Poetas ir fotoaparatas

Keistų poetų dabar turime fotografijoje. Štai atvyko iš Japonijos tėvas ir sūnus. "Prospekto" galerijoje jie eksponavo Argentinoje nufotografuotus didžiulius kaktusus. Jie sakė jau daug metų praleidę prie tų kaktusų ir dar daug praleis, nes, pasak jų, kaktusai - patys gražiausi augalai ir nepaprastai panašūs į žmogų.

Kadaise, kai mūsų fotografijos klasikai buvo dar jauni, susitikdavome su rašytojais, kalbėdavome apie fotografijos galimybes. Pavyzdžiui, Sigitas Geda - fotografų bičiulis ir talkininkas... Anuomet jis tikriausiai dar nežinojo, kad kai tie žmonės paaugs, ims kvaršinti jam galvą dėl visokių premijų, apdovanojimų, garbės ir taip toliau.

Jis ir dabar yra fotografijos bičiulis ir žinovas, neslepiantis savo nuomonės apie vieną ar kitą autorių. Kartais - ir griežtos.

Alis Balbierius - tiesiog trigubas keistuolis poetas. Jis rašo ir eiles, ir - apie fotografiją.

Ir daug rašo, ir fotografuoja. Poetas gamtoje ar gamtos poetas... Portretas - visai kas kita. Pasirodo, yra ir daugiau fotografuojančių kolegų. Pavyzdžiui, Vladas Braziūnas... Girdėjau, kad Mokytojų namuose - puiki jo portretų paroda. Įdomią fotografiją kuria Ričardas Šileika, taip pat ir rašo apie fotografiją. Ir dar kai ką rašo. Galima sakyti, nauja poetų-fotografų, apskritai kūrėjų banga, kūrėjų, kurie neniekina fotografijos ir jos nepervertina. Svarbiausia, kad jie nemano, jog fotografuoti gali visi, ir nereikia jokio profesionalumo.

Dabar Lietuvoje labai populiarūs šlaunelių, krūtinėlių, spenelių ir dar visokių kitokių organų konkursai. Šių organų gausu televizijoje, fotografijoje, laikraščiuose, o štai gero žmogaus veido - nėra. Šiame fone žvilgsnis į žmogaus veidą - tam tikra revoliucija. Pasirodo, nieko pastovesnio, patvaresnio, gražesnio, mįslingesnio ir, ko gero, sunkesnio nei žmogaus portretas nėra. Galima sakyti, kad dabar - portreto fotografijos renesansas. Dauguma Lietuvos fotografų iš tiesų nuo komercinės mados perėjo prie portreto. Ir vėl sugrąžino portretą, įdomiai jį keisdami arba išlaikydami jį akademišką.

Fotografijos mene papučia naujų vėjų, atsiranda labai gražių fotografijų, išleidžiama originalių albumų… Tačiau nereikia pamiršti, kad fotografija gali ir ką nors užfiksuoti, šių dienų vaizdus išsaugoti ateičiai. Ir štai, kada reikia ką nors kur nors pristatyti, paaiškėja, kad nelabai ką turime.

Smagu, kad kolega A.Balbierius fotografuoja ir išdrįsta rodyti portretus. (Tarkim, Domicelė Tarabildienė savo fotografijų niekada neišdrįso rodyti, o jos iš tiesų įdomios.) Vartydamas senus "Naujosios romuvos" komplektus, stebiuosi, kaip Juozas Keliuotis sugebėdavo puoselėti menkiausią fotografijos kibirkštėlę. Jis spausdino ir Juozo Miltinio, ir Petro Kalpoko - žmonių, kurie gal padarė vos kelis kadrus ir niekada nebuvo fotografai, - darbus. Šiandien šios fotografijos - didelė vertybė. Šiandien, ko gero, nėra panašaus leidinio, kuris patrauktų įvairių profesijų fotografuojančius žmones. Gal toks yra "Nemunas", tačiau šiame žurnale fotomenininkai pristatomi individualiai.

Čia rodomi portretai ganėtinai rūstūs. Savo dvasia jie primena XX a. pradžios fotografijas ir šiandien atrodo gana originaliai.

Algimantas Aleksandravičius mėgsta pokštauti, nuplėšti kaukes nuo mūsų kultūros žmonių. Tokie pokštai, ypač kai žmogus nesupranta, kas su juo daroma, kartais gali atrodyti labai įdomiai, tarsi žmogaus demaskavimas. Vienas lietuvių fotografas padarė politinės aukštuomenės damų portretus ir pasiūlė knygai "Lietuvos fotografija vakar ir šiandien". Labai juokinga, kai damos nesupranta, ką iš jų daro įvaizdžio kūrėjai ir fotografai. Pamanėme, kad jeigu jos nesupranta, joms patinka, tai kodėl turėtume nespausdinti?

Mieliausia, kad A.Balbierius stengiasi suteikti portretuojamam žmogui laisvę. Čia žmonės atsipalaidavę, nuskendę į save, situacijos nesurežisuotos. Manau, tokie portretai turi didžiausią išliekamąją vertę.