Tebetrykštantis..

Gegužės pabaigos vidurdienį, kokį dėl išsišiepusios saulės ir oro mirgesio dainiai vadina auksiniu, Kauno prieigose stabtelėjo autobusas - tarsi gražus žyginis žirgas, iš amžinosios sostinės į laikinąją atgabenęs Poezijos pavasario pasiuntinius. Visa jų kuopa buvo sutikta kauniečių poetų, plunksnos saulabrolių, miesto valdžios žmonių, susirinkusių pavyzdingai sutvarkytoje ir išblizgintoje poilsio aikštelėje. (Norom nenorom tai siejosi su šventės pagrindinės rėmėjos - AB "Kauno švara" - geradaryste.) Liaudiška muzika ir šaltas AB "Ragutis" alus kelionėje užsisėdėjusiems dainiams tiko ne blogiau nei pompastiški sveikinimo žodžiai.

Poezijos pavasaris, tas galantiškas trisdešimt devynerių metų vyriškis pačiame žydėjime - nelygu kaštonas prie šv. Gertrūdos bažnytėlės, kur buvęs, kur nebuvęs, visada grįžta prie savo šaknų. Lyg gerai augintas vaikas, jis vis nepamiršta Kauno - savo tikrosios tėviškės, kur 1965 metais užgimė ant marių kranto, išmoko klajoti po kaimus ir miestus, kalbėti ir net giedoti lakštingalos balsu. Dabar atvykęs visados apsistoja Maironio namuose.

Susipažinę, pasibičiuliavę, prisiminę nelengvą žiemą, poetai gangreit buvo ištremti į šiaurę - Didžiąsias Lapes, kur ganosi tikrų šiaurinių elnių banda. Kauno rašytojų vadas Petras Palilionis šiai akcijai ruošėsi iš anksto - padarė suokalbį su golfo klubo "Elnias" šeimininku Vytautu Motiejūnu. O svetingieji ir vaišingieji Vytautas ir jo žmona Vandenė, kaip tyčia ne tik prijaučiantys, bet ir labai mėgstantys poeziją žmonės, augina ne tik elnius kepsniui, bet ir žirgus - dėl grožio. Daugelį metų jie bičiuliavosi su kunigu ir poetu Ričardu Mikutavičiumi, laisvą valandą visada pasėdi ir su knyga. Tad čia poetai galėjo jaustis kaip namie: pasistiprinti elnienos kepsniu, iš rago atsigaivinti firmine trauktine, pasidžiaugti debesimis ir žole, gražiai sutvarkytais golfo aikštynais. Poetai pateko tarsi į didžiulį vienkiemį, kur žmogus tebegyvena santaikoje su žole ir žvėrimi. Poezijos vidudienio komendantai Jurgita Mikutytė ir Petras Palilionis visus pakvietė paskaityti po vieną eilėraštį. Pageidautina - kuo trumpesnį. Aktorė Virginija Kochanskytė perskaitė keletą Ričardo Mikutavičiaus eilėraščių. Klasikinį trumpiausio eilėraščio - metaforos - pavyzdį pateikė Donaldas Kajokas. Almis Grybauskas sukūrė turbūt trumpiausią poemą visoje lietuvių poezijoje. Algimantas Baltakis, senas kaunietis, retai besutinkamas Kaune, bandė kai ką pagąsdinti: koks tu, eilėrašti, baisus... Svečias iš Prancūzijos Jeanas Michelis Maulpoix skundėsi, kad mėlis - jam amžinai išsprūsta iš rankų ir sielos, kad mėlis ne spalva, o kažkas daugiau... Dovilei Zelčiūtei, nelaimėjusiai Poezijos pavasario laurų, tobulumas - vienoje laimingoje eilutėje esantis laimingas žodis... Eugenijus Ališanka, antrasis laurų nelaimėjęs, perskaitė savo ūgiui deramą eilėraštį. Trumpai drūtai tariant, skaitė - kas ką norėjo, skaitė visi - per keturiasdešimt autorių.
Nutilus literatūriniam dūzgesiui, pasigirdo golfo lazdų kaukšėjimas. Trumpas svetingojo Vytauto Motiejūno instruktažas, ir žaidimo aikštelėje išsirikiuoja Kerry`s Shawnas Keysas, Daiva Molytė, Marius Abromavičius, Daiva Čepauskaitė, Gerardo Beltranas, Kornelijus Platelis, Laurynas Rimševičius, Jeanas Michelis Maulpoix... Vėliau ne vienas žaidėjas, braukdamas prakaitą, guodėsi, jog pirmas išbandymas golfu sunkesnis nei pirmas išbandymas eilėraščiu...

Vakarop Maironio lietuvių literatūros muziejaus senajame sodne poetus pasitiko didžiulė minia poezijos gerbėjų ir žalia tyla, sruvenanti iš sulapojusių klevų. (Išvakarėse buvo atidaryta paroda, skirta Poezijos pavasario šventei; ją su pietizmu parengė muziejininkė Eglė Bačiauskienė ir dailininkė Inga Zamulskienė.) Visi laukė Poezijos pavasario laureato vainikavimo. Iki paskutinės akimirkos buvo išlaikyta "vainikuojamojo paslaptis", tapusi poetiška, daugelio smalsumą jau visą savaitę žadinusia intriga. Be to, šį pavasarį tradicinė poezijos šventė turėjo naujų akcentų, iš kurių bene svarbiausias - laureatas renkamas net iš trijų pretendentų. Tik tada, kai D.Zelčiūtę pasveikino ir "Kauno dienos" prizą įteikė bendrovės generalinis direktorius Edmundas Kalinas, o poetą bei eseistą E.Ališanką apdovanojimo atsiimti pakvietė Kauno radijo ir televizijos direktorius Petras Garnys, intriga dingo: šio Poezijos pavasario laureatu tapo žinomas poetas ir vertėjas Antanas A.Jonynas. Šis poetas - metaforos, skaidrių poetinių prisiminimų, gražios poetinės kalbos kūrėjas. Jo pasaulis, anot Jono Zdanio, "tai vieta, kurioje žmogaus siela, būdama pralaimėjimo, netekties ir kitimo akivaizdoje, išlieka ištikima, sklidina džiugesio ir jėgos".
Artėjant saulėlydžiui, prasidėjo vakariniai eilėraščių skaitymai. Vakaro vedėjų - aktorių Reginos Laucytės ir Petro Venslovo - kviečiami, savo eiles skaitė Lietuvos ir užsienio poetai - kiekvienas gavo teisę paskaityti po vieną savo kūrinį. Išimtis suteikta tik Algimantui Baltakiui - jis perskaitė eilėraščių ciklą "Gelupio sonetai", skirtą anksti išėjusiam iš šio pasaulio sūnui Sauliui. Poetas atvirai išsakė klausytojams savo maudžiantį sielos skausmą, kurį jam suteikė almanacho "Poezijos pavasaris" sudarytojas, išdraskęs vientisą ciklą, palikdamas du eilėraščius iš penkių. Poetas šįkart perskaitė visą ciklą - Kaune poezijos niekas necenzūruoja.

Neapsieita ir be premjeros - šįkart buvo pristatyta nauja daina, skirta Kaunui. Solistė Rita Preikšaitė po Maironio klevais atliko Algimanto Raudonikio ir Petro Palilionio "Dainą Kaunui".

Kauniečiams ši šventė buvo tikrai maloni atgaiva.