Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 26 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Valanda kaip šimtmečiai

2008-09-05
Valanda kaip šimtmečiai

Parašiau pavadinimą ir pats apsidžiaugiau: kaip tiksliai jis gali nusakyti ir skaitančiojo būseną, ir skaitomo teksto pobūdį! Per prievartą skaitančiam prastus tekstus (kad ir dirbant redakcijose), valanda gali išties išsidriekti iki begalybės, o štai jei skaitomi šiandieniai postmodernistiniai tekstai, šis pavadinimas tiksliai apibūdintų jų turinį, įgautų užslėpto konceptualumo atspalvį. Atsakinėdamas į D. Kajoko klausimus, šiųmetis Poezijos pavasario laureatas V. Rudžianskas sako: „Skaičiau, kad viena kosminė valanda tęsiasi septyniasdešimt dvejus kablelis kažkiek tai metų („Nemunas“, birželio 5 – 11), taip paaiškindamas ir savo poetiką (ne tik laiko, bet ir erdvės prasme – nuo gimtųjų namų iki egzotiškiausių šalių ir sibirų), ir apskritai šiandien vyraujančią poetinę stilistiką. Eilėraštis tampa pabrėžtinai spekuliatyvus, jis nebeparemiamas nei patirtimi, nei bendresne idėja, o eina ten, kur neša fantazija ir pati kalba. Antai V. Kulvinskaitė („Nemunas“, birželio 19 – 26) iš savo kampo, t. y. kambario („vienintelio / šitame name, kur galima sustingt /susirietus, veidą įspraudus tarp kelių“), staiga peršoka į maro laikus („po žeme žolių sėklos / nevirpa aguonų liepsnelės / medžių šakose / supasi paukščių skeletai“), o paskui grįžta atgal – iki pasakos („plūduriavau, netekęs formų nei spalvų / ežeru virtusiam kambary“). Šiandieniuose jos kartos kuriamuose kontekstuose gal kiek bendroka, bet sugestyvu. Mažiau sugestyvi R. Brokert („Naujoji Romuva“, 2008, Nr. 2), bet tendencijos tos pačios: triptikas pavadinamas „tarpkultūriniu“, atskiras eilėraštis „apie oššš“, ir paaiškinama, kad majai taip vadina atogrąžų parazitinį augalą. Ir, kaip ir dera tokiais atvejais, vėl grįžtama prie „spalvinimo knygelės“ bei sentimentalaus nustebimo: „šilti kailinėliai – / šypsosi vilko snukelis / ant nuogo peties“. Bet čia, nors ir bendroka, vis dėlto subtilu, autorėms neprikiši kalbos jausmo stokos. Nejauku tarp jaunųjų minėti T. Marcinkevičiūtės pavardės (birželio „Metai“), tačiau taip jau atsitiko, kad bene pirmąkart ir ties jos eilėraščiais galiu pakartoti tą patį: subtilu, neprikiši kalbos jausmo stokos. Sutrumpėjo eilutė, ir staiga kažkur dingo sakinio, eilėdaros griozdiškumas, pseudobarokizmas ir pseudogotikizmas. Eilėraštis intonuojamas grakščiai ir tiksliai, nors savo prastesniuosiuose eilėraščiuose T. Marcinkevičiūtė, reikia pripažinti, buvo savitesnė. Bet anokia čia vertybė – savitumas, jei autorių atpažįstame pirmiausia iš jam būdingų eilėraščio ydų. Tad gal ne trūkumas, o privalumas šiuo atveju žinomai poetei atsidurti tarp jaunimo ir greta autentiškųjų N. Miliauskaitės, D. Paulauskaitės. Kažkur netoli šių autorių šlietųsi, tiesa, kiek kameriškesnė ir asmeniškesnė, nors dar sunkiai nuspėjama (nes, regis, dar moksleivė ar ką tik baigusi) I. Gudmonaitė („Naujoji Romuva“, Nr. 2; „Šiaurės Atėnai“, birželio 6). Šiai autorei dar pavojingesnis tai