikė „muzikinės ašies“ tradiciją, kurią nuosekliai puoselėja muzikologė O. Narbutienė).

Buvo ir abejojančių centro veikla. Raminta Gamziukaitė-Mažiulienė pranešėjos paklausė, negi išties Th. Manno kultūros centre nevyksta joks kitas renginys, skirtas Th. Mannui? Atsakyta, jog kone kas pavasarį rengiamas seminaras „Th. Mannas ir Hauptmannas“. Pranešime „Lietuvos Thomo Manno draugija“ Gamziukaitė-Mažiulienė išsakė ir daugiau priekaištų Th. Manno kultūros centro veiklai. Jos teigimu, 1990 m. įsteigta Th. Manno draugija dabar egzistuoja tik formaliai – dėl lėšų stygiaus nutrūko kasmetinių Th. Mannui skirtų konferencijų tradicija; čia turėjo įtakos vėliau susikūrusio ir dosniai iš įvairių šaltinių finansuojamo Th. Manno kultūros centro nepasirengimas partnerystės ryšiams.

Taigi konferencija priminė, koks prieštaringas, ne vien šviesiom spalvom nušvitęs tiek individualus kūrėjo pasaulis, tiek ir visuomeninis kultūros „organizmas“.