0+6, arba Viena pasvirusi

Vilniaus mokytojų namų Mažojoje salėje (į)vyko poeto, vertėjo, performansininko, Balsių sodų 11-osios gatvės gyventojo Benedikto Januševičiaus šviežios knygos „0+6. Eilėraščiai – daiktai“, kurią projektavo idėjų dirbtuvės „Vario burnos“, kurią išleido leidykla „Kitos knygos“, pristatymas.

Tą vakarą Vilniaus gatvėje jau gerą pusvalandį ramus romuvietis Andrius Konickis stoviniavo netoli laukųjų durų. Tuotarp jaunutėlė barmenė suvisam išjungė visus turimus virdulius. Neliko šansų stemplės sušildyti arbata ar kava. Gytis Norvilas savo knygon „Skėrių pusryčiai“ pieštuku įpaišė autografą Dainiui Gintalui. Darius Pocevičius nenumaldomai dalijo rytdienos „Šiaurės Atėnus“. Įgriuvęs Kasparas Pocius ėmė susirinkėlius kvosti, kas kur ir kada paskutinį sykį yra matęs jo šaliką. Kadangi visi nuoširdžiai purtė galvas, teko paskelbti šaliko gedulą. Benedikto Januševičiaus knygos pristatymo fieston visi puolė paskutiniausią akimirką arba dar labiau vėluodami. Įeinančius ir išeinančius kontroliavo (konstatavo) didysis Vilniaus mokytojų namų renginių organizatorius Juozas Žitkauskas (kurio pavardę mano liežuvis tik per vieną seilę nesuplaka su Žitkevičiaus). Ši vieta nebuvo uždrausta zona, todėl nesunkiu žingsniu įžengė ir Tomas Arūnas Rudokas. Jis pasisakė trumpai ir kukliai. Liutauras Degėsys nekalbėjo ničnieko, bet užtat itin dėmesingai sekė vizualinį garsinį verbalinį procesą. Jonas Jackevičius irgi čia, Dievo Tėvo dešinėje. Plevėsuodamas savo palaikiu lietpaltėliu atvasnojo Alvydas Šlepikas, užvakar „Trečiam brolyje“ mane vaišinęs krupniku. Įplaukė Renata Radavičiūtė iš „Veido“ žurnalo ir atsisakė siūlytos degtinėlės burnelės. Tuo metu samdoma valytoja iš labai rimtos firmos baigė šluoti ir plauti 219 kabineto grindis. Čia ir buvo sukrautas laužas.

Degte degė Benedikto sesers Rūtavilės Januševičiūtės dažyti plaukai, ant krūtinės tuvuliavo akių obuoliukus primenantys karoliai. Ok, norėčiau turėti tokią seserį. Plojimų porcijų sulaukė Aleksandras Makejevas. Rokas Radzevičius nekalbėjo apie pankus. Aistės Smilgevičiūtės (kairysis drabužėlio atvartas afišavo morkinį rožiukę) balso piršteliai skaičiavo mano stuburo slankstelius. „Vario burnų“ direktoriui Tomui S. Butkui teko aiškintis, kodėl knygos autoriui Benediktui Januševičiui uždraudė pavadinimą „Eskizai“. Mano akys varstė Tomo stilingų batų batraiščius. Mintijau apie batraiščių meninio rišimo būdus. Visi sužinojo, kad 1997 metų rudenį Benediktas Januševičius su Tomu Butkum buvo nusipirkę prasto vyno. Todėl (galbūt dėl to) atsirado (buvo padaryta) Benedikto nespalvotų eilėraščių daiktų knygaitė „12 kėdžių“, dabartinės pirmtakė.

