Prieš išsiskiriant dar rūpėjo paklausti

Wilhelmas Genazino (gimęs 1946 m. Manheime) – garsus vokiečių rašytojas, apdovanotas Georgo Büchnerio premija. Lietuvių kalba išleistas jo romanas „Skėtis šiai dienai“.

Arno Geigeris (gimęs 1968 m. Bregence) – austrų rašytojas, parašęs 4 romanus. Naujausias – „Gyvename gerai“ (2005 m.) įvertintas Vokietijos knygų verslo asociacijos premija už geriausią metų romaną vokiečių kalba.

Abu rašytojai šiemet dalyvavo Vilniaus knygų mugėje. Su vokiečių rašytoju Vilhelmu Genazino ir austrų rašytoju Arno Geigeriu kalbasi Jurgita Mikutytė.

Kokios temos ir problemos dabar dominuoja vokiečių literatūroje? Tikriausiai žinote, kad vokiečių literatūra laikoma gana sunkia palyginti su kitomis. Kaip tai paaiškintumėte?

W. Genazino. Žlugus Vokietijos demokratinei respublikai pasipylė daugybė romanų šia tema. Dominuoja ir socialinių autsaiderių problema: labai daug romanų apie alkoholikus, bedarbius, benamius. Vokiečių literatūra todėl ir ne itin mėgstama, nes ji depresiška. Literatūra, aprašanti visuomenės problemas, nėra labai linksma. Vaizduojama tikrovė, ir man tai atrodo teisinga. Vokietijoje vyrauja nuostata, kad populiarūs romanai yra prasta literatūra, kad pataikavimas masių skoniui – žemas lygis. Manau, kad geras literatūros kūrinys turėtų duoti daugiau nei pramogą. Vokiečių literatūrai priekaištaujama dėl nutolimo nuo skaitytojų, mūsų rašytojai dažnai mano, kad jeigu jų knygos patinka plačiajai publikai, tai jos prastos. Nenorima taikytis prie masinio skonio.

Šiuo metu pasaulyje labai madingi istoriniai romanai. Ar jie populiarūs ir Vokietijoje?

W.G. Iš tiesų, be socialinių temų, mėgstamos ir istorinės. Net stebiuosi, kad jauni rašytojai skiria tiek laiko ir jėgų praeities tyrinėjimams. Pavyzdžiui, gerai perkamas Danielio Kehlmanno istorinis romanas „Pasaulio matas“ („Die Vermessung der Welt“, 2005) apie Humboldtą.

Koks rašymo stilius vyrauja?

W.G. Sakyčiau, žurnalistinis, reportažo stilius.

O kokios temos ir stiliai dominuoja austrų literatūroje?

A. Geigeris. Mano nuomone, austrų literatūrai dabar tikrai ne klestėjimo metas, ji tarsi praradusi orientaciją. Vyresnioji karta – Thomas Bernhardas miręs, Peteris Handke gyvena Paryžiuje ir rašo apie Serbiją ir savistabą, Elfriede Jelinek jau atsiribojusi, ją ne visada suprasi. O iš jaunųjų nelabai yra galinčių stoti į tą pačią gretą. Dabartinė austrų literatūra tarsi rieda iš inercijos. Austriškasis avangardas gyvuoja jau keturis ar penkis dešimtmečius, todėl nėra jokių didelių naujų impulsų. Mano paties pirmieji du romanai labai paveikti šio stiliaus. Dabartinė tendencija – tolyn nuo kalbos eksperimentų, atgal prie istorijų pasakojimo, nors vis tiek dar iš jaunatviško dramblio kaulo bokšto. Man vokiečių literatūra atrodo įdomesnė nei austrų, ji angažuotesnė, vaizduoja visuomenę, aktualijas, o Austrijoje nieko panašaus negalėčiau paminėti.

W.G. Mano akimis, iš Austrijos kyla „privati“ literatūra, priešinga Vokietijos visuomeninei literatūrai, ir man tai labai patinka. Žmonės iš buvusios VDR iki šiol mano, kad literatūra gali atspindėti visuomenę. Bet rašytojai neturėtų tikėtis, kad savo kūryba galės ją paveikti. „Visuomenės vienetas“ juk net nepastebi, kad jam kas nors įkando. Man ta vokiečių visuomeninė literatūra nėra labai artima. Nenorėčiau būti tipiškas vokiečių rašytojas.

Vokiečių prozoje iki šiol viena dažniausių – karo ir kaltės tema, nors karas jau seniai baigėsi. Pavyzdžiui, į lietuvių kalbą išversto Bernhardo Schlinko romano „Skaitovas“ veikėjas yra vienos karo aukos anūkas, linkęs atleisti ir pagaliau pamiršti. Arno Geigerio romano „Gyvename gerai“ jaunasis veikėjas irgi nebenori su praeitimi turėti nieko bendra. Taigi romanų veikėjai nuo tos temos pavargę, bet rašytojai ją ir toliau plėtoja...

W.G. Karas, žinoma, faktiškai baigėsi, bet jis truks tol, kol gyvas nors vienas su juo susijęs ar bent jį prisimenantis. Kaltės jausmo paveldėjimas yra vokiečių fenomenas. Tai palikimas, kurį gauni prieš savo valią ir negali atsisakyti. Jis vis pereina naujoms kartoms, dar negalima padėti jo į archyvus. Pavyzdžiui, kurdų ir armėnų problema Turkijoje jau šimtmečio senumo, bet vis tiek neišspręsta. Nuostabu, kad ji neužmirštama, nors, žinoma, ji slegia jaunas kartas. Man labai pasisekė, kad mano šeimoje nebuvo nacių. Jeigu tokių būtų buvę, pavyzdžiui, tėvas ar tolimas dėdė, jausčiausi kitaip. Juk visada savęs klausi, iš kur esi ir kaip viskas buvo. Yra ir tokių, kuriems ši tema jau nusibodusi. Aš, sakysim, asmeniškai niekada nenorėjau apie tai rašyti. 

Žudynių per karą buvo ir Rusijoje, bet ten niekas nesijaučia kaltas.

A.G. Nes visą kaltę galima suversti vokiečiams.

Beje, ar austrų požiūris į nacistinį laikotarpį kitoks nei vokiečių?

A.G. Austrai irgi ilgai bandė kaltę suversti vokiečiams. Buvo romanų apie austrų kaltę, pavyzdžiui, Hanso Leberto „Vilko oda“ („Wolfshaut“, 1960), tik šis buvo beveik nepastebėtas. Šią temą iš tiesų į dienos šviesą išvilko Thomas Bernhardas, bet daugeliui tai atrodė akibrokštas.

Jūsų abiejų romanų pagrindiniai veikėjai gana skirtingi, bet turi vieną bendrą ryškų bruožą: jie apatiški, ypač visuomenės atžvilgiu, be ambicijų, netgi nevykėliai. Pastaruoju metu įvairių šalių literatūrose pastebimas tokių personažų bumas, galėtum pamanyti, kad visų tų romanų veikėjų prototipas – vis tas pats vyrukas. Ar jums jūsų veikėjas – autsaideris, ar veikiau eilinis tipiškas vyras?

A.G. Vyrai išstumti iš vaidmens, kurį anksčiau turėjo. O dabar ir sąmoningai jo atsisako. Ir tai, kas ankstesnėms kartoms atrodė kaip praradimas, mano karta jaučia kaip privalumą, – kad nebereikia atlikti to vaidmens. Vyrai mieliau nieko neveikia ir nebesileidžia visur įpareigojami. Mano veikėjų būdas toks, ir jie su juo nebekovoja.

Vadinasi, tai veikiau bendražmogiškos nuotaikos nei menininko egzistencijos ypatybė?

A.G. Ne, tai tiesiog per amžius vyrams būdinga savybė. Šiais laikais jai yra daugiau erdvės pasireikšti.

W.G. Rašytojų karta ar net dvi kartos prieš mus, pavyzdžiui, Martinas