priartėjantis, tai nutolstantis N. Miliauskaitės, D. Paulauskaitės kūrybos šešėlis, tačiau be šešėlio, tiesą sakant, joks jaunas autorius neateina. Blogiau, kai, tarkim, T. Petrulio šuoliavimuose po laiką ir laigymuose po erdves pasigendu pojūčių subtilumo ir būtent kalbos: „Kalba apie apvalųjį lauką, gaubiantį ištisai – tęsinys / ilgesio žodžių, limpantis prie kitos išvaizdos pusės“ („Šiaurės Atėnai“, birželio 6). Įdomiausia, kad skaitydamas kai kurias ankstesnes T. Petrulio publikacijas ties kai kuriais jo eilėraščiais buvau suklusęs. Dabar belieka guostis, kad ne tik poezija traukia nepatikimais alchemikų keliais. Taip pat ir filosofija, o tai kai kuriems poetams turėtų būti nemenka paguoda: „Kaip taikliai pastebi Viktoras Kanke, trumpai apibendrinus, pagrindiniai filosofinio postmoderno bruožai – kalbinių žaidimų agnostika, diskonsensas (bet ne konsensusas, sutarimas), šuoliškumas (o ne tolydumas ar pažanga), daugybiškumas ir įvairovė (bet ne vienovė), (...) atsitiktinumas (bet ne sistemiškumas), žaidimas (bet ne tikslas), anarchizmas (vietoj hierarchijos)“ (A. Plėšnys. Filosofinio mąstymo keliai ir klystkeliai“ – „Naujoji Romuva“, Nr. 2). Nežinau, kas galėtų atgaivinti „medinę“ T. Petrulio kalbą (vargu ar tai apskritai įmanoma, jei Dievas nedavė kalbos klausos). Nors ką gali žinoti... Sakysim, šiaip jau niekuo ypač neišsiskiriantį S. Čelutką („Šiaurės Atėnai“, birželio 13) gelbsti ne kokia nors ypatinga pasaulėjauta, poetinė idėja, o paprasčiausiai „trakliška“ sintaksė ir intonacinių kalbėjimo intervalų kaita. Gal dar ir poeto lemties pajauta: „poeto duona – / kasdienė mirtis / kada / ištirpsta melodijos / sudega sąskambiai / nudvesia ritmas“. Vis dėlto dar ir čia matomos kaukės, taikomasi prie bendros savo kartos poetinio maskarado erdvės. Gal tai ne tik kūrybos, bet ir apskritai kartos gyvenimo bruožas – apsimesti, vaidinti pagal mass media primestus modelius, įsivaizduoti ir „įsivaizdinti“. Labai gražiai gyvenimiškais pavyzdžiais, atsakinėdama į studenčių klausimus, tai nusako docentė D. Čiočytė. Prisimindama savo sovietmečio keliones pas Lenkijos kolegas, ji stebėjosi: „Kiekvienas jautėsi savaime vertingas, neformavo jokios pozos, tiesiog mėgavosi bendravimu. Toks paprastas dalykas, bet to Lietuvoje ir vėliau dažnai pasigesdavau. Ir šiandien dažnai matome iliustruojamą Ericho Frommo mintį, kad individualistinėje visuomenėje individas save paaugliškai pristato kaip prekę vitrinoje ir nuolatos įrodinėja savo vertę“ („Šiaurės Atėnai“, birželio 6). Taigi gana gyvenimiška vitrininė poza. Ir jau visai literatūrinė poza – E. Galinis („Šiaurės Atėnai“, birželio 20). Tiesa, nesakau, kad ir iš pozos negali rastis, imtis autentiška kūryba, bėda ta, kad kultūrinių pozų nėra tiek daug – kaip ir klasikinio šokio žingsnelių. Todėl neišvengiamai suvienodėjama, „kolektyvėjama“, ir taip poetinės pantomimos dalyviai ima trinti, naikinti vienas kitą, kol lieka tik kolektyvo vardas specializuotuose literatūros istorijos sąsiuviniuose. Trumpa mūsų literatūros istorija tokių pavadinimų yra išsaugojusi ne vieną.

Kitą problemos kraštinę brėžtų A. Žagrakalytės esė „Mama poetė“ („Literatūra ir menas“, birželio 27) – paradoksalus ir konceptualus, beletristinis ir poetinis tekstas apie vaikus auginančios kūrėjos kasdienybę ir naktinius apmąstymus, apie vaikų ligas ir susapnuojamus eilėraščius. Ir ne tik: iš esmės tai tekstas apie kūrybą, gimdančią psichinę įtampą, ir apie tai, kuo ją paverčia kasdienybė, „įžemindama“ mąstymo ir jutimų problematiką. Tame pačiame numeryje kaip visų metaforiškai įvardytų tezių iliustracija – ir pačios A. Žagrakalytės eilėraščiai, kitokie, negu buvome įpratę, bet nežinau, ar geresni. Mažiau meilės paradoksų, o daugiau kalbos, prasmės ir ritmo nuovargio, publikacijos visuma pabrėžia (regis, sąmoningai) monotonijos įspūdį: visi eilėraščiai parašyti pagal vieną modelį, vieną schemą – poetinis pasakojimas su menamu siužetu ir tiek prasmės požiūriu, tiek vizualiai išskirtas finalas. Ir vis dėlto iš šio – „namų poezijos“ – tipo publikacijų ši yra stipriausia, nors ir „sunkiausia“. V. Miknevičienės („Literatūra ir menas“, birželio 20) „lengvumas“ virsta jei ne banalumu, tai metalinių šaukštelių tuščiu džeržgesiu metafizinėje prisiminimų erdvėje. Kol kas tokių virkavimų jaučiamės persiskaitę trečiaeilių sovietmečio poečių kūryboje. Tai pernelyg lengva. Nesubalansuotas D. Kuzminskaitės („Naujoji Romuva“, Nr. 2) poetinis kalbėjimas kol kas apie šią autorę neleidžia pasakyti nieko („Poezijos pavasary“ ji atrodė geriau): klasikinis ketureilis, kuris sutaurintų, jau savaime sudvasintų neapvaldytą „poetinę žaliavą“, dar sunkiai paklūsta, o baltosios eilės visai nėra baltos, kai verčia autorę užkalbinėti pačią save nesibaigiančiu žodžių srautu. Įdomu, kad ne prie „anarchistų“, o būtent prie „namų poetų“ man pasirodė priskirtinas ir vienas jau net knyga debiutuojantis vyras – T. Taškauskas („Naujoji Romuva“, Nr. 2).

