Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Šiek tiek apie haiku (II dalis)

2006-04-28
XVII amžiuje išsivystė zen-budistinis Basho haiku, kuris išliko iki šių dienų, bei pasklido po Europą. Nemažai Lietuvos poetų nepripažįsta lietuvių kalba kuriamo haiku, nesugeba įsiskverbti į haiku subtilybių grožį paprastume. Jie -  puikūs poetai, savo meno žinovai, tačiau įpratę prie lietuviškos poezijos, kupinos įmantrių metaforų, paslėptų jausmų, užkoduotų minčių ir kt.

Beveik kiekvienas literatūrinis interneto puslapis Olandijoje, Vokietijoje ar Anglijoje turi haiku skyrelį. Geras haiku įtraukia skaitytoją, skatina mėgautis poeto patirtimi, momento žavesiu. Anot olandų poeto Guus van Osch, „haiku atspindi pasaulį, bet ne poetą. Paties poeto ekspresija nėra tikslas. Dažniausiai haiku atspindi gamtos scenas.“ Taip pat poetas teigia, kad „kiekvienas haiku turi raktą, kuris atskleidžia metų laiką. Japonijoje esti 5 metų laikai: pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir naujametis (pirmas rytas). Pastarasis skelbia pavasario pradžią ir yra naujo ciklo pradžia - žmogaus ir gamtos atsinaujinimas.“

Skaitant haiku, skaitymo tempas sulėtinamas, o dėmesys sutelkiamas į visumą. Stabtelima prie detalių, ir tampama jautriais subtilumams. Neretai haiku atskleidžia nuostabos perspektyvą, netikėtą sluoksnį. Neišimtis yra tai, kad paskaičius tą patį haiku po mėnesio, jis iššaukia kitokią reikšmę. Kas atsitiko? Juk haiku nepasikeitė. Tikriausiai jis atspindi kažką jumyse. Tai suteikia galimybę, skaityti haiku tarsi netikėtą dialogą.

Pagal olandų poetą Guus van Osch, „skirtingai nuo kitų poezijos formų, haiku beveik neįmanoma išdidinti vienos detalės, nes haiku - tai visuma, kurios elementų negalima atskirti.“ Haiku - tai unikalus aprašymas be sollen*. Analizė dažnai reiškia padalinimą. Tai gal būt galima, bet tuomet pradingsta haiku dvasia ir neįmanoma atskleisti to, kas įaugę jame. Todėl nieko kito nelieka, o tik pajusti efektą, priimant haiku kaip visumą. 

Kas yra haiku, puikiai iliustruoja Maxence Fermine knyga „Sniegas“. Keli haiku iš šios knygos:

* * *
Moterų oda
Oda, kurią jos slepia
Kokia ji karšta!

* * *
Vaiskutėlis sniegas
Tarytum lieptas tarp
Tylos ir grožio

* * *
Sniego muzika
Žiemos svirplys
Grikšintis po mano kojom.

* * *
Atsitūpusi moteris
Šlapinasi ir tirpdo
Sniegą.



Štai kas yra haiku. Kažkas vaiskaus. Gaivališko. Įprasto. Ir subtilaus ar proziško grožio. Daugeliui miruolių tai nebuvo svarbu. Bet poetiškai sielai tai buvo lieptas į dieviškąją šviesą. Lieptas į baltą angelų šviesą.

Rašyti- reiškia žodis po žodžio slinkti pirmyn grožio lynu, eilėraščio, kūrinio, ant šilkinio popieriaus užrašytos istorijos lynu. <..> sunkiausia poetui tapti žodžio akrobatu.

Norėčiau paprieštarauti Lietuvos skeptikams, teigiantiems, kad haiku - tik japonams. Be abejo, haiku – japonų literatūrinis žanras, bet nereiškia, kad lietuvių kalboje negalime griežtuose haiku kanonuose įtalpinti gamtos subtilybių žavesio, nuostabos efekto, momento didybės pojūčio.

Lietuvoje yra poetų skeptiškai vertinančių haiku lietuvių kalba. Jie griežtai palieka tai japonų poetams, atsisakydami galimybės, gimtaja kalba išreikšti savitus gamtos subtilumus, tyrą gamtos didybę su nuostabos kibirkštėle. Reikia daug pastangų, kad pajustum haiku įkūnytą gyvenimo džiaugsmą, žavesį paprastoje kasdienybėje, susitelkiant į momento subtilumą.

Japonų didieji kūrėjai yra parašę šimtus tūkstančių haiku, kurie tik egzistuoja, ir tik šimtai iš jų - žiba. Tačiau ir lietuvių literatūroje pasitaiko „žibančių“ haiku. Paminėsiu vieną gerbiamą Lietuvos poetę A.E. Puišytę, kuri išdrįso eilėraščių knygoje „Įsiklausyti“ paviešinti savo haiku:

* * *
Kuosa pašoko
Nuo obelies viršūnės :
Pažiro šerkšnas.

* * *
Kaip auksaspalvis
Nimbas-saulėteky-
Saulė pro kryžių.


Žaviuosi poetės mokėjimu subtiliai pajusti gamtos tyrumą ir jį perteikti japonų haiku forma Lietuvos skaitytojams.

Ne vienas Lietuvos poetas nusijuokė, skaitydamas gerb. poetės A.E. Puišytės haiku, bet aš radau tokių perlų, kurie tikrai žiba subtilybės tyrumu. Juose gyvena japonų haiku dvasia, spalvinga tautiniais motyvais. Na ar gi neišlukštena paskutinė eilutė „Saulė pro kryžių“ nuostabos efekto?

A.E. Puišytės haiku kvėpuoja lietuviškumu, kuris įspraustas į japoniško haiku kanonus. Gal būt skeptikai poetai teigia, jog kiekvienas taip parašytų, nes tai per daug paprasta. Ką gi, mielieji, pabandykite sukurti gerą, originalų, savitą haiku, kuris ne tik egzistuotų, bet ir žibėtų. Nuo to lietuvių literatūra nenukentės, tačiau atvirkščiai - praturtės.



* Sollen (olandų k.) - žaismingai daryti.


 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2006-05-04 13:42
Irna Labokė
šis išsamesnis, neblogai...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-05-02 12:35
Ievų Pūga
ačiū, kad nesikeikiate po straipsniu :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-05-02 03:57
linas kranau kranauskas
uzmusti, uzmusti uzmusti haiku
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-04-30 02:27
Majestas1
geras straipsniukas. nemanau, kad lietuviams reikia haiku, jie juk ir taip velniskai visi uzsiparine su ta kultura ir jo tobulinimu, tegul bando kazka isradyneti. man tarkim lietuviskai parasyti sonetai nepatinka, trioletai ir rubajatai, bet vis tiek atsiranda kamikadziu, kurie juos raso:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą