Rašyk
Eilės (78182)
Fantastika (2308)
Esė (1557)
Proza (10915)
Vaikams (2717)
Slam (79)
English (1198)
Po polsku (371)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Džonas Irvingas: „Tikrieji skaitytojai – ne tinginiai“

2008-02-29
Džonas Irvingas: „Tikrieji skaitytojai – ne tinginiai“

Džonas Irvingas – amerikiečių prozininkas, gimęs 1942 metais Naujajame Hampšyre. Mokęsis Pitsburgo, Vienos, Naujojo Hampšyro ir Ajovos universitetuose. Pirmasis romanas „Setting Free the Bears“ pasirodė 1969 metais ir buvo aukštai įvertintas kritikos, Tačiau tikrąjį pripažinimą atnešė ketvirtasis romanas – „Pasaulis pagal Garpą“ (1978), vėliau didelio atgarsio susilaukė romanas „Sidro namų taisyklės“. Nors bene visos autoriaus knygos pasižymi didele apimtimi, skaitytojų jos mėgstamos, dažnai tampa bestseleriais. Pagal Dž. Irvingo romanus statomi filmai. Pats jis taip pat yrą kūręs ir scenarijų jiems. Šiaip, rašytojas gana retai palieka savo atsiskyrėlišką būstą Vermonto miškuose, mažai bendrauja su spauda.

Savo knygose Irvingas stengiasi visais įmanomais būdais ištirti, analizuoti, parodyti žmonių santykius su savimi pačiais, vienas su kitu ir visu tuo, kas vyksta aplink. Dž. Irvingas tarsi nepaliauja tikėti bet kurio žmogaus vertingumu.

Šią savaitę Dž. Irvingas svečiavosi knygų mugėje Vilniuje. Ta proga „Bernardinai.lt“ skaitytojams pateikiame gana retai su spauda bendraujančio rašytojo interviu apie literatūrą, kinematografiją ir jo kūrybą.


Ne kartą esate tvirtinęs, kad vertingiausia Jūsų romanuose – tai, kas atsiranda vaizduotės dėka. O juk dauguma rašytojų šiandien knygas kuria pagal realius faktus ir atpažįstamus personažus.

Neneigiu, kad asmeninės biografijos įvykiai – bet kurio rašytojo įkvėpimo šaltinis. Bet šiandien jie iš šaltinio pavirto į materialią medžiagą ir į knygas yra perkeliami praktiškai visai neperdirbti. Toks reiškinys masinis tapo galbūt dėl to, kad šiais laikais romanus pradėjo rašyti daugybė žurnalistų, o vienintelis jiems prieinamas prozos pavidalas – tai non-fiction. Juk nėra paprasta – imti ir išgalvoti gausybę personažų ir įvykių. Prie viso to – knygų rinką dabar užliejo daugybė memuarų. Visuomenės informavimo priemonės jais domisi taip aktyviai, kad net pavadinčiau tai nesveiku interesu. Esmė tiesiog ta, kad šiuolaikinės medijos pernelyg nenatūraliai domisi ir mėgaujasi atskirų žmonių gyvenimais.

Nemažai amerikiečių rašytojų šiandien rašo apie politinę Amerikos situaciją, apie šios situacijos įtaką amerikiečiams. O Jūs?

Sutinku, kad taip yra. Bet tik ne man. Man nepavyksta greitai perkąsti realių įvykių. Knygą apie Vietnamą aš parašiau praėjus 20 metų po Vietnamo karo. O kito savo romano („Sidro namų taisyklės“), aptariančio autorių problemą, veiksmą tyčia perkėliau į ketvirtąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį – kad maksimaliai atitraukčiau šią istoriją nuo to grynai politinio arealo, kuris šiandien Amerikoje svarsto šį klausimą. Vieną autobiografiškiausių savo romanų apie savo vaikystę ir paauglystę rašyti pradėjau, kai man buvo gerokai per penkiasdešimt. Man būtina, kad tarp dalykų, kurie mane paveikė, ir meninio kūrybinio jų apmąstymo akto atsirastų didelė distancija. Pavyzdžiui, jei kalbėtume apie vieną paskutinių įvykių, stipriai sukrėtusių Ameriką (turiu galvoje rugsėjo 11 – ąją), iki to laiko, kol viską apgalvosiu, ką apie tai manau, ir būsiu pasirengęs apie tai parašyti, būsiu jau seniai miręs.

Aršiai ir garsiai gynėte Giunterį Grasą. Šis įvykis stipriai išjudino vakarietiškąją visuomenę, bet juk nėra pavienis…

Taip, bet kitų žmonių istorijų aš nežinau. O Graso išpažintį girdėjau – skaičiau. Dėl jo prisipažinimo įvyko toks triukšmas, tarsi visi ėmė ir pamiršo, kieno pusę jis palaikė „Skardiniame būgnelyje“. Jam buvo 15 metų, kai jį paėmė armijon, 17 – kai jis užsirašė į SS. Ar pamena save šiame amžiuje patys kritikai? Kai karo pabaigoje jis buvo sugautas amerikiečių, iškart prisipažino, kad tarnavo SS. Apie tai žinojo ir vadinamosios „47 grupės“ rašytojai, jis jiems buvo pasakojęs apie tai, bet nė vienas iš jų niekam to neatskleidė, nes nebuvo žurnalistai. Grasas tiesiog surado savyje jėgų apie tai parašyti autobiografinę knygą. Visi tie pasisakymai prieš Grasą man rodosi kaip veidmainių, trokštančių išgarsėti Graso šlovės kaina, išpuolis.