Atskirai minėtini būtų du autoriai. Pirmiausia diplomatas, o paskui poetas (ir tai po ilgos pertraukos) E. Ignatavičius laikosi senų savo įžadų poetikos minimalizmui: „mano paštas žinutėmis springs / tavo laikrodžiai klups ir vėluos // mano meile – pasaulis sutvertas / tyloje / iš tylos“ („iš tylos“). Moksleivis V. Bakas („Literatūra ir menas“, birželio 6; birželio 20; „Naujoji Romuva“, Nr. 2) kol kas įžadų nėra davęs niekam, bet keista – kad ir kokios stilistikos, kokios poetikos jis imtųsi, viskas jam, rodos, neblogai sekasi. Verta kreipti žvilgsnį į Ukmergę ir šią pavardę įsidėmėti.
Stebėtinai panašiais dokumentinio montažo principais sukomponuotos skirtingų kartų ir skirtingų kontinentų autorių pjesės. Turiu galvoje K. Ostrausko „netikėtą dialogą su netikėtu epilogu“ „Žemaitė sutinka Šekspyrą“ (nors užmuškit, nesutinku, kad epilogas nors per kruopelytę netikėtas) ir H. Kunčiaus „Mažąją žemę“ abiejuose storuosiuose žurnaluose – „Metuose“ ir „Naujojoje Romuvoje“. Neįsivaizduoju nei vienos, nei kitos pastatytos kokiame nors net ir absurdiškiausiame teatre, o tuo labiau radijo, kur ir vienas, ir kitas autorius turi savo režisierių gerbėjų. Kita vertus, ne scenai šie veikalai ir rašyti. Tai paprasčiausi postmodernistiniai žaidimai duotomis, visiems seniai įgrisusiomis temomis, ir lauktum, kad autorius kas nors išmuštų iš jau duoto žinojimo, iš įprasto galvojimo. Tiesa, H. Kunčius vis dėlto nusipelno vieno ir labai rimto komplimento: netrafaretiškai, netgi drastiškai vaizduoja anų laikų Maskvos disidentų atmosferą. Problema kita: nors autorius ir vaizduojasi, kad L. Brežnevo „Mažosios žemės“ recepciją išjuokia, kiekvienas, kas prisimena tuos laikus, pasakys, kad tikrovė buvo daug juokingesnė ir tragikomiškesnė. Šįkart meninis žodis tikrovės ir autentiško jos išgyvenimo nepasivijo.

Žinoma, tai postmodernizmas, ir K. Ostrausko dramas universitetuose nagrinėja studentai. Literatūros kritikų nebestebina euroromano recidyvai (užtat kaip jo kūrėjus stebina kritikų vertinimai!), apie populiariausias „uždraustas“ jo temas ne kartą užsiminta ir itin intriguojančiame „Metų“ pokalbyje „Namai ir benamystė literatūroje“, siejant šią temą su apskritai žmogų žudančiais globalizacijos padariniais (gaila, kad šio pokalbio interpretacija „nelimpa“ prie šio straipsnio temos). Literatūrinis birželis bene pirmąkart suteikia progos kalbėti apie euronovelę, euroapsakymą. J. Sereikaitės apsakymas „Amžinas eksperimentas“ galėtų būti tipiškiausias tokio žanro pavyzdys („Literatūra ir menas“, birželio 20). Iš pradžių – apsakymas kaip apsakymas, ir netgi visai neprastas: priverstinai nežinomoje erdvėje uždaryta dukra, įtempti jos ir tėvo santykiai, paslaptingi miegamieji ir darbo kambariai. Žodžiu, kurti meninį tekstą autorė moka. Bet štai neįmanomo stiprumo vandenyno banga užlieja visas laboratorijas, visas gyvybes, ir paaiškėja, kad čia būta slaptos klonavimo laboratorijos, kad pagrindinė herojė yra klonuota jos motina. Ir dabar jai pavesta klonuoti mirštantį tėvą. Visai kaip šiandieniuose romanuose apie gėjus, lesbietes, pasaulines sąmokslo teorijas. Dar keisčiau, kad netoli J. Sereikaitės atsiduria toks realistinio piešinio autorius, kaip V. Čepliauskas. Tiesa, jo „mistika“ prozininkų jau išrašyta ir net psichologų neneigiama, gal net patvirtinta. Bet turbūt todėl taip ir skiriasi pirmoji ir antroji jo apsakymo „Abraomo alaus belaukiant“ („Nemunas“, birželio 12-18) dalys: pirmoji dalis nuosekli, detali. O ten, kur prasideda sužaloto herojaus regėjimai ir pranašystės, stilius skubrėja, sąlygiškėja, kol galiausiai apsakymas baigiasi tezėmis.

