Sekmadienis mugėje

Kad ir koks knygų mylėtojas būtum, ketvirtą dieną iš eilės eiti į didžiulį angarą, kur pilna žmonių ir keliskart daugiau leidinių, jau ne taip traukia. Labiau norisi likti šiltuos pataluos arba paprasčiausiai sėdėti virtuvėje, gerti karštą arbatą ir žiūrėti, kaip už lango sninga. O snigo sekmadienio rytą gražiai.

Tik tie, kurie vaikštinėjo tuo metu po mugę, to nematė, nes pagrindiniame pastate, kur vyksta renginiai, beveik nėra langų. Užtat yra kavos aparatas. Už du litus gauni rudo skysčio plastmasiniame indelyje. Pasisveikini su rašytoju G. B., kuris irgi žino šio stebuklingo aparato teigiamybes, gurkšnojame tą skystimą, pakaitom dūsaudami ir linkčiodami galvas pro šalį einantiems pažįstamiems, tie irgi linkčioja, tempdami maišus su knygomis. Nesibaigiantis nešulinių kupranugarių karavanas…

Geriausiai jautiesi ketvirtoje salėje. Ir žmonių mažiau, ir iš vieno muzikos leidybos stendo nuolatos girdisi ta pati Andriaus Mamontovo daina, – suteikianti pastovumo jausmą šiame besiblaškančiame knygų pardavėjų ir pirkėjų pasaulyje.

Klausydamasis muzikos nejučia nuklystu į vietą, skambiai pavadintą forumu, kur yra daug kėdžių, beveik visos užsėstos. Pasirodo, čia vyksta renginys „Mano mėgstamiausia knyga“. Žymūs visuomenės veikėjai skaito jiems stiprų įspūdį gyvenime palikusius tekstus. Prisėdu kiek pasiklausyti ir aš. Juolab kad vedėjas M. Mikutavičius amžinai prikimusiu balsu jau kviečia skaityti finansų analitiką G. Nausėdą. Jo mėgstamiausia knyga, pasirodo, H. Hesse’s „Stiklo karoliukų žaidimas“. Operos solistė I. Milkevičiūtė neabejinga M. Katiliūtės eilių rinkiniui „Lacrima“. „G&G Sindikato“ grupės narys Svaras, atėjęs su dviem savo atžalomis, nuoširdžiai linksminosi skaitydamas V. Misevičiaus „Danuko Dunduliuko nuotykius“. Socialinės apsaugos ir darbo ministrė V. Blinkevičiūtė skaitė ištrauką apie vienos šeimos moteris iš švedų autorės M. Fredriksson knygos „Ana, Hana ir Johana“. Paskui į sceną buvo pakviestas politikas J. Sabatauskas. Jam labiausiai prie širdies buvo tekstai iš D. Kajoko prozos rinktinės „Lietaus migla Lu kalne“. Klausydamas migdančio politiko skaitymo, prisiminiau transliacijas iš Konstitucinio teismo salės, suskaldytą tautą; tad, nenorėdamas pasilaidoti po nemalonių asociacijų lavina, skubiai dingstu iš forumo.

Ieškodamas patikimesnės užuoglaudos, apžiūriu knygų iliustratorių parodas, ruošdamasis nuolankiai čia praleisti kokį pusdienį niekieno netrikdomas, tačiau iš už kampo išlenda poetas D. P. ir dar vienas bičiulis, nusitempia mane į Latvijos poetų grupės „Orbita“ prisistatymą tame pačiame forume.

Čia laisvų kėdžių, kiek tik nori. Žiūrovus galima ant pirštų suskaičiuoti. Tiesa, jų šiek tiek daugiau negu pačių prisistatančiųjų, kurių yra keturi ir kurie įtartinai dideliais kiekiais geria mineralinį. Matyt, tai Latvijos rusų (iš jų sudaryta poetų grupė „Orbita“) mėgstamiausias gėrimas. Bent jau rytais.

Su didokomis tylos pertraukomis tarp sakinių poetai papasakojo, kad grupė susikūrė 1999 metais. 2000-aisiais išleido pirmąjį almanachą. Pagrindinė juos vienijanti koncepcija – skirtingų meno sričių derinimas su tekstu. Tai ir fotografija, ir pagal eiles kuriamas videomenas, muzika. Ekrane buvo parodyta keletas trumpų siužetų, leista pasiklausyti muzikinių kompozicijų. Įdomūs dalykai. Tik pačiam renginiui tarsi trūko vidinės energijos. Kartais atrodė, kad skaitantys poetai gali netikėtai imti ir numirti iš troškulio, nebaigę eilėraščio. Beje, jie ieško lietuvių, kuriančių videomeną pagal poetinius tekstus, nori pakviesti juos į savo rengiamą festivalį. Kol kas tokių reiškinių mūsų šalyje aptikti nepasisekė.

Šiek tiek nusivylęs renginiu, nusprendžiau daugiau nekomplikuoti sau sekmadienio, apsukęs tris ratus aplink didžiąją salę, įsigijęs romėnų poeto Tibulo eilių rinktinę už penkiasdešimt centų, einu į rūkomąjį.

Nuostabi vieta, nors kažin ar tam pritartų medikai. Užtat medkirčių brigada ten drąsiai galėtų sukabinti visus savo įrankius. Rūkomajame susitinku visus, kuriuos norėjau pamatyti šį paskutinį mugės sekmadienį. Nuvargę įvairių leidyklų žmonių balsai vos ne choru tvirtina tą patį: „Mugė – puikus dalykas, bet keturių dienų tikrai per daug. Kaip gerai, kad ši paskutinė. Šiaip taip atsilaikėm“.

Pritariu. Ir keliauju namo. Neatsigręždamas.