Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





NUO Donelaičio varnų IKI kosminės valandos

2008-06-25
NUO Donelaičio varnų IKI kosminės valandos

Šių metų Poezijos pavasario laureatu už eilėraščių rinkinį „NUO do IKI do“ išrinktas ir Maironio lietuvių literatūros muziejaus sodelyje vainikuotas poetas Viktoras Rudžianskas. Redakcijos svetainėje laureatą kalbino kolega Donaldas Kajokas.

– „Nuo do iki do“ – aštuntoji tavo knyga. Man atrodo, kad iki „Miestelių.lt“ leidai daugiau eilėraščių rinkinius, o „miesteliuose“ ir naujausioje knygoje lyg ir pasikeitė rašymo metodas – pradėjai rašyti ne tiek rinkinius, kiek knygas. Kas tam turėjo įtakos?

– Iš tiesų taip. Visos ankstesnės knygos surinktos iš parašytų eilėraščių, o „Miestelius“ rašiau kaip vientisą knygą. Esu atviras atsitiktinumams. Ir jie mane vis lydi. Tarkime, knyga apie Ričardą Mikutavičių, kelias į „Nemuno“ redakciją, persikėlimas gyventi iš Kauno į Vilkiją. Kita vertus, kai tų atsitiktinumą daug, net pats imi įtikėti, kad tau lemtas toks stilius. Taigi Vilkija, ganėtinai šiltas 1999 m. lapkritis, radijas, televizija, spauda šneka apie virsmą – XXI amžių, kuriame viskas labai keisis, namus su visais žmonėmis, jų protais, emocijomis, net buitimi užvers naujos technologijos, apipilsiančios skalsa ir patogumais, trumpai tariant – nauja gyvenimo kokybe. Galima buvo įtikėti, kad Lietuva nuo savo paviršiaus nusišluos kaimus ir miestelius su visais ridikėliais ir vištomis ir taps kokiu vienu moderniu miestu, gal Tokiju. Iš televizijos ekrano gurkštelėjęs eilinę dozę optimistinio rytojaus, išėjau lauk parūkyti. Tylu, ramu, pešu dūmą, ir staiga kažkoks triukšmas danguje. Ogi nuo Užnemunės, nuo Šakių rajono, už kurio jau – Karaliaučiaus žemės, skrenda didžiulė varnų paklodė. Joje jokių properšų – taip tankiai sumušta! Vaizduotei – smagumėlis, mintyse audžiasi pasakos su raganomis, o tas varnų karkimas net šiurpina. Kelios minutės, ir vėl – po antskrydžio lyg mistiška – tyla... Ir pasisuk taip, grįžęs į kambarį pasiimu kažkokį leidinuką, o jame – rašinys apie gamtą, kuriame teigiama, kad varnai gyvena per 300 metų ir galbūt šiandien dar yra išlikę mačiusiųjų Kristijoną Donelaitį. Kaip koks šišas, kaip virusas apėmė – o kas, jei toje juodoje paklodėje buvo išperėtasis Tolminkiemyje? Paradoksas – kambaryje iš kompiuterio sklindanti muzika ir mūsų klasiko sumeistrauto pianino ar fortepijono garsai. Naujausios technologijos ir rankų darbas – vienoje vietoje, viename laike, lyg nebuvę šimtmečių. Įsikirto ir tokia mintis, kad apskritai nėra ryškesnės K. Donelaičio poetinės mokyklos, o poezija krypsta kita linkme, veržiasi iš uždaros erdvės tradicijų. Apima noras ne almėti su laiku ir įvykiais, pagyventi pagal laikrodį, kuris eina atgal. Ne, neturėjau pretenzijų įsikomponuoti į hegzametrą, apsirėdyti būru, prisišaudyti varnų, bet rūpėjo ta šiurkštesnė faktūra... O jos pats gyvenimas miestelyje nešykštėjo, bruko lyg špargalkę. Pamažu pradėjo dėliotis struktūra: iš pradžių galvojau, kad tai bus ciklas, paskui tema įsuko, pradėjau matyti knygą, matyti ją kaip vieną eilėraštį. Ir sukau savo laikrodį atgal...

O paskui ėmiau vytis globalizaciją. Pamąsčiau: jau buvome vienoje mažoje globalizacijoje, prievartinėje, nepatrauklioje, uždaroje. Naujoji – patraukli, ko gero, dar pavojingesnė tavo kalbai, kultūrai, nes turi ką pasiūlyti mainais. Tada kyla mintis: o kada mes prarandame daugiau savitumo? Ar tada, kai ginamės nuo prievartos ir išgyvename sunkų dvasinį, materialinį ar kitokį laiką, ar tada, kai lendame į vartotojų visuomenę ir išorėje gyvename gerai, suvokdami, kad teks prarasti dalį savitumo. Nostalgijos anai sistemai nejaučiu, juo labiau kad žinau – sovietmečiu per penkiasdešimt tautų su savo kalbom ir mažom kultūrėlėm išnyko. Mes išgyvenome. Tam, kad priartėtų pasaulis su fiestomis ir tragedijomis nešinas nekvestionuojama vertybe – laisve. Kai gauni, turi atiduoti. Norėtųsi, kad procesas vyktų adekvačiai. Kad mokėtume rinktis. Ar būtina to išmokti? „Nuo do iki do“ tarp kitų klausimų yra ir šis. O gal viskas paprasčiau? Skaičiau, kad viena kosminė valanda tęsiasi septyniasdešimt dvejus kablelis kažkiek tai metų. Išeitų, kad žmogaus gyvenimas – kaip vienadienio drugelio. Štai ir skrydis, ir visas margumas: do – veiksmas pirmasis – riksmas, do – iškvėpimas paskutinis. Nuo vieno iki kito žaidimas visa kuo. Neišskiriant retorinio klausimo – kodėl mes taip nemokame žaisti. Arba – kaip mes išmokome taip gražiai žaisti. Nežinau, ar knygoje bent į vieną iš tų klausimų atsakiau. Bet man ir nereikia to žinoti.

Beje, po „Miestelių.lt“ turėjau tokią nedidelę patirtį: vis dėlto ji ne taip dažnai buvo skaitoma kaip vienas eilėraštis. O ne visi atskirai paimti tekstukai išpildyti, nors kai juos išimi, knygai tarsi kažko trūksta. Tokių tekstukų yra ir „Nuo do iki do“. Šįkart neskaidžiau knygos į skyrius, net nuo publikuotų eilėraščių nuėmiau pavadinimus, tariuosi, kad taip akcentuoju, jog tai vienas ištisas eilėraštis.

– Taip, jie vienas kitą paremia, būtinas kontekstas, tada eilėraščiai ima šnekėtis tarp savęs. Man pasirodė, kad „Miesteliai.lt“ skirti vienam skaitytojų ratui, juose save kiek varžei, vengei liesti platesnius kontekstus, o „Nuo do iki do“ iš karto perėjai prie plačių kultūrinių, politinių, intelektualinių aliuzijų, nesakyčiau, kad laikai, erdvės toje knygoje maišosi, greičiau jie vienas su kitu sukimba, sueina...

– Ateina į vieną kosminę valandą...

– Nes laikas yra labai keistas daiktas, nežinia, ar jis apskritai egzistuoja, o gal viskas egzistuoja vienu metu, tik mūsų protas visa tai išskaido ir įvardija pagal savo išmanymą. Naujausioje knygoje pradėjai naudoti būtent tokį metodą. Jis pasirodė man kitoks negu „Miesteliuose.lt“.

– „Miesteliai.lt“ – kamerinė erdvė. Sudėtinga joje buvo išsitekti ir išgyventi. Neišsišokant, nesužeidžiant. Kokia smulkmena: buvo eilėraštis su žodžiu „siluetas“. Dabar jau nepamenu, ar tą eilėraštį apskritai išmečiau, ar „siluetą“ keičiau į „šešėlį“. Bet buvo klaida. Knygos „Miesteliai.lt“ redaktorė Janina Riškutė mane suturėjo. Įdomu buvo rašyti „Miestelius“, pačiam save varžyti.

Naujausioje knygoje save tapatinu daugmaž su pasaulio patirties žmogumi. Ir, man regis, jo psichologija labiau fragmentuota, asociatyvi, prisodrinta nepastebimų, lyg dvidešimt penktasis kadras, įvykių, patirčių, negu gyvenančiojo kamerinėje aplinkoje. Bet jose vienoda gimimas, meilė ir mirtis. Manau, šiose knygose yra pakankamai daug bendrų dalykų, kurie nematomi, o kontrastą sukūrė tai, kad jos atsidūrė arti viena kitos. Kitaip sakant, skiriasi žaidimai nuo pirmojo iki paskutiniojo do.

Aš paprastai nekalbu, kas mano mokytojai, esu savamokslis, bet mokiausi iš daugelio poetų. O kad knygos stilistika, tematika kažkiek keistųsi, kiek esi pajėgus ją pakeisti – nuostata nužiūrėta nuo S. Gedos auksinių laikų, kada buvo sunku prognozuoti, kaip atrodys jo nauja knyga.

„Nuo do iki do“ eilėraščių buvo kur kas daugiau, bet dėliodamas ir galvodamas, kaip reikia komponuoti, mintijau apie D. Kajoko „Mirti reikia rudenį“. Ir pabaigoje atsirado ne eilėraštis su antruoju do, o su kolibriu. Labai keista, kolibris, kuris yra paminėtas tik tame eilėraštyje, dabar palengva tampa mano poetiniu paukščiu. Kaip simbolis.

– Taip, čia įdomu, kartais nesuprasi – lyg ir atsitiktinis dalykas, o pradeda diktuoti tolesnę kryptį, gal net ir tolesnę knygą, kažkokį naują ėjimą...

– Tas kolibris man nukrito. Pakils ar nepakils. Taip, tai įdomu.

– Poetai, nori nenori, savo eilėraščiuose apsinuogina. Jie nebūtinai pasakoja biografijos faktus, tačiau kažkokį emocinį lauką, giluminę skaudatį ar problematiką galima atsekti. „Nuo do iki do“, man regis, tu leidai sau savotiškai pasiausti ir per tą siautimą, siautulingumą atskleisti gana slaptas vidines patirtis, bet atskleisti ne tiesmukai, o rafinuotai, per metaforas, įvaizdžius, per motyvų pasikartojimus, kai kuriuos nutylėjimus. Poetas ir apsinuoginimas, atsivėrimas. Iki kokios ribos galima leisti sau atsiverti ir apskritai ar ta riba kontroliuojama?

– Apie keturiasdešimtuosius gyvenimo metus supratau paprastą dalyką – iš esmės visos klaidos, visos šunybės, kurias esu padaręs, visiškai nekenkia mano gyvenimui, jos visiškai nėra kažkokie svetimkūniai. Nieko neturiu bijoti, slėpti, gėdytis, bent jau eilėraštyje. O jis padiktuoja, kiek atsiverti, kad tai, pasak tavęs, būtų ne tiesmukai, o rafinuotai, per metaforas, įvaizdžius, per motyvų pasikartojimus, kai kuriuos nutylėjimus. Ir ką čia daugiau komentuoti? Vis vien tas, kuris skaitys, atras arba neatras ne ką kita, o savąją patirtį. Arba opoziciją jai.

– Dar apie naujausią knygą. Neapleido jausmas, kad pirmą kartą ją perskaičius liko daug besiplaikstančių galiukų, antrą kartą perskaičius – jau kitaip. Knyga atsiveria vis labiau, kuo daugiau kartų skaitai. To, be abejo, iš dabartinio skaitytojo tikėtis sunku, bet poezijos knyga, matyt, ir turi būti skaitoma ne vieną kartą. Kita vertus, „Miesteliai“ man atsivėrė po pirmo perskaitymo.

– Gerai, kad šioje knygoje atsiveria erdvė mąstymo, pojūčių, estetikų variantams, jų sintezėms. Jei būčiau sau leidęs taip elgtis su „Miesteliai. lt“, tai knyga būtų išvirtusi, tarkime, į „Miestus.com“.

– Norėčiau pašnekėti apie verlibrą. Jeigu mūsų literatūrologai labiau domėtųsi šiandiene kūryba, įdomu, kaip jie analizuotų tavo verlibrą, nes jisai specifiškai rudžianskiškas. Dabar visi – moka nemoka – pradeda rašyti nuo verlibro, nes mano, kad tai lengviausia forma. Vis dėlto verlibras turi labai subtilias savo taisykles, vidinį pojūtį – ritmikos, melodikos, prasmės niuansų. Yra daug verlibro formos privalumų ir neką mažiau pinklių. Ką manai apie verlibrą kaip apie formą?

– Apie viską neiškalbėsiu. Būtina vidinė klausa. Man svarbu ganėtinai tikslus kirtis, jūros bangavimas, kad atėjus reikiamam momentui tą bangą perkirstum. Ir sukurtum nutylėjimų erdves ir prasmes.

