Aštuntoji kauniečio poeto Viktoro Rudžiansko knyga „NUO do IKI do“ sukvietė jo kūrybos gerbėjus į Maironio muziejų. Tą vakarą gausiai drėbė sniegas, lipino akis ir tirpdamas sruvo skruostais, bet bridau, braukiau nuo veido snaigių gausą, nes noras išgirsti buvo stipresnis. Poetas tą vakarą išsinėrė iš mėgstamos juodos spalvos ir iškeitė ją į rusvus tonus.
Vakaro pagrindinė veikėja - knyga „NUO do IKI do“, pasak muziejaus direktorės Aldonos Ruseckaitės, - rūstoka, vyriška ir labai sudėtinga.
Literatūros mokslų daktarė Eugenija Vaitkevičiūtė teigė, jog Viktoro Rudžiansko „rašymo maniera įmantri, pradžioje sunku suvokti, apie ką kalbama, tačiau atidžiai skaitant tekstą pamatai, kad kažkas itin originalaus. Jausmas toks, lyg eitum prieš sunkų vėją – poezija kuriama iš perregimų metaforų, daiktų. Poetas kalba tarp eilučių, ir ką įvertintume probėgšmais vienaip, visai kitaip suvoki perskaitęs antrą ir trečią kartą. Knyga veriasi pamažu – žodis po žodžio. Simbolis po simbolio. Ir jei sugebi eiti iki pabaigos, daug atrandi. Tokios knygos labai reikėjo“.
Trumpas pokalbis su pačiu knygos autoriumi.
Taigi kodėl vadinasi ji „NUO do IKI do“?
Todėl, kad suklaidinčiau, nes gama baigiasi ties Si bemol. O jei rimtai, tai nuo do iki do – nuo gimimo iki mirties (itin prasmingai skamba rusiškai ot do do do). Nuo kūrybinio gimimo iki kūrybinės mirties, nuo mirties iki mirties. Ir gama. Kiekvienas gali interpretuoti savaip.
Knygoje ryški Sibiro, tremties tema.
Kodėl mano knygoje yra tremties tema? O todėl, kad man didžiulį įspūdį daro tas mūsų noras parvežti iš Sibiro kaulelius. Ir man tai kelia nerimą. O kaip juos surasti, o kaip juos atpažinti? Kai nėra lentelių, kai iš kryžių likę tik fragmentai. Norėtųsi, kad gyvieji tą sugebėtų pagal kvapą – atpažinti artimą. Būtent taip turėtume pajausti saviškius.
Pasak literatūrologės E. Vaitkevičiūtės, „kai skaitai eilėraščius, pajunti, jog esama daug rupaus teksto. Lyg kas neštų tašytus akmenis į kalną. Daugiasluoksnis audinys – temos, akcentai, detalės. Atsispindi jame ir alksniai, ir dangus“.
Nemėgstu rašyti vienaplanių eilėraščių. Patinka eilėraštį konstruoti iš kelių planų, neįdomu rašyti viena tema. Todėl savo knygų niekada nevadinu – pirmoji, antroji, trečioji. Pirmosios trys – tai viena knyga. Aš modeliuoju. Rašydamas vieną eilėraštį numatau, ką darysiu toliau. Ši knyga – tai kodas, kodas kitai mano knygai. Nė vienos mano knygos negalima vadinti kaip vienos, tam tikros tematikos knyga. Man patinka rašyti eilėraščius iš kelių klodų.
Kiek autentikos yra Jūsų kūryboje?
Daug. Mano tėvų, senolių, lietuvio pajautos, išgyvenimai, patirtys.
Labai stiprus ezopinis dialogas tarp rašančiojo ir skaitančiojo.
Džiugu, kad mano poezijoje yra Ezopo kalba. Ir tą būtent pastebėjo jauna kritikė. Jei man prieš 15 metų būtų pasakę, kad apie tremtį, kataklizmus reikės kalbėti Ezopo kalba, nebūčiau patikėjęs. Tačiau šiandieną toks metas, jog apie tremtį darosi nepatogu kalbėti vienoje kompanijoje. Ir lietuviu būti jau jokia nebe garbė.
„NUO do IKI do“ pasako, kad poetui rūpi Lietuva?
O, man labai svarbi Lietuva. Ir neramu, kai išgirstu, jog išnyks lietuvių kalba. Ir dabar visai nebaisu tai sakyti garsiai, kad nunyks Lietuva, tačiau sovietmečiu už tokius žodžius galėjai gauti į dantis.
Kas dar traukia akį?
Man patinka gražūs daiktai – taurūs gėrimai ir skanus maistas. Kodėl turėčiau sakyti, kad avižų dribsniai skaniau už fazaną, bet fazano aš neragavau, tačiau jei rašyčiau, tai apie fazaną. Ir „Napoleono“ aš negėriau, nes kai gėriau jo nebuvo, o kai atsirado – nebegėriau. Ir geros knygos man patinka, ir geri spektakliai. Reikia eiti ten, kur turi susimokėti, nes tada supranti, kad sumokėjai mažiau, nei gavai, o nemokamai – tik laiko gaišimas.
O meilės?
Mano meilės lieka senos. Žiauriai senstu. Tačiau istorikas R. Marčėnas nuramino poetą – „Tu nesensti, tu bręsti“ ir įteikė rausvą rožę. „Jei būtų galima pasirinkti, tai pasirinkčiau baltą rožę“ – ištarė Viktoras Rudžianskas. Kaip aš čia taip liūdnai.
Svajonė?
Kad anūkai melstųsi lietuviškai.
Ir pabaigai...
Paskutinį žodį tarti sunkiausia. Daug vargau su paskutiniu eilėraščiu. Galvojau, gal reikėjo pabaigti – koks skambus žodis do, o aš pabaigiau eilėraščiu apie Ramzį, kuriame nuvainikuoju visus didinguosius. Susikuria žmonės garbę, todėl ir pasiūlai jiems /didenybe/jums picą/šampano? Šampanas į namus turi ne tik vartojimo atspalvį, tai ir moterys. Taigi imperatoriui siūlai viską, bet jis nori sniego, o Egipte sniego nėra, ir būk tu kuo nori – nėra sniego Egipte. Belieka padėti telefono ragelį – pypt/pypt/py. Kaip danguje, taip ir ant žemės.
P.S.
Sėdėjau ir galvojau, kad niekaip negaliu sutikti su išgirsta nuomone, jog dieviško poeto Viktoro Rudžiansko eilėraščiai rupūs, rūstūs, vyriški. Taip, jie gal ir ne moteriški jau vien todėl, kad juos rašė vyras, tačiau jie estetiški, subtilūs, jautrūs, atviri, temperamentingi ir ilgesingi.
