Skaitytojams siūlome trumpą pokalbį su šių metų Poetinio Druskininkų rudens Jaunojo jotvingio premijos laimėtoju Benediktu Januševičium
Jaunąjį jotvingį gavai už dvi beveik per vienerius metus išleistas knygas. O prieš tai – beveik 8 metus trukusi tyla. Kas nulėmė tokią pauzę kūryboje, ir kodėl tos knygos iškart dvi?
Taip, iš tiesų. Mano knygas skiria tik penki mėnesiai. Teisus buvo „Suokalbio“ lankytojas, ne kūrybos žmogus, rėžęs man į akis šventą tiesą, kad štai, jūs, rašytojai, už nieką pinigus gaunate, nieko daugiau neveikiate, tik geriate. Beviltiškai mėginau įrodyti, kad taip nėra, paskui susigriebiau, kad ir manęs Rašytojų sąjungoje, mano kabinete, interesantai niekada neranda, o štai kavinėje – visuomet prašom! Labai susigėdau. Nukiūtinau į savo kabinetą, surinkau nuo grindų suglamžytus rankraščius ir kaipmat išleidau...
Galiu atsakyti paprasčiau. Tiesiog vienai – „0+6“ – parašyti reikėjo galingesnio kompiuterio, ir praėjo nemaža laiko, kol jį įsigijau, o kitos niekaip nenorėjo išleisti viena leidykla, tad galiausiai susipratau kreiptis į kitą. Dabar manau, kad jos pasirodė laiku ir vietoje.
„Lietuvių literatūros enciklopedijoje“ kritikė Erika Drungytė apibūdina Tavo kūrybą ir kaip eksperimentavimą garsu, vizualiais dalykais. Ką Tau reiškia eksperimentas? Kodėl eksperimentuoji?
Atsiprašau, koks mentas?.. Kuo čia dėti eks-mentai? Fu!
E. Drungytė – kas kita. Pirmuosius tikrai garsinius tekstus parašiau 2003-iųjų pabaigoje, o „Lietuvių literatūros enciklopedija“ išėjo 2001-aisiais. Taigi kai kuriuos mano posūkius ji numatė iš anksto. Įžvelgė esmę, taip sakant. Ji nuostabi. Žaviuosi Erika ir visuomet žavėsiuos.
Kodėl? Žinai, pamiršau. Kadaise maniau, kad tiesiog būtina kurti, importuoti ir puoselėti poezijos naujoves, vėliau sakydavau, kad tęsiu tradicijas, mat poezija tūkstančius metų ieškojo ir tebeieško visokių naujovių, taigi daugelis vadinamų naujovių jau gerokai pagyvenusios. Dabar man neberūpi, tiesiog smagu ir gera daryti tai, ką darau – kryžminti raides ir vaizdus, triukšmauti, – ir tuo džiaugsmu dalytis su kitais. Ir tegu, po paraliais, eina visi poezijos prievaizdai su mentais!
Tavo knygoje „Raugintu krauju“ daug paskyrimų draugams. Kaip atsirado ši knyga?
Ši knyga atsirado labai ypatingai: aš ją parašiau, nunešiau į leidyklą, ten, kurį laiką pailsėjusi, ji nupėdino į spaustuvę, kur ir buvo išspausdinta. Štai čia viskas ir prasidėjo. Spaustuvėje, „Petro ofsete“, jai taip patiko, kad ji atsisakė iš ten kur nors keliauti. Nuvažiavome mudu su Andrium Konickiu į spaustuvę, bet dviese nepajėgėme įveikti viso knygelės tiražo, į pagalbą atskubėjo dar ir Rokas Gelažius. Štai taip trise ir įveikėme šią užsispyrusią knygelę, priversdami ją atsirasti.
Galiu papasakoti ir kitą versiją. Porą eilėraščių jau buvau parašęs ir anksčiau, jie yra „Buto rakte“. Juose mėginau pakartoti savo bičiulių Ričardo Šileikos ir Neringos Abrutytės manierą. Ilgainiui, per maždaug trejus ketverius metus, 1999–2002 m., parašiau visą dviejų dalių (I – su nurodytomis dedikacijomis, II – su nutylėtomis) knygelę. Teisingumo dėlei turiu pridurti, kad pakeliui pasimaišė dar PDR’as, jei neklystu, 2000-aisiais, kurio tema tąkart skambėjo linksmai: „Adresantas ir adresatas: epistoliariniai rudimentai“ (paryškinta – B. J.). Pasakiau Kornelijui, jog čia klaida, ir gavau velnių. Ir teisingai. Nėr čia ko vyresnius taisinėti. Tegu sau klysta. Šiaip ar taip, tai buvo impulsas užbaigti knygelę.
Na, šios dvi knygos puikiai atspindi mano kūrybinį blaškymąsi nuo įprasto verlibro iki naujovių archeologijos. Tarp šių dviejų kraštutinumų egzistuoja tam tikra įtampa, verčianti rašyti.
Galiu dar pridurti, kad pavadinimą „Raugintu krauju“ pasiūlė senas mano bičiulis Rimvydas Stankevičius, kurio paprašiau pagelbėti, rengiant knygiūkštę. Mano užrašytąjį „Dedikacijos ir kt.“ jis kategoriškai atmetė ir pasiūlė 10 kitų variantų, kurių vieną ir pasirinkau. Beje, žaliosios knygelės pavadinimą leidėjas Tomas S. Butkus („Vario burnos“) taip pat atmetė, teigdamas, jog mano sumanytasis – niekam tikęs, kad tokios knygos niekas nefinansuos, juolab – nepirks. Norėjau pavadinti ją „Eskizais“, todėl toks ir knygos pavidalas – tartum bloknoto. Juk akivaizdu, kad šiuos daiktus kada nors vertėtų padaryti iš esamų „brėžinių“. Tiek Rimvis, tiek ir Slombas teisūs jau vien dėl to, kad „Dedikacijų“ ir „Eskizų“ lietuvių literatūroje jau yra.
Šiuo metu pats dirbi knygų apžvalgininku viename interneto portale. Jei reikėtų trimis sakiniais apibūdinti, kas svarbiausia Tavo kūryboje, ką pasakytum?
Meilė. Mano knygos gimsta iš meilės gyvenimui, žmonėms, poezijai. Žinoma, galėčiau pasakyti kitaip, bet geriau kitą sykį ir patylėti.
Na va – premija. Kur ją dėsi?:)
Labai norėčiau pasakyti: pragersiu. Bet pats supranti, kad taip nebus. Pirmiausia pirksiu malkų. Šąla mat. Grąžinsiu skolas. Šia proga norėčiau padėkoti bičiuliams už kantrybę ar už tai, kad paprasčiausiai pamiršo. Nes daugeliui skolingas jau senokai. O dar nario mokestis... Taigi. Paskui ir nebeliks ką daryti. Nebebus pinigų – nebebus ir rūpesčių. Galėsiu rašyti toliau.
Ačiū!
Klausinėjo Antanas Šimkus