Kitas labai svarbus dalykas, kurį naudoju, yra eilučių skaidymas. Kai jau rengiau knygai tekstus, reikėjo pasukti galvą, kaip skaidyti – kad matytųsi kelios prasmės ar viena? Siekiamybė – turėti knygoje keletą verlibrų, kurie skambesiu priartėtų prie klasikinės formos. Pastebėjau, kad jauni autoriai – galbūt tai jiems kol kas reikalinga poza – keistai žiūri į Maironį, į Salomėją Nėrį. Na, jeigu ir nerašysi ta forma, jos skambesį privalai išgirsti. Kaip geras kompozitorius, kuriantis estradą ar ką kitą, turi pasiklausyti ir Vivaldžio, ir kitų meistrų.

– Girdėjau, kaip tu skaitai savo verlibrą ir kaip kartais skaito aktoriai. Jeigu aktorius paėmė knygą ne atsitiktinai, ne tiktai tam vakarui, jis gali atskleisti naujus niuansus, tapti įdomiu interpretuotoju. O tas, kuris rinkinį paima atsitiktinai, sykiais taip nuvažiuoja į šoną...

– Kad ir kaip būtų parašytas verlibras, manau, jis pirmiausia skirtas tyliam skaitymui, prieš norėdamas skaityti jį garsiai, tu negali pasitikėti savo aktorine meistryste, turi pabūti su eilėraščiu. Kita vertus, iš aktorių skaitymo jau matau, kad ir su klasikine forma parašytu eilėraščiu reikia gerokai pabūti. Nes keistokai skamba vienodai skaitomas Maironis ir, tarkime, Tautvyda Marcinkevičiūtė arba Gintaras Patackas.

– Du rinkiniai parašyti kaip knygos, bet iš kai kurių publikacijų akivaizdu, kad vystosi dar kelios tavo kūrybos kryptys – atsirado Klara, mane domina ir kitos publikacijos, kurias sąlyginai esi pavadinęs „Dykumos“ ciklu. Eilėraščiai, kurie jau irgi truputėlį kitokie. Kokia „Dykumos“ situacija?

– Anksčiau ar vėliau ji turbūt bus. Dabar aš esu tolokai nuo dykumos. Nežinau, kaip yra, nemoku to įvardyti, bet kažkokios vidinės būsenos lemia, kokį eilėraštį pasirinksiu, kaip jis rašysis. „Dykumą“ užmezgusios būsenos atsitraukė. Ir specialiai neieškosiu, palauksiu, gal grįš.

– Bet jų jau yra?

– Taip, o „Dykumoj“, manyčiau, aš rašau asketišką verlibrą, jį taip pavadinčiau. Ir čia jau negaliu taip valiūkauti kaip „Nuo do iki do“. Čia – nutylėjimų erdvės ir prasmės.

– Buvo ne viena naujausios tavo knygos recenzija, apie ją rašė iškilūs kritikai, jie daug pasakė, bet dažnai autorius pagalvoja: o vis tiek jie šį tą pražiūrėjo, kažko neįvardijo. Ar yra kokių nors svarbių aspektų, kurie recenzijose buvo lyg ir apeiti, bet tau aktualūs?

– Man netikėta, kad skaitydamas visas recenzijas supratau, jog recenzentai gana atidžiai perskaitė ne tik „Nuo do iki do“, bet prisiminė ir kai kurias anksčiau išėjusias knygas. Neužfiksavau, kad ką nors svarbaus jie būtų pražiūrėję. Atvirkščiai. Bene pirmąsyk buvo atskleista subtilių metodinės virtuvės dalykų.

– Sugebėtum parašyti recenziją apie savo knygą?

Ne, nesugebėčiau, kažkada bandžiau apie svetimas rašyti, dabar ir apie svetimą neparašyčiau, galiu parašyti, tarkime, įspūdį, interpretaciją, dar ką nors, bet recenzijos tikrai ne. Tai jau kritikų reikalas.

– Ar jau matai savo poezijos rinktinę?

– Jeigu man reikėtų šiandien sudaryt rinktinę, nežinau, ką daryčiau. Dar nematau. Ir nežinau, ar kada pamatysiu.

– Ar tiesiog neturi laiko, ar manai turįs per mažai kūrinių, vertų rinktinės?
– Gal ir tai, ir tai, be to, nematau modelio. Ko gero, rinktinės apskritai niekada nesudarysiu... Nors yra pasakyta: jei nori prajuokinti Dievą, papasakok savo planus.



Donaldas Kajokas
 

Rašytojai

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą