Wilhelmas Genazino. Literatūros priedermė – kritikuoti kapitalistinę ideologiją

Wilhelmas Genazino gimė 1943 m. Vokietijoje, Manheime, studijavo filosofiją, germanistiką ir sociologiją. Vėliau dirbo kaip laisvas žurnalistas įvairiuose leidiniuose, buvo kai kurių leidinių redaktoriumi, yra išleidęs apie 20 knygų. Nuo 1971 m. dirba kaip laisvas rašytojas. Pirmasis debiutinis romanas „Laslinstrasse“ pasirodė 1965 m. 2001 m. išleistas romanas „Skėtis šiai dienai“, kurį mes jau turime ir lietuvių kalba. Vokietijos kritikai šį romaną įvertino kaip vieną geriausių pastarųjų metų Vokietijos grožinės literatūros kūrinių. Tai pat W. Genazino rašo apsakymus, esė, radijo pjeses ir yra literatūros kritikas.

Su Vilniaus knygų mugės svečiu tiesioginėje laidoje „Kultūros savaitė“ kalbėjosi Jolanta Kryževičienė.


Mūsų spaudoje teko skaityti jūsų tekstą apie literatūrinį nepripažinimą, kurį pradėjote Williamo Foulknerio citata, jog rašytojas turi turėti antrą darbą, kad išgyventų. Tad ir norėtųsi paklausti, ar iš tikrųjų šiandien jau sulaukėte tokio didelio pripažinimo, kad galite kada norite, ką norite rašyti, kad galite būti laisvas menininkas? O tai, ko gero, yra didelis komfortas šiandienėje visuomenėje. 

Taip, tai tiesa. Tačiau noriu pasakyti, kad šiaip toks nepasitikėjimas ar įtarumas vis dar išlikęs. Bet visgi labai gerai, kad turiu antrąją specialybę – esu žurnalistas. Rašytojui bet kada gali atsitikti taip, kad sėkmė staiga nusisuks, ir jis taps nebepripažįstamas. Tokiu atveju aš tikiuosi, jog bet kada galėčiau pradėti darbą laikraštyje.

Teko taip pat skaityti, kad jūsų romanai iš pradžių buvo vertinami ir labai gerai suvokiami daugiau kritikų ir literatūros gurmanų. Tai liudija, kad esate gavęs labai daug literatūrinių premijų. Vien pastaraisiais metais: 2003-iaisias – Berlyno meno akademijos premija,  tais pačiais metais – Hanso Fallados premija, o turbūt didžiausias apdovanojimas – 2004-aisiais skirta Georgo Biuchnerio premija. Ar rašydamas jūs galvojate apie tai, kam rašote? Ar galvojate apie skaitytojus? Romanas „Skėtis šiai dienai“ Vokietijoje yra iš tikrųjų labai plačiai skaitomas, tai labai populiari knyga. Ar pirmiausia keliate sau labai geros literatūrinės kokybės, puikios kalbos, profesionaliai parašytos literatūros reikalavimus?

Tiesą sakant, aš niekad negalvoju apie tai, kas skaitys mano knygą. Ir netgi gal reikėtų pasakyti, jog man nėra taip svarbu, kaip ji bus priimta. Man svarbiausia, kad būtų parašytas tekstas ir išsakyta tai, kas man svarbu. Taip pat dažnai girdžiu priekaištų, ypač iš moterų pusės, kad aš per daug toli nuėjau vienoje ar kitoje vietoje. Tačiau manau, kad tekstas turėtų truputį peržengti tas ribas, kurias skaitytojas ir šiaip žino. Nes jeigu skaitytojas ras knygoje tik tai, kas jam jau žinoma, tai jam bus neįdomu. Todėl knyga, romanas turėtų truputį praplėsti tas suvokimo ribas.

Turbūt tai itin sunku? Kadangi šiuolaikinė literatūra, kurią mes galime vadinti populiariąja, stengiasi skaitytojui pataikauti. Ir jūsų knygoje „Skėtis šiai dienai“ yra frazė, kad „šiuolaikinės pramogos ir šiuolaikiniai žmonės visada puikiai dera tarpusavyje“. Ar jūs matote Vokietijoje didelę populiarios literatūros įtaką?

Nenorėčiau čia pritarti jums ar pasakyti, kad vokiečių literatūroje jaučiamos tendencijos, lyg būtų koks nors spaudimas prisitaikyti prie skaitytojų skonio. Priešingai, Vokietijoje netgi yra tam tikra dogma tarp rašytojų, žinoma, išskyrus kelias išimtis, jie stengiasi rašyti taip, tarsi plačiajam skaitytojų ratui neturėtų patikti, nes tuomet jų knygos tarsi savaime bus blogos, kaip ir masinis skonis. Jie mano, jog tada tai bus kokybės ženklas. Taigi vyrauja tendencija, jog rašytojai stengiasi neprisitaikyti, nepataikauti skaitytojų skoniui. Tačiau manau, kad tai ne visai teisinga tendencija.

Tuomet norėčiau sužinoti jūsų nuomonę apie populiariausių knygų dešimtukus. Kas Vokietijoje į juos patenka? Ar jūsų knyga buvo patekusi į tokius dešimtukus?

Šiaip Vokietijoje yra daug tokių sąrašų. Vienas sąrašas yra populiariosios arba pramoginės literatūros. Mane apimtų siaubas, jei į tą sąrašą būčiau patekęs. Kitas sąrašas – tai perkamiausios knygos. Pagal skaitytojų skonį – tai dar žemesnio lygio sąrašas. Yra ir dar vienas sąrašas – tai ne bestselerių, bet vadinamųjų geriausių knygų sąrašas. Mano knygos dažnai būna jame, o naujausioji buvo užėmusi pirmąją vietą, ir aš labai džiaugiuosi. Būti pirmuoju tarp geriausiųjų yra smagu, jeigu dabar būčiau mokinys, tai tikrai labai didžiuočiausi.

Iš tikrųjų jūsų herojai nėra tie supermenai, kuriuos mums dažnai perša populiarioji literatūra. Knygoje „Skėtis šiai dienai“ jūs kalbate apie žmones, kuriuos apėmęs jausmas, kad jų gyvenimas virto užsitęsusia lietinga diena, o jų kūnas – tik skėtis šiai dienai. Veikėjai yra savotiški nevykėliai, kurių gyvenimas jau šiek tiek žlugęs. Ir toks veikėjas pasirodo jau bene pirmojoje trilogijoje „Abschaffel“(„Naikintojas“) 8-ajame dešimtmetyje. Kodėl būtent toks herojus jums rūpi?

Rašau apie tokius žmones dėl to, jog manau, kad vyrauja kapitalistinė ideologija, kur yra nuolat kalbama apie svajonių vyrą, svajonių moterį ir svajonių automobilį, svajonių atostogas. Aš manau, jog tai siaubinga tendencija, kuriai reikia priešintis. Galbūt tai ir yra ta politiškoji mano kūrybos ypatybė. Nemanau, kad žmonės yra tokie, kokius juos norėtų matyti kapitalizmo ideologija. Kaip komunizmas turėjo savo žmogaus apibūdinimą ir supratimą, taip ir kapitalizmas mums stengiasi įdiegti tam tikras vertybes apie supermenus, apie labai patrauklius, visada gerai nusiteikusius žmones, apie žmones, kurie niekada neserga, apie žmones, turinčius pinigų. Juk mes visi žinome, kad gyvenime taip nėra. Manau, kad literatūros priedermė yra kritikuoti kapitalistinę ideologiją.

Nors jūs bandote savo knygose tai daryti – t.y. kritikuoti tokią visuomenę, tačiau norėčiau paklausti, kaip jums atrodo, kiek rašytojas, kaip asmenybė, turėtų būti aktyvus visuomenėje?

Čia labai sunkus klausimas. Kai kurie rašytojai savo vaidmenį taip ir apibrėžia, taip save ir supranta, kad jie yra visuomenės kritikai. Kai kurie iš jų netgi eina taip toli, kad aktyviai įsitraukia į politinius debatus ir netgi tampa politikais. Tačiau nemanau, kad norėčiau toks būti, nenorėčiau to daryti. Aš esu kultūros žmogus, kuris iš kultūros pusės kritikuoja visuomenę.


„Lietuvos radijas“, „Kultūros savaitė“