Neverk, sako Benediktas Januševičius, turėsim savo ambasadorių tenai

Algimantas Antanas Naujokaitis buvo ne tik žurnalistas. Tiesa, „Literatūros ir meno“ skaitytojams jis kiekvieną savaitėlę tiekdavo literatūros ir meno žinių iš mūsų lietuviškosios užsienijos. O pats begal atsakingai ir kruopščiai dūzgė rinkdamas čionykštę įvairiažanrę kultūrą ir ją pristatydamas Čikagoje leidžiamo lietuvių dienraščio „Draugas“ šeštadienio priede „Menas, literatūra, mokslas“. Todėl Algimantą Antaną pažinojo daug kultūruomenės vyrų ir moterų.

O juk būtent A. A. Naujokaitis „sugrąžino“ Lietuvon avangardinių filmų kūrėją, poetą ir filosofą Joną Meką, apie kurį tūlas mūsų kultūrininkas nebuvo ničnieko girdėjęs. Tvarkė ir prižiūrėjo visas J. Meko Vilniuje leidžiamas knygas, kūliavirsčiavo, lakstė leidyklosna, sielojosi dėl kiekvieno kablelio krustelėjimo. Tokio redaktoriaus pavydėtume kiekvienas. Todėl neabejotinai teisėtai Algimantas Antanas įtrauktas „Lietuvių literatūros enciklopedijon“.

Teko ir man laimė bendrauti su Antanu (vieni jį vadino Antanu, kiti Algiu), pasėdiniuoti „Ponių laimėje“, „Pirosmanyje“, Alumnate, Šiuolaikinio meno centro kavinaitėj, „Forte“, „Trečiam broly“. Už kavą, alų ar degtinaitę užmokėdavo jisai, sakydamas, jog meną reikia remti. Mane ypač stebino, kad, būdamas tokio amžiaus, labai domėjosi jaunimo kūryba. O poetus laikė dievais, kartodavo: jie viską žino, mato kiaurai sienas.

Bet štai, praėjus lygiai metams po A. A. Naujokaičio iškeliavimo į Žydinčius Sodus, dar vis nevalingai stabteliu iš tolo išvydęs skrybėlėtą figūrą Gedimino prospekte ar užuodęs pypkės dūmą. O dabar tetaria savo žodžius Algimantą Antaną artimiau pažinojusieji, su juo bendravusieji.

Ričardas Šileika
__________________________

Julius Žižliauskas-Ziz, filmininkas

Antanas Naujokaitis. Draugas ir Poetas. Dažnai jį prisimenu, kad ir visai neseniai filmuodamas Rio de Žaneire ar gerdamas nakties vyną Paryžiuj, ar štai dabar, tokią kalėdinę pavasario naktį, Niujorke. Kiekvienąkart, kai atvažiuodavau į Vilnių, pirmas telefono skambutis būdavo Antano, pirmas susitikimas – su Antanu. Ir tada atsidurdavau ten… kur taip magiškai ramu, lyg bėgant srauniai pavasario upei…

Buvo taip. 2004-ųjų balandy buvau Vilniuje, kino festivaly. Jau tada Antanui buvo nekaip su sveikata, nelabai išeidavo iš namų. O į mano filmo rodymą atėjo. Toks pasitempęs, su lazdele, tarsi škotų džentelmenas. Po filmo apsupo būrelis žmonių, kažką nereikšminga šnekėjom. Viena akim pamačiau nuošaly stovintį Antaną, taip kukliai ir švytintį, kaip visuomet. Priėjau. O jis sako: pasiutusiai reikia pasikalbėt apie filmą; einam po vieną alaus. Einam, sakau, bet dar su keliais žmonėmis turiu susitikt, tai gal kartu? Ne, sako, aš tik su Julium noriu pasišnekėt, išgert alaus. Paskui, kiek padvejojęs, – eisiu namo, gal kitąkart. Gerai, sakau, rytoj išvažiuoju į Paryžių, grįšiu, tada bus daugiau laiko. Grįžau po kelių dienų, o Antanas negalėjo pasikelti iš lovos. Tai, nupirkęs butelaitį konjako, nuėjau pas jį į namus. Prašnekėjom gerą valandą, o jis taip ir nepalietė konjako taurelės. Po keturių dienų sėdėjom su Jonu Meku pas mane namuose Niujorke, gėrėm vyną žalią. Ir vis kalba apie Antaną sukos. Sakom, reikia paskambint, pralinksmint Antaną. Atsiliepė jo žmona ir pradėjo verkt, sako, Antanas tik prieš kelias minutes mirė. Kaip pašauta krito tamsa, tik atsimenu savo ašarų skonį.

Antanai, tu jau man atleisk už tą neiššnekėtą alaus stiklą, nepasidalintą Poeziją. Tai dabar išgersiu raudono vyno taurę už Poeziją, už Draugystę, už tave, Didis žmogau, Poete ir Drauge.
__________________________

Sonata Žalneravičiūtė, kino apžvalgininkė

Su Antanu susipažinau, kai pradėjome rengti Jono Meko retrospektyvą ir katalogą. Tada pirmą kartą pamačiau, kaip sąžiningai, skrupulingai Antanas žiūri į J. Meko tekstus. Tokios pagarbos autentiškam žodžiui, minčiai Antanas išpešdavo ir iš kiekvieno laikraščio redaktoriaus ar leidėjo, spausdinančio Meko rašymus. (Neabejoju, kad tam reikėjo begalinių abipusių pastangų.) Tik į Antano rankas patekdavo visi Jono siuntiniai iš Manhatano kaimo. Antanas juokaudavo, kad yra Meko ambasadorius Lietuvoje. Brangindavo net faksogramas. Jos buvo to vertos, tačiau man knietėjo pamatyti ir tai, ką siųsdavo Antanas.

Laukdamas Meko apsilankymo Vilniuje, Antanas susirūpindavo sveikata. Išsiklausinėdavo medikų, ar galės koja į koją eiti su mekiška draugija. Save suturėti šalia Meko reikštų – neišgerti nei alaus, nei baltosios. Meko draugijoje blaivus stebėtojo žvilgsnis lygus Judo išdavystei. Sulaukęs Jono, Antanas gimdavo iš naujo, laimingas krizendavo, papsėdavo pypkę ir lyg metraštininkas klausydavosi šurmuliuojančių aplink.

Nors su Antanu mus siejo bendra pagarba Mekui, vis dėlto Antanas mane labiausiai žavėjo jaunatvišku entuziazmu, kurio jam nestigo lakstant į visokius kultūros renginius. Stebėdavausi, kaip užsidegęs Antanas pasakoja apie ŠMC ekspozicijas. Nebuvo kultūros visaėdis, manau, tiesiog mylėjo šiandieną. Buvo kritiškas. Kartais, tarsi norėdamas pasitikrinti, klausdavo nuomonės apie vieną ar kitą naują lietuvišką filmą. O parašęs į „Draugą“ lietuviškos kultūros apžvalgą, kartais duodamas ją paskaityti, su baime teiraudavosi, ar jo tekstas nieko neįskaudins. Nežinau, ar mylėjo Antano tekstus „Draugo“ skaitytojai ten, čia mes jų mažai matydavom.

Visad džiaugdavausi, kai galėdavom su Antanu sutūpę prie kavos puodelio šnektelti ar surūkyti pypkę. Pabuvus su juo, labiau mylėdavau laiką. Kažkodėl viskas tapdavo juokingai paprasta.

Dievo dovana, kad sutikau Antaną.

Neseniai, dairydamasi vienoje Venecijos bažnyčioje, užtikau šv. Antaną. Dabar jis visur.
__________________________

Stasys Jonauskas, poetas

Pirmą kartą Algimantą Antaną Naujokaitį pamačiau, regis, 1970 metais, anais laikais beveik kasmet vykdavusioje apie žemės ūkį rašančių žurnalistų stovykloje. Ši pavardė iš „Valstiečių laikraščio“, kurį skaičiau daugelį metų, buvo žinoma, bet pradedančiam rašyti apie tuos pačius dalykus didelį smalsumą kėlė pati autoriaus asmenybė. Tada berods asmeniškai nesusipažinome, bet, gavęs naują laikraštį, pirmiausia pažiūrėdavau, ar nėra šios pavardės. Kad ir koks buvo metas, jis rašė sąžiningai, palaikė paprastus žmones. Tad tie straipsniai buvo reikalingi, atitinkamame kontekste išlaikė savo vertę.

Asmeniškai su Algiu susipažinau per jo sūnų Audrių, kuris, dar prieš stodamas į tuometinį Dailės institutą, vieną vasarą nupiešė mano portretą, o vėliau iliustravo eilėraščių rinkinį „Šiuolaikiniai rugiai“. Leidžiant knygą tekdavo ne kartą vykti į Vilnių. Iš Skuodo tai gana toli, ir ne visada gali per dieną spėti viską padaryti. Eiti į viešbutį – ne paprasto mirtingojo kišenei. Tad prisiglausdavau pas Naujokaičius. Visada mielai priimdavo, o kai ilgiau nepasirodęs paskambindavau, Algis tuoj kviesdavo:

– Tuojau užeik, kaip pasiilgau.

Kartą pamačiau iškirptą ir ant sienos pakabintą savo eilėraštį „Plūgas“.

– Na, kad man gražu, – nusijuokė įprastu garsiu juoku.

O kitą kartą posmą iš eilėraščio „Byrantis gyvenimas“ padeklamavo su graudžiu atodūsiu:

Jis regėjo, kaip smėlis įkaista,
Ir tylėjo, kol šis atvės,
Jau supratęs, jog nieko pakeisti
Nebegali – net ir savęs.

Tada jau sirgo, nors apie tai ir nekalbėjo…

Taip buvo lemta, kad didžiąją gyvenimo dalį A. Naujokaičiui teko dirbti ne ten, kur būtų norėjęs. Buvęs perspektyvus prozininkas dirbo nebaigiamą ir ne visada mielą žurnalisto darbą.

Tad bent po darbų mėgdavo pabendrauti su rašytojais, literatais. Prisimindavo Algirdą Verbą, Antaną Čalnarį, su kuriais dirbo laikraštyje, Vladą Šimkų, Joną Strielkūną bei kitus, kuriuos pasitaikydavo susitikti. Sudarydamas kalendorius, ten įdėdavo ir kaimo žmonių parašytų eilių.

Dar anais laikais A. Naujokaitis sekė už vandenyno gyvenančių lietuvių kūrybą, buvo susipažinęs su tenykščiu literatūros procesu. Kai atsirado proga rašyti į „Draugą“, atrodė kaip tam darbui pašauktas. Per trumpą laiką ten pristatė daug šiandieninių Lietuvos poetų, o mus supažindino su JAV lietuvių literatūros procesu. Surinkus šiuos darbus, susidarytų nemaža knyga.

Sekė ne tik literatūrą. Per Niujorke gyvenančius vaikus palaikė ryšius su kino meistru Jonu Meku. Tiek jam prikalbėjo apie Žemaitiją (pats buvo sūduvis), jog šis visam pusdieniui atvažiavo į mano tėviškę, Gėsalų kaimą.

Atrodė, kad tai – tikrasis pašaukimas, kad darbams nebus galo. Tad „Literatūroje ir mene“ pasirodžiusi žinia, kad Jo nebėra, buvo netikėta ir skaudi.

Kai dabar atsiranda reikalas važiuoti į Vilnių, pirmiausia pagalvoju, jog nebesutiksiu Naujokaičio. Atrodo, sumažėjo ir reikalų, o ir tie patys kažkokie menki. Taip maniau tol, kol kartą sąmonę apšvietė mintis: nereikia Algio ieškoti Vilniuje. Dabar jis yra visur.
__________________________

Jonas Strielkūnas, poetas

Nelengva žinoti, kad, pakėlęs telefono ragelį, jau niekad neišgirsiu lėtai tariamų, lyg iš anksto už kažką atsiprašančių žodžių: „Gal galėtume šiandien susitikti, šnektelėti…“ Kaip dažnai būna, po laiko graužia sąžinė, kad ne visada teigiamai atsakydavau į tokį pasiūlymą. Tiesa, kai dirbau „Literatūros ir meno“ redakcijoje ir Antanas Naujokaitis bendradarbiaudavo, pranešdamas užsienio lietuvių spaudos naujienas, susitikdavome bene kas savaitę, ir kiekvienas ilgesnis ar trumpesnis pokalbis dar labiau suartindavo su iš pirmo žvilgsnio uždaru suvalkiečiu. Iš tiesų Antanas buvo ne suvalkietiškai šykštus, o nepaprastai dosnios sielos žmogus. Jis nuoširdžiai, netgi, sakyčiau, pagarbiai mylėjo lietuvių literatūrą, nepraleisdavo beveik nė vieno renginio Rašytojų sąjungoje ar kitur, skubėdavo apie tai pranešti išeivijos periodikai.

O kiek jėgų Antanas atidavė Jono Meko kūrybos leidimui Lietuvoje. Iš pradžių pasiskųsdavo, kad „Valstiečių laikraštyje“ ne visi vienodai vertina „Laiškus iš Niekur“. Vėliau būta kažkokių nesklandumų ir bendraujant su „Baltų lankų“ leidykla. Žodžiu, ne vienerius metus susitikus būtinai užeidavo kalba apie J. Meką.

Antanas atidžiai sekdavo ir kitų rašytojų kūrybą, džiaugėsi, kai jo sūnus Audrius iliustravo mano poezijos knygą „Tamsūs buvo žiedai“, ir priekaištavo, kai vieno jam artimo eilėraščio neįdėjau į rinktinę „Praėjęs amžius“. Galiu drąsiai tvirtinti, kad jis ne vien žodžiais mylėjo žmones, kad jie jautė jo draugiškumą ne vien prie stipresnio gėrimo stikliuko. Kai 1997 metų rudenį susirgau, jis atvažiavo į ligoninę manęs padrąsinti ir atvežė man keletą egzodo leidinių, iš kurių išsirinkau knygą apie M. Katiliškį „Išėjęs negrįžti“.

Deja, visa tai teko prisiminti tik prie Antano karsto, kuris neatskyrė nuo jo nei Lietuvos, nei tų, kuriuos jis mylėjo.
__________________________

Eglė Juodvalkė, rašytoja

Popietė Vilniuje. Dulksnoja. Sėdžiu po kavinės skėčiu ir stebiu praeivius. Praeinantys atsako tuo pačiu. Po kiek laiko panardinu galvą ir paskęstu knygoje. Staiga kažkas su manim pasilabina. Pažįstamas balsas – Algimanto Naujokaičio. „Tai gal trukdau?“ – „Ką Jūs! Jokiu būdu!“ – kviečiu prisėsti. Pradedam kalbėtis apie kultūrinius įvykius, apie knygas, darbus. Algis pasakoja apie naują, neseniai išleistą Jono Meko knygos lietuvišką vertimą. Aš klausiu, kur galima būtų įsigyti. Algis pakrato galvą, apgailestaudamas, kad per kelis mėnesius visi egzemplioriai parduoti, pamato neslepiamą mano nusivylimą ir, greit apsisprendęs, sako: „Ar gali palaukti kelias minutes? Turiu dar vieną – atnešiu“. Nudžiungu ir lukteliu, žinau, kad jei pažadėjo, tai ir ateis. Ir tikrai. Po dešimties minučių atskuba, nešdamas didelį geltoną voką, kuriame žadėta knyga. Nežinau net kaip atsidėkoti.

Bet jis visada būdavo toksai – paslaugus, atlapaširdis, geras. Bendravau su juo ne vienerius metus. Niekad nenusivyliau nei kaip draugu, nei kaip žmogum, nei kaip žurnalistu. Tai jis užsienio lietuvių dienraščio „Draugas“ savaitiniame kultūros priede informuodavo Čikagoje ir kitur gyvenančius lietuvius apie tėvynės kultūrinį gyvenimą – visada kruopščiai, plačiai, gyvai. Kai pagaliau susipažinom „akis į akį“, man tai buvo pasilabinimas su senu pažįstamu. Vertinau, gerbiau ir mylėjau Antaną Algimantą Naujokaitį ir su visais jį pažinusiais liūdžiu, jo netekus.