Jaukumas marių ir platumas jūrių

Ant sparnų buvom ir pasparnėj. Visaip. Nelygu oras ir savijauta. Nelygu kaip palesę. Bet daugiausia - ant ramių tvirtų sparnų. (Jeigu neapsieitina toji Paukštės metafora.)

Poezija - ne kožnam pabažnam. Nebuvo kokių didelių minių nei šeštadienį gelbėjimo laive ant vandenų plačiųjų, kur mes gal jutomės išgelbėti kaip albatrosai, nei Klaipėdos paveikslų galerijos kiemely, prikvipusiam alyvų, sklidinam profesoriaus Vytauto Tetensko birbynės bei įvairiakalbių posmų. Šiemetinis Poezijos pavasaris, Klaipėdoje vykęs bent tris dienas, tą skaisčią popietę ir buvo baigtas Klaipėdos miesto ir viso šio krašto poetų eilėmis. Jų paskaitė O.Dovidavičiūtė-Pučenia ir G.Grajauskas, B.Gražys ir S.Jonauskas, E.Karnauskaitė ir N.Kepenienė, R.Kmita ir D.Molytė-Lukauskienė, A.J.Navickas, S.Poškus ir M.Valiukas... Skaitėm ir prieš dieną iš Vilniaus vykę: S.Birgelis, L.Engelkingas, B.Jonuškaitė (švelniai mums vadovavusi), A.Franckaitis, M.Kudarauskaitė, K.Skujeniekas ir šičia rašantis, skaitė Kaune mūsų mikroautobusiukan įsisodintas V.Elmiškis ir ant "Šakių" denio mūsų sutiktas L.Briedis. Visi jautėmės labai savi, visi ne pirmi metai pažįstami, tik vieni trumpiau, kiti ilgiau nematyti, bet vienodai pasiilgti. Sigitas Birgelis atvažiavo iš Punsko, Leszekas Engelkingas irgi iš Lenkijos, Alfredas Franckaitis iš Vokietijos, o Knutas Skujeniekas ir Leonas Briedis - iš Salaspilio ir iš Rygos.

Itin jaukus buvo mūsų grupelės susitikimas su klausytojais penktadienį Nidoje, Thomo Manno namely. Žmonių, žinoma, atėjo nedaug, - juk kiek gali ateiti Nidoje ne sezono metą? Vis dėlto šitokie kameriniai vakarėliai, kai poetų apsėstas stalelis pritraukiamas visai prie klausytojų, iš tikrųjų - prie kitų vakaro dalyvių, nes ir jie čia pat, gyvai susidomėję, klausantys ir klausiantys, tegu kitąkart ir be žodžių, bet ta nebyli nuolatinio klausimo būsena itin justi, - šitokie vakarai yra tikri ir jaukūs, be jokios įtampos, kai klausiamasis taip pat klauso ir klausia - ir kolegų, ramiai besipasakojančių savo gyvenimo ar kūrybos istorijas, susijusias su šia vieta (sakysim, Alfredas Franckaitis Nidoj antrą kartą; pirmąkart buvęs - 1939-aisiais) ar visai ne, bet visus - siejančias. Prieš tai dar spėta ir kopą didžiąją pamatyti (Knuto - pirmąkart). Be tų pačių atvažiavėlių iš Vilniaus, eilėraščių skaitė Ona Dovidavičiūtė-Pučenia ir Danielė d`Erceville, vėliau ir Edmundas Atkočiūnas. Tuo tarpu Vidmantas Elmiškis tyliai vis paskambindavo Kaunan, kol pagaliau galėjo ir mus pakankinti: atspėkit, kas vis dėlto - laureatas! Atspėjom ir džiaugėmės. Ir juo, ir prizininkais.