V. Čepliausko apsakymas galėtų tapti tiltu į kitą temą: tiesiog žudančią šiandienės mažosios prozos teksto eklektiką. Juk kalbame apie mažąjį žanrą, kur kiekvienas žodis turi turėti savo vietą, provokuoti kitą žodį. O jų jungtyje turėtų plyksčioti prasmės ir reikšmės. Antai V. Jancikevičius savo novelę „Apie širdies liūdesį“ („Nemunas“, birželio 19-26) pradeda klausimu: „kaip sukurti novelę, kad ji išgyventų iki dvidešimt pirmojo amžiaus. Ir žmonės ją skaitytų, įsimylėtų, prisimintų. Tokią paprastą, šviesią, vasaros grauduliu švytinčią. Novelę apie širdies liūdesį dvidešimtajam amžiui baigiantis“. Na, galvoji, dabar tai jau tikrai perskaitysiu skaidrią klasikinės tonacijos novelę, kurios senų seniausiai pasiilgau lietuvių literatūroje ir kurios jau senių seniausiai nesibaido vakariečiai. Bet skaitant paaiškėja, kad iš to klasikinio liūdesio teliko klasikos įvaizdžių, palyginimų parafrazės, seniai tapusios štampais, ir netgi subtilus, „tylus“ siužetas nieko neišgelbsti, nes autorius paprasčiausiai nemoka rašyti. Amato prasme. Ir apsakymo pradžios pažadai lieka netesėti. Tą patį galėčiau pasakyti ir apie A. Kundrotaitės „Nelabojo sugrįžimą“ („Nemunas“, birželio 27 – liepos 2), tik nesėkmės priežastys čia jau kitos. Perskaitęs pirmąją apsakymo dalį („Pirmoji diena po nukryžiavimo“), net nustebau: kaip jauna autorė moka išlaikyti teksto įtampą ir intrigą! Juk žinomų siužetų parafrazės tik tuo ir tegali remtis – pasakojimo sugestyvumu ir interpretacija, o čia yra ir viena, ir kita. Bet autorė norėjo pademonstruoti dar ir savo koncepciją, kurios ji neturėjo, tad kitos dalys skydo ir apimties, ir prasmės, ir stiliaus požiūriu. Kol galiausiai sugadino visiškai gerą pirmosios dalies įspūdį.

O baigdamas pasilikau didžiausią savo atradimą – L. Jastramskienės apsakymą „Natūrali būsena“ („Literatūra ir menas“, birželio 6), ir ne šiaip sau apsakymą, o apsakymą, dalyvaujantį apsakymo konkurse (tai jau savaime nuima atsakomybę nuo leidėjų pečių). Nepasakosiu viso teksto, tik pacituosiu keletą „stilistinių blokų“, iš kurių lipdomas šis įstabus rūmas: „Rudens monotoniškas siūbavimas į taktą, dusliai mušamą laikrodžio rodyklės, kaltas, kad jo prisiminimas vėl įsliuogė į kambarį. Ruduo kasmet atneša degančių lapų kvapą ir prisėja senienomis trenkiančios romantikos šalia gyvenimą įrėminusių nugludintų patikimų kolonų“. Arba: kėdės lingavimas susilieja „su už lango siūbuojančiu rudeniu ir laikrodžio rodyklės taktais sienoje“. Arba: „lapų kritimo metas panašus į ereziją, užklumpančią nespėjus išsitraukti visuotinai priimtų normų ir pažiūrų katalogo, ir, mojuojant juo lyg kardu, apsiginti nuo labai pavojingo priešo“. Arba dar: „Ji norėjo įsižiūrėti į veidą, po truputį blykštantį atminties rausvuose obuoliuose“. Ir taip toliau, ir net dar gražiau. Jei tai būtų vertimas, redakcija originalą pasiūlytų kitam vertėjui, o kai tai originalas...

Jokie apsakymų konkursai, dabar skelbiami jau net dviejų redakcijų, apsakymo neišgelbės. Kas gerai rašė, tas rašys, naivu tikėtis, kad kas nors šio žanro abėcėlės išmoks per konkurso laiką.

Kaip netikėčiausią šio mėnesio kultūrinės periodikos atradimą renkuosi tris publikacijas paskelbusį ukmergiškį moksleivį V. Baką.



Valdemaras Kukulas
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-09-06 16:34
remeika
geras
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą