Tokios mintys ėmė rikiuotis galvoj, kai praeitos savaitės vidury trys "Literatūros ir meno" darbuotojai buvom pakviesti atvykti į Telšius pasišnekėti su miesto šviesuomene apie kultūros reikalus ir paskaityti eilių. Ekipažas susikomplektavo nedidelis: Kornelijus Platelis, Alvydas Šlepikas ir šių sakinių autorius. Lietaus debesys virš galvos: Vilnius, Kaunas, Linkuva,Varniai, Kražiai ir Telšiai - Prezidento ir Alfredo Bumblausko tėviškė. Va ten ir prasidėjo mūsų Poezijos pavasaris. Sutinka mus miesto meras, bibliotekos vedėja ir du poetai - Vytautas Stulpinas ir Algirdas Steponas Dačkevičius. Gražiai užkandę atsiboginam į Žemaitijos sostinės biblioteką. Mus pasitikę atsiprašinėja, kad vidurdienis, kad gali neprisirinkti tiek žmonių, kiek mes tikimės. Raminame juos, kad užteks ir tų, kurie ateis. Juk nesam per daug publikos išlepinti. O biblioteka pilna žmonių (gal bedarbių). Tiek neprisirenka Vilniuje ir į labiau žinomų autorių gerų knygų pristatymus.
Su ta Europa visiems daugiau mažiau viskas aišku - jau nubalsuota, ir "kvit", tačiau kaip bus su kultūra - neaišku beveik niekam nieko. Na ir mums ne viskas aišku, todėl pasiūlome pasišnekėti be jokio aplombo, be užuolaidų, užuolankų ir reveransų, nes patiems labiau maga išgirsti, nei savus liežuvius aušinti. Skaitom poeziją pramaišiui su telšiškiais poetais ir suprantam, kad miestas, kuriame gyvena bent vienas poetas, negali būti provincija.
Buvo surengtas ir dar vienas iškilmingesnis renginys kultūros namuose Telšių priemiestyje (nebeatsimenu, kaip jis vadinasi). O ten tai jau buvo... Ir kalbų, ir šokių, ir muzikos, ir poezijos, ir apkrautų stalų. Kaip senais gerais laikais. Kultūra Telšiuose sunykti, regis, visai neturi jokių šansų.
Poezija ir fotografija
Kitą dieną, t.y. ketvirtadienį, RS klubas pavadina į Alio Balbieriaus portretinių fotografijų parodos atidarymą. Rašytojų "feisai" žvelgia nuo visų sienų, patys rašytojai, kurie dar gyvi, žvelgia į savo "feisus" iš salės. Skirmantas Valiulis samprotauja apie fotografuojančius poetus, kurių vis daugiau ir daugiau, mėgina brėžti ribas tarp šių meno rūšių, skirtumus tarp poeto ir fotoaparato (S.Valiulio kalbą spausdiname atskirai). Vakarėlį labai demokratiškai veda Ričardas Šileika, tad duoda poetams iš fotografijų paskaityti eilių, kad įrėminti portretai labiau bylotų. Tokia tad dviejų menų sintezė - poezijos ir fotografijos.
Poezija, istorija ir muzika
Gegužės 19-osios vakarą Lietuvos dailės muziejus sykiu su Rašytojų sąjunga sukvietė tautos istorijai neabejingus piliečius į poezijos ir muzikos vakarą "Aš Lietuvą lipdau po gabalėlį", skirtą Mindaugo karūnavimo 750-osioms metinėms. Renginiui buvo pasirinkta ir atitinkama vieta - Taikomosios dailės muziejus, ir kalbėtojai, atlikėjai bei poetai. Kai įžengiau į "palocius", jau griežė Valstybinis Vilniaus kvartetas. Po muzikinės preambulės pakilo kalbėti istorikas ir politikas (būtovės slėpinys) Alfredas Bumblauskas. Kalbą pradėjo apie Strasbūro freską, kurioje 15 figūrų. Tryliktoji - Lenkija, o penkioliktoji - Lietuva. (Vos ne TSRS - L.J.) Tai metafora, kuria galime didžiuotis, - kalbėjo istorikas, nes tai XV a. freska. Jei Mindaugui likimas būtų buvęs dosnesnis, Lietuva nebūtų pėsčia. Didžiausias jo nuopelnas, kad sugebėjo Lietuvą įvesti į krikščioniškųjų valstybių pasaulį. Po to šnekėtojas pats save ėmė provokuoti, klausinėdamas tokių klausimų: "Ar nebūta Lietuvos valstybės iki Mindaugo? Ar nebuvo jis brolių ir brolienių žudikas vardan valdžios ir tuščios garbės?" Ir visiems aiškiai atsakė. Nėra kito kelio kuriant valstybę, kaip tik jėga. Be to, tai buvo gudrus valdovas ir diplomatas, sugebėjęs pasinaudoti Europos vidiniais prieštaravimais, nes XIII a. - kryžiaus karų epocha, kai pagonims krikštytis geruoju nebebuvo linkstama leisti. Buvo įsivyravusi norma: "Pasiduokit - tada jus apkrikštysim". Tad Mindaugas - valstybės kūrėjas.
Aktorius Vytautas Paukštė perskaitė Justino Marcinkevičiaus "Mindaugo" finalo sceną. Po to vėl griežė kvartetas.
Profesorė Viktorija Daujotytė mėgino aiškintis ir paaiškinti sąsajas tarp istorijos, laiko, literatūros. Žodžiu, tai buvo raiški kalba apie istorijos jausmą poezijoje. Profesorė kalbėjo: " Istorija yra tai, ko mes esame pertekę, tiesiog joje panardinti. Laikas, pratekantis mums pro pirštus, čia pat virsta istorija. Tik paklausti apie laiką ar apie istoriją, suklūstame: iš tiesų - kas tai yra? Juolab koks ryšys jungia poeziją ir istoriją?" Po to profesorė konstatavo, kad akivaizdesnis ryšys yra tarp poemos ir istorijos. Kitas gražus minties pasažas: " Istorijos jausmui plėtotis, šaknytis reikia laisvės. Pati istorija niekad nėra laisva, laisva ji tiesiog neegzistuoja. Tėra tik faktai, kuriuos ir registruoja Justino Marcinkevičiaus Juodasis metraštininkas. Laisvas požiūris į niekad nelaisvą istoriją - galbūt taip galima būtų apibrėžti pirminį istorijos ir poezijos santykį. Per kuriančio asmens laisvę istorija yra prisimenama ne tik kaip faktai, bet ir kaip prieš mus gyvenusių žmonių dramos, likimai". Čia tik kelios mintys, nuo kurių profesorė perėjo prie lakoniško vakaro dalyvių - poetų kūrybos aptarimo, kaip kiekvieno kūryboje skirtingai srūva laikas, istorija. O poetai buvo tikra mūsų poezijos sunkioji artilerija: Algimantas Baltakis, Vladas Braziūnas (tas tai svoriu kiek lengvesnis), Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis ir Jonas Strielkūnas. Žodinį diskursą keitė muzikinis. Dainavo Regina Maciūtė, o jai akompanavo pianistas Sergejus Okruško ir tas pats Valstybinis Vilniaus kvartetas. Vakaras-koncertas pritiko ir prie didingos aplinkos, kurios jis neįžeidė. Gal tai ir tokia sumanyta repeticija, ar įmanoma bus ką panašaus rengti Valdovų rūmuose. Deja, kai jie bus atstatyti, mūsų poezijoje dominuos greičiausiai nebe sunkioji artilerija, o lengvoji amunicija.