Iš tualeto ką tik sugrįžo Julius Žėkas. Jis podraug su Agne Biliūnaite (kokia jos kepuraitė! kokia jos kepuraitė!) čionai atvedė visą šutvę ukrainiečių poetų. Anava gražiai ir tvarkingai sėdi Respublikos Prezidento patarėjas Sigitas Šiupšinskas. Jis burnos nepravėrė ir nelindo patarinėti. Virginijus Gasiliūnas iš LLTI visus pasveikino su tarptautine muitininkų diena. Virgis patikino, kad Benedikto knyga yra rinkinys, o ne rinktinė. Kad autoriaus tekstai – ne minties šešėliai, o daiktai, kuriuos galima supilti, pavyzdžiui, į televizijos bokštą. Literatūrologui labių labiausiai patikę „...trys šifruoti eilėraščiai...“. Tai S. Nėries eilėraščio „Akmenėlis turi šaltą širdį“ kulinarinis variantas, K. Binkio eilėraščio „Vėjavaikis“ zoologinis variantas ir Vytauto Montvilos eilėraščio „Viltis ne čia“ militaristinis variantas. O labiausiai nepatiko „...viena pasvirusi...“ (iš 40 puslapio).

Lengvai ir maloniai nustebau išvydęs šion salėn įplaukusią keramikę Jurgą Jasinskaitę (prieš pusantrų metų man dovanojusią kavos puodeliukėliuką su multiplikacinio filmo „Ёжык в тумане“ personažų piešinuku). Lengviau ir maloningiau nustebau išvydęs kito Beno, tai yra „Gliukų“ teatro įkūrėjo, režisieriaus ir aktoriaus Beno Šarkos, ironišką pusšypsenę ir kaip visada pašepusį smakrą.

Benedikto Januševičiaus nepamenu kokioj kultūrspaudėj jau skelbtus eilėraščius, kuriuos sumaniau pavadinti skiemeneilėm, sutartiniškai skaitė Vytautas Dekšnys, Remigijus Audiejaitis, Dainius Gintalas, Gintaras Jadevičius, Gytis Norvilas, pats Benediktas, pati jo sesuo Rūtavilė ir aš pats. Po karštareikšmių aplodismentų D. Gintalo pasiūlymas „O dabar šokiai!“ nepasiekė nė vieno(s) ausies ir nė vieno(s) širdies. Apykampyje kiūtančio fortepijono (klavišais spaudomo styginio muzikos instrumento) blizganti juodaodė plokštuma įlinko nuo Benedikto dešinės rankos, kalančios autografus. Visi uoliai maukšlinosi kepures, tikrino amuniciją ir grįžo į gatves. Patyliukais, mėtydami pėdas ir kvapą, smulkiomis kuopelėmis tipeno Benediktinių gatve žemyn. Garbino apsnigtagalvį Stuoką-Gucevičių, ties de Reusų rūmais suko kairėn. Ir smuko smuko smuko „Eurekos“ knygyno durų eketėn. Jokių oficialių kalbų, tik juodosios alyvuogės su kauliukais. Tik melionai ir melionės. Tik knygininkės Eurikos Stogevičienės plačiaburnė šypsena. Tik leidėjo Gedimino Baranausko drumstas žvilgsnis. Tik įkainoti, bet nemokami tualeto durų varstymai (vertimai). Tik rusų kalbos pilnos lūpos ir liežuvis (контекст есть волосы и вопли, дохлые слёзы, модаобразование, официальное стеснительность). Nė vieno baso. Nė vienos basos. Visut visi tobulai grimzdo į savo pasąmonių kontekstus, braidžiojo po asfodelų pievą. Benediktas sėdėjo kalno papėdėje (kur ganėsi mažamečių nuspalvintos avys irgi ožkos) ir brūžino akmenis vieną į kitą. Tai tęsėsi valandų valandas. Kaip tęsias užmigę rudenys. Kaip tęsias akmenys ar vėjas. Aš prisiminiau Indrei Valantinaitei Kalėdų metą nepadovanotą voronežietės Tatjanos fotoportretą. Prisiminiau prie jungtinių „Šiaurės Atėnų“, „Literatūros ir meno“ ir „Vilniaus“ laukujų durų Mėsinių balandžių gausias išmatas, prisiminiau Agnę Žagrakalytę, svaigiai impuolusią mano kaston duobėn Druskininkuose.

P.S. Po šio nesibaigusio (neužbaigto) reportažo „VP market“ parduotuvėje Kalvarijų gatvėje jau vėlų metą sutikau mielaveidį poetą Vitalijų Asovskį. Visiškai nesidomėjau jo pirkiniais.