Pagrindinė vasario pabaigoje vykusios Vilniaus knygų mugės žvaigždė buvo amerikiečių rašytojas Johnas Winslow Irvingas, kuris žinomas ir kaip Holivudo įžymybė – 2000 – aisiais už savo romano „Sidro namų taisyklės“ scenarijų jis gavo ,,Oskaro“ statulėlę. Į susitikimą su rašytoju prigužėjo pilna salė skaitytojų, jie masiškai pirko jo knygas, o prie leidyklos „Alma littera“ stendo, kur autorius dalijo autografus, nusidriekė milžiniška, sovietmečio laikų bananų ir apelsinų pirkėjų grūstį primenanti eilė. Žurnalistai taip pat varžėsi dėl J. Irvingo dėmesio, tačiau buvęs imtynininkas atrodė spartietiškai ramus. O kaipgi kitaip? Jo romanai stebina didžiule apimtimi, tokiems parašyti reikia kantrybės.
J. Irvingas sakė, kad mėgsta vykti į šalis, kur verčiamos jo knygos, nes daug įdomiau lankytis kur nebuvęs, nei dešimtąjį kartą važiuoti į tą pačią Prancūziją. „Man patinka matyti mėgstančius skaityti žmones. O dažnai eini gatve ir susidaro įspūdis, kad tokių nėra. Minia žmonių mane padrąsina. Yra knygų mugių, kur svarbiausia – parduoti knygas, ir yra mugių, kur didžiulis dėmesys skiriamas pačioms knygoms, autoriams. Jaučiu, kad ši knygų mugė tokia“, – tikino rašytojas, Vilniaus knygų mugėje pristatydamas vienuoliktąjį beveik tūkstančio puslapių storumo autobiografiškiausią savo romaną „Kol tave rasiu“ (iš anglų kalbos vertė Daiva Daugirdienė). Knygoje pasakojama, kaip talentinga tatuiruotoja Alisa vežiojasi sūnų Džeką Bernsą iš vieno Šiaurės Europos uosto į kitą, ieškodama pasprukusio vaiko tėvo vargonininko. Vėliau berniukas atiduodamas į mergaičių mokyklą, yra vyresnių moterų tvirkinamas. Tačiau užaugęs ir tapęs žymiu aktoriumi Džekas Bernsas netikėtai sužino, kad jo vaikystės istorija buvo motinos suklastota. Niekada jo neišsižadėjęs tėvas paslapčia stebėjo sūnaus gyvenimą, nes kerštaujanti motina neleido su juo matytis. Istorija lyg ir graudinanti, bet šiurkštaus seksualumo ir ironijos, keistų herojų nevengiantis ir įtikinamai perteikti psichologiją gebantis J. Irvingas nekuria lengvo skaitalo. Rašytojo populiarumo receptas – mokėjimas įdomiai pasakoti ir taip įtraukti skaitytoją į ne vieną dešimtmetį trunkančią istoriją. Kitas dalykas – autorius nebijo šokiruoti, atvirai pasakoti apie seksualumą. Jis prasitarė: „Jei gyvenčiau kitur, Europoje, kur seksualumas nėra toks tabu kaip puritoniškoje JAV, gal apie tai tiek daug nerašyčiau“. Savo esė „Vaikai, kurie kai ko neteko“ jis prisipažįsta parašęs šį romaną iš dalies remdamasis savo paties patirtimi. Būdamas trisdešimt devynerių J. Irvingas pirmą kartą sužinojo tiesą apie savo biologinį tėvą: motina ant jo valgomojo stalo padėjo laiškų ryšulėlį, kuriuos iš aviacijos bazės Indijoje parašė jo tikrasis tėvas Džonas Volesas Blantas (Irvingo pavardę rašytojas gavo iš patėvio).
Rašytojas pasakojo: „Kai tik pradėjau rašyti šią knygą, žinojau, kad tema bus labai sunki, nes joje daug autobiografinių detalių, tai pasakojimas apie berniuką, kuriam motina visą laiką melavo, kurį vertė būti kažkuo kitu“.
Galbūt išties tokia šeimos paslaptis, toks skeletas spintoje turėjo įtakos ir paties J. Irvingo apsisprendimui tapti rašytoju. Tiesa, prieš tai, kaip ir pagrindinis romano herojus Džekas, Johnas norėjo būti aktoriumi, juo labiau kad ir rašytojo senelis, kurio prototipu kurdamas pagrindinį herojų jis pasinaudojo, buvo pagarsėjęs kaip moteriškų vaidmenų atlikėjas. J. Irvingas susitikime su skaitytojais sakė iš pradžių abejojęs, ką pasirinkti: rašymą ar aktorystę. Jam labai patiko W. Shakespeare’as, jo dramos ir visiškai nežavėjo šiuolaikinės pjesės. Apskritai jis savo gyvenime lyg ir antimodernistas – iki šiol rašo ranka ir spausdina mašinėle, labiausiai vertina devynioliktojo amžiaus literatūrą (Charlesą Dikensą, Thomą Hardy), kuri jam yra romano aukso amžius, ir ironiškai žvelgia į modernistinius ieškojimus. Tačiau posūkį į literatūrą nulėmė atsitiktinumas. Vienu metu J. Irvingas vietinėje mėgėjiškoje scenoje vaidino W. Shakespeare’o dramoje „Ričardas III“ patį Ričardą ir manė puikiai atliekąs vaidmenį, tačiau nuvykęs į vieną W. Shakespeare’o festivalį Kanadoje ir pamatęs, kaip tą patį vaidmenį atlieka įžymus aktorius, savo vaidyba nusivylė. Tuomet nusprendė niekada neiti į sceną. Bet veikiausiai vaidybos įgūdžiai rašytojui padeda konstruoti romanus, suvokti, kaip vystyti veiksmą, kurti dialogus, vidinę herojų dramą ir konfliktus, įsijausti į skirtingus charakterius. Galima įtarti, kad teatrinė patirtis – rašytojo privalumas, nes tai galbūt aiškiau ir atviriau padėjo išreikšti jausmus, sukurti dramatinę įtampą ir taip sujaudinti skaitytoją.
J. Irvingas visuose romanuose slypinčią vieną temą, vieną pagrindinių kūrybos motyvų apibūdino taip: „Daugelyje mano romanų kalbama apie tai, kaip kažko netenkama, daugelyje aprašomi žmonės, kurie patiria tai, nuo ko negalima atsigauti. Šioje knygoje („Kol tave rasiu“) kiekvienas veikėjas yra savaip paženklintas visam gyvenimui: vienas įjunkęs į dažus (Džeko Bersno tėvas vargonininkas išsitatuiravęs visą savo kūną), kitas, knygos protagonistas, pagrindinis veikėjas, kenčia dėl to, ką jis, būdamas labai jaunas, patyrė su vyresnėmis moterimis, jo mama irgi paženklinta, nes negali pamiršti skriaudos, kurią jai padarė palikęs vyras.
Man visada įdomu, ką žmonės patiria, kas juos pakeičia visam laikui, kokie tie įvykiai, po kurių jie negali atsigauti. Neatsitiktinai keliuose mano romanuose žmonės netenka tėvų, vaikų, netgi savo kūno dalių“.
Paprastai J. Irvingas savo ilgą ir storą romaną pradeda paskutiniuoju knygos sakiniu arba keliais paskutiniais puslapiais. Autorius tarsi išgirsta, kaip nuskambės paskutinis sakinys, kokiu balso tonu: liūdnu, patetišku ar melancholišku, – jis darys įtaką ir visam tolesniam romano vystymuisi. Šiek tiek primena vaikystę, kai mėgome atsiversti knygą ir ją pradėti skaityti nuo galo. Galbūt nevengiančio detaliai aprašinėti savo pagrindinių herojų vaikystės rašytojo metodas nėra atsitiktinis, o natūralus, visiems būdingas bruožas. Todėl jis nebijojo Vilniuje vykusios knygų mugės spaudos konferencijoje pasakyti, kokia bus jo dvyliktojo romano pabaiga ir kaip ji nuskambės: „Sausio mėnesį važiavau pas gydytoją, klausiausi savo automobilyje Bobo Dylano dainų, tuo metu sugalvojau paskutinį knygos sakinį, tik neturėjau kuo užrašyti. Nuvykęs į gydytojos priimamąjį paėmiau recepto lapą ir jame užrašiau paskutinį būsimos knygos sakinį. Tą akimirką įėjo gydytoja ir pamačiusi tai pamanė, kad pats išsirašiau receptą, todėl paprašė jį parodyti. Pasakysiu šį sakinį, kuris nesikeis, ir jums: „Jis jautė, kad didysis jo gyvenimo nuotykis tik prasideda, tą tikriausiai jautė ir jo tėvas tą dramatišką paskutinę naktį Tvisted Riveryje“. Romano pavadinimas – „Paskutinė naktis Tvisted Riveryje“. Bet tai buvo 2005 m. sausio mėnesį. Tų pačių metų rugpjūtį aš parašiau pirmą skyrių. Paskutinį sakinį, pirmą skyrių. Paprastai pirmo skyriaus parašymas po paskutinio sakinio trunka metus, šį kartą visa tai vyko daug greičiau. Gali būti, kad romaną baigsiu iki 2008 – ųjų pabaigos. Tai reikštų, kad jį parašiau labai greitai. Paprastai romaną rašau penkerius metus, o naujausią parašiau per septynerius“.
Pasakodamas apie savo knygas, rašytojas minėjo neturintis nė vienos knygos, kuri jam labiausiai patiktų. „Vėlesnės knygos, paminint „Pasaulį pagal Garpą“, „Sidro namų taisykles“, geriau sukonstruotos nei pirmosios penkios. Kalbu kaip architektas. Jos geriau padarytos nei ankstesnės. Nes nuo tada, kai išspausdino „Pasaulį pagal Garpą“, galėjau atsidėti vien tik rašymui ir rašau daugiau nei dvi valandas per dieną, kaip buvo anksčiau“.
Savaitraščio „Nemunas“ vardu spaudos konferencijoje paklausiau:
– Gal šį romaną galima prilyginti tam tikrai psichoterapijos formai? Romano pabaigoje pagrindinis herojus Džekas sutinka savo tėvą, tuo tarpu jūs – ne, jūsų tėvas, kai paskambino jūsų brolis ir kai rašėte šią knygą, jau buvo miręs. Gal bandėte šiuo romanu kompensuoti neįvykusį susitikimą?
J. Irvingas: „Jeigu romaną būčiau parašęs būdamas dvidešimt kelerių metų, gal būčiau pavadinęs tai psichoterapija. Bet kol parašiau romaną, iš dalies paremtą įvykiais, nutikusiais pačiam, man sukako šešiasdešimt vieneri. Galima sakyti, kad su tuo, kas įvyko vaikystėje, paauglystėje, buvau susidorojęs. Savo motinai atleidau už tai, ko ji man nesakė tuomet, kai buvau trisdešimt kelerių ir jau turėjau savo vaikų. Mėgstu išlaikyti atskirtį nuo to, kas man iš tikrųjų nutiko, sujaudino, prajuokino, iki to momento, kai pradedu rašyti. Daugelis mano kartos rašytojų, rašiusių apie Vietnamo karą, tai darė iš karto po karo arba jam vykstant. Aš savo romaną parašiau praėjus dvidešimčiai metų. O romaną apie save, koks buvau vaikystėje, paauglystėje ir perkopęs dvidešimtį metų, parašiau sulaukęs penkiasdešimties, šešiasdešimties. Tai mano vienuoliktasis romanas. Jei esi romanistas, visuomet gali išgalvoti geresnę istoriją, negu nutiko tikrovėje. Jei būčiau parašęs „Kol tave rasiu“ dvidešimt kelerių, veikėja Alisa, ko gero, būtų buvusi tokia pati kaip mano mama. O dabar man pavyko pavaizduoti Alisą daug baisesnę, nei iš tikrųjų buvo mano mama. Ir ta moteris, kuri mylisi su Džeku, kai jam tėra dešimt metų, o jai – keturiasdešimt keleri, tvirkino vieną savo pačios vaikų. Mano atveju ji buvo dvidešimt kelerių metų mergina ir man labai patiko. Sunku aprašyti tikrą istoriją, kai ji per arti. Tačiau kai praeina šiek tiek laiko, matai, kaip galėtum patobulinti smulkmenas. Tai reiškia, kad gali pavaizduoti daug geriau, negu buvo iš tikrųjų, arba – daug blogiau. Pasakojimas tik pagerėja.
Aš niekada nesusitikau su tikruoju tėvu, jis mirė penkeriais metais anksčiau, negu sužinojau, kas esu. Bet žinojau, kadangi pradėjau rašyti nuo pabaigos, kad trisdešimtajame skyriuje Džekas ras savo tėvą. Dar nebuvau baigęs šios knygos, nebuvau parašęs trisdešimt devintojo skyriaus, kai man paskambino žmogus ir pasakė: „Žinote, esu jūsų brolis, gal norite susipažinti dar su dviem broliais ir seserimi“. Tai buvo sukrečianti akimirka, bet aš nepakeičiau nė vieno žodžio, ką jau buvau sumanęs romane ir kurį jau rašiau šešerius metus. Esu profesionalus pasakotojas, man svarbiau romanas negu tai, kas atsitiko, nesirengiau dėl to keisti savo knygos, nes šešiasdešimt trejus metus gyvenau be jų“.
J. Irvingas pasakojo, kad savo motiną mylėjo, kad ji buvo gera motina, visuomet ėjusi žiūrėti jo imtynių rungtynių, tačiau šio romano ji dėl suprantamų priežasčių neskaitė. Jis pats pasakė jai, kad geriau būtų to nedaryti.
– Kaip jūs sugebate visuomenėje, kur pagrindinė vertybė ,,laikas – pinigai“, rašyti ilgus romanus ir būti populiarus? Juk matome, kaip daugelis dėl skubėjimo nebeturi laiko skaityti storų, rimtų knygų. Bet jūs skaitytojus kažkaip įtikinate...
J. Irvingas: „Nemanau, kad visuomenės gebėjimas sukaupti dėmesį turi kokios nors įtakos tikriesiems skaitytojams. Dažnai girdime, jog gyvename elektronikos amžiuje, kino kultūroje, kai dauguma romanų darosi vis plonesni ir plonesni. Bet jei prisimintume garsiausius šiuolaikinius rašytojus – Gabrielį Garcią Marquezą, Giunterį Grassą, Umberto Eco, Salman Rushdie – jų populiarūs romanai yra netrumpi ir juos tikrai nelengva skaityti. Pagalvokite, kiek dvylikamečių skaito Joanne Rowling romanus, kurie taip pat nėra lengvi ir trumpi. Vienas populiariausių pasaulio rašytojų Stephenas Kingas irgi nerašo trumpų, lengvai skaitomų knygų. Manau, kad žmonės, kuriems filmai patinka labiau negu knygos, niekada nebus tie skaitytojai, kuriais galima pasikliauti. Manau, kad turime nemažai įrodymų, jog daugelis literatūros kritikų tikrai neskaito kiekvieno apžvelgiamų knygų žodžio ir kiekvieno skyriaus. Neturiu pagrindo manyti, kad skaitytojų, mėgstančių mano ilgus romanus, kuriuose parodyta laiko tėkmė, mažėtų“.
Iš pradžių romaną „Kol tave rasiu“ J. Irvingas buvo parašęs pirmuoju asmeniu, tačiau vėliau esė „Vaikai, kurie kai ko neteko“ jis paaiškina: „Tiesiog jaučiau, jog dar ne viską esu padaręs. Melui Gasui („New York Times“ kritikui, rašytojo bičiuliui) irgi taip atrodė; jam knyga labai patiko, bet jis manė, kad galiu parašyti dar geriau. Taigi romaną atsiėmiau iš leidyklos. Ten buvo beveik 350 tūkst. žodžių, bet žinojau, jog turiu perrašyti iš esmės visus sakinius. Viskas turėjo būti pasakojama trečiuoju asmeniu, turėjau atsikratyti pirmojo asmens balso. Užtrukau devynis mėnesius, kol viską perrašiau. Rašiau ranka ir senovine mašinėle“.
J. Irvingas sakė manantis, kad rašytojai klysta, įsivaizduodami galį pagerinti pasaulį. „Esu politiškai aktyvus, visada išsakau savo nuomonę, bet iš mano vienuolikos romanų tik du galėčiau pavadinti politiniais: tai „Malda už Oveną Minį“ ir „Sidro namų taisyklės“. Bet netgi šiuose romanuose politiniai dalykai tiesiog įtraukti į pasakojimą. Neketinau rašyti romano apie Vietnamą. Ketinau rašyti romaną apie nusivylimą draugyste, ir Vietnamas man tiesiog pasitarnavo. Neketinau rašyti romano apie abortus, bet domėdamasis našlaičių gyvenimu ketvirtajame ir penktajame dešimtmečiuose pamačiau, kad abortai yra neatskiriama našlaičių gyvenimo tema. Labai norėčiau, kad rašytojas galėtų pagerinti pasaulį. Gal ir yra tokių, kurie galėtų tam pasitarnauti, bet nemanau, kad tai būtų geras romanas. Dauguma politinių romanų – dirbtiniai. Jeigu yra kažkokia politinė idėja, tai tau svarbu, kad būtų gerai pavaizduoti veikėjai, o tuomet vargu ar romanas bus geras. Aš amatininkas, ne intelektualas“.
J. Irvingas džiaugiasi, kad ilgai gyveno ne rašytojo, o imtynininko gyvenimą. „Daugelį metų man labiau sekėsi kaip imtynininkui negu kaip rašytojui. Ėmiausi iki trisdešimt ketverių, o treneriu dirbau iki keturiasdešimt septynerių metų. Kai man buvo beveik trisdešimt, supratau, kad talentas nėra toks svarbus, kaip atrodė anksčiau. Talentingiausi imtynininkai nebuvo patys geriausi. Jei kažkas patinka, turi mėgti ir kartojimą, treniruotes. Turi mėgti daryti tą patį daugybę kartų. Pirmas romano variantas parodo, koks esi talentingas, kokių minčių turi, bet vis dėlto ne tai nulems, ar tai bus geras romanas. Svarbiau, kiek tu sugebi jį taisyti ir peržiūrinėti, kiek kartų gali skaityti ir perrašinėti vėl iš naujo. Taigi išmokau susikaupti, to mane išmokė kitas pasaulis – ne literatūros. Matau tai, kas daro įspūdį, kada svarbu susikaupti, neskubėti. Žinoma, talentas reikalingas. Jeigu nesugebi išlaikyti pusiausvyros – nebūsi geras sportininkas, jei tau nerūpi kalba – nebūsi joks rašytojas. Bet svarbiausia – kiek kartų gali perrašinėti kokią nors detalę, kiek kartų gali keisti ir vėl atkeisti atgal. Kai džiaugiuosi savo darbu, nesijaučiu esąs labai talentingas, tik suprantu, kad nebuvau tinginys. Nė vienoje knygoje nesu padaręs tokių pakeitimų, kurių vėliau man būtų tekę gailėtis“.
Ir vis dėlto negalima J. Irvingo, kaip jis save pats bando pristatyti, pavadinti „žmogumi iš liaudies“. Jis studijavo net keturiuose universitetuose: trijuose JAV ir Vienoje. Susitikime su skaitytojais rašytojas pasakojo, kad norėjo studijuoti Ispanijoje, bet vis dėlto nusprendė, jog geriau moka vokiečių nei ispanų kalbą, todėl pasirinko Austriją.
Skaitytojų paklaustas, kaip kuria savo personažus, sakė, kad tikrai nesiremia vienu prototipu. Anot jo, kartais vieną romano personažą sukonstruoja iš dešimties žmonių. Kai kurie jo personažai, – tokia yra sportiškos išvaizdos rašytoja Ema iš „Kol tave rasiu“, – gimsta kaip vaikystės troškimo įsikūnijimas. „Mano romanuose daug veikėjų, jie atrodo atėję iš ankstesnių romanų. Ema panaši į Melani iš „Sidro namų taisyklių“. Yra tokių stiprių, valdingų moterų, kurios, pirmą kartą jas sutikus, atrodo pavojingos silpniems, gležniems vyriškiams, bet galiausiai paaiškėja, kad labiausiai jos pavojingos pačios sau.
Kai kurie veikėjai sukurti ne pagal vieno kurio nors pažįstamo žmogaus, o pagal daugelio paveikslą. Bet aš žinau, iš kur atsirado Melani, ir Ema, tai nėra kokia nors konkreti pažinta moteris, tai atėjo iš mano vaikystės. Ją būčiau norėjęs pažinoti, labai norėjęs, kad būtų tokia Ema. Tokia veikėja kaip Ema yra mano svajonių moteris. Kartais net pats nepajuntu, kaip pasikartoju kurdamas veikėjus. Kai pirmą kartą aprašiau Oveno Minio išvaizdą, o aprašiau jį kaip embrioną, kaip negimusį vaisių ar gimusį per anksti, jo oda atrodė tokia permatoma, kad išryškėjo kraujagyslės, jis atrodė kaip paukštelis, kuris turėtų būti kiaušinyje. Kai tai parašiau, man pasirodė atpažįstama, pamaniau, kad galbūt kur nors esu skaitęs, todėl nenorom tą ištrauką parodžiau savo žmonai. Ji pasakė: „Tu pats jau esi taip rašęs“.
Rašytojas esė „Vaikai, kurie kai ko neteko“ rašo: „Džekas Bernsas įsivaizduoja, kad – scenoje arba prieš kameras – jis turi tik vieną „svarbiausią žiūrovą“. Jis įsivaizduoja, kad pradingęs jo tėvas žiūri, kaip jis vaidina; niekas kitas jo nemato. Tai Džekui Bernsui padeda susikaupti, atsiriboti nuo žiūrovų. Aš taip darydavau imdamasis. Minia tarytum išnykdavo; likdavo tik mano tėvas. Nutoldavo ir minios keliamas triukšmas. Atrodydavo, kad aplinkui tylu lyg prieš gedulingas pamaldas; tą tylą nutraukdavo tik teisėjo švilpukas“.
Galbūt ir mes, minia skaitytojų, fotografai, žurnalistai, atsitiktiniai smalsuoliai, tebuvome vienas mitinis milžiniškas įžymaus rašytojo skaitytojas, galbūt mes visi įkūnijome jo trokštamą žiūrovą – tėvą. Bet tai tikriausiai liks paslaptis iki naujo J. Irvingo romano pasirodymo...