Galima sakyti, nors ir gana preliminariai, kad svarbiausia Jūsų knygų tema – šeima. Manote, jog santykiai šeimoje, šeima kaip fenomenas ir šiandien yra įdomūs?

Kuo labiau ir į didesnį pavojų patenka šeima kaip institucija, tuo man atrodo svarbiau ją palaikyti. Nežinau jokių kitų visuomeninių, bendrų institutų, kurie taip stipriai pateisintų savo egzistavimą. Valstybė? Religija? Pirmoji vis nenustoja mūsų nuvilti, antroji paprastų paprasčiausiai žudo mus Dievo vardu. Daugelis šeimos idėją yra nuteisę – tiek daug santuokų išyra, daug vaikų auga atskirai nuo savo tėvų, bet kartu yra ir daugybė žmonių, kurie deda visas pastangas, kad turėtų idealią šeimą. Manau, jog tik šeima gali padėti šiais laikais žmonijai išgyventi. Šiandien kaip niekada žmonijai reikia ir trūksta kantrumo, o valstybė ir religija nenustoja rodyti vien siaubingą nekantrumą. Šeima moka atleisti, todėl ji visada teikia vilties.

Visada rašėte didelės apimties knygas…

Skaitytojai mėgsta ilgus pasakojimus su įdomiu siužetu ir intriguojančiais personažais. Visada idealiausiu romano modeliu laikiau XIX amžiaus romaną, o dauguma jų – didelės apimties. Man svarbiausia – galimybė romane sugauti laiko judėjimą. Mano objektas – ne trumpos atostogos, o 30 kieno nors gyvenimo metų arba ilgas perėjimas iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį. Tam, kad papasakočiau tokias istorijas, kurios mane domina, man reikia daug puslapių.

Kritikai ilgą laiką buvo nusiteikę prieš tokį santykį su siužetu: jų manymu, siužetas tiesiog buvo „pasenęs instrumentas“. Mažosios formos buvo populiarios tarp kritikų, jie nenustojo kvietę autorius rašyti vis trumpiau ir trumpiau – galbūt dėl to, kad jiems tingu skaityti. Kontroliuoti istoriją, besitęsiančią ilgą laiko tarpą ir apimančią daug personažų, yra daug sunkiau negu trumpą. Skaitytojai vertina šį rašytojo darbą, o dauguma kritikų – ne. Aš moku rašyti trumpai – juk rašau scenarijus. Neilgus, 125 puslapių – dideliu šriftu ir dideliais intervalais. Bet labiau vertinu romanus. Ilgus.

Ką išgyvenate, kai Jūsų didieji romanai virsta filmais – su neišvengiamais sutrumpinimais?

Negaliu daryti apibendrinimų apie savo patirtį kine. Pavyzdžiui, neturėjau beveik jokio santykio su „Garpo filmu“ ar „Naujojo Hampšyro viešbučiu“, nors ir palaikiau draugiškus santykius su šių filmų režisieriais: su jais daug kalbėjome apie romanų adaptacijos kinui procesą. Kita vertus, turiu asmeniškos scenaristo patirties. 13 metų su keturiais skirtingais režisieriais dirbau prie projekto pagal mano knygą „Sidro namų taisyklės“. Vienas režisierius tiesiog mirė, kitus du atleidau. Su ketvirtu režisieriumi susidirbti pavyko puikiai, buvome nominuoti visoms kategorijoms ir su aktoriumi Maiklu Keinu aš gavau „Oskarą“. Tai labai vertinga patirtis. Šis filmas man tiek pat brangus, kaip ir kiekvienas mano romanas. Žinoma, kiekviena ilga knyga nukenčia perdirbant ją į filmą – bet svarbu, kad išliktų romano dvasia.

Ar turite mėgstamų šiuolaikinių autorių?

Tie šiuolaikiniai autoriai, kuriais aš labiausiai mėgaujuosi – taip pat senamadiški pasakotojai XIX amžiaus dvasia. Umberto Eco, Salmanas Rushdie, Giunteris Grasas. Kita vertus, nelaikau savęs šiuolaikiniu autoriumi. Aš – praeities liekana.

Ką laikytumėte įdomiausiu reiškiniu naujojoje literatūroje?

Neseku ir nekreipiu dėmesio į literatūros „tendencijas“ ar „procesus“. Jie paprastai atsiranda ir ateina ne iš pačių rašytojų, o gimsta iš kritikų noro suskirstyti rašytojus pagal kategorijas. Neklausau kritikų: dauguma jų patys nerašo romanų, todėl nieko apie juos negali manęs ir išmokyti.

Ką manote apie technikos pažangą? Ar tiesa, kad nesinaudojate kompiuteriu?

Turiu elektroninį paštą ryšiui su savo vaikais palaikyti. Tai viskas. Daugiau kompiuteriu nesinaudoju. Rašau paprasta senoviška spausdinimo mašinėle. Kadangi šiais laikais niekas tokių nebegamina, namuose turiu jų daugybę – atsargai, jeigu kartais viena kuri sugestų.

Kompiuteris – instrumentas, skirtas pagreitinti rašymo procesą. O aš stengiuosi daryti viską, kas tik žmogaus valioje, kad tą procesą prailginčiau. Visada viską perrašinėju, paprastai ir ne vieną kartą: didžioji dalis mano rašytojiško gyvenimo vyksta perrašinėjant. Kaip rašytojas, nenoriu skubėti. Ant mano kabineto sienos kabo tokia F. Nyčės sentencija: „Instrumentai, kuriuos naudojame rašydami, veikia taip pat ir mūsų mintis“.



Pagal užsienio spaudą parengė J.L.
 

Rašytojai

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-03-02 01:03
Valeryte
nu ka as galiu pasakyti: didis rasytojas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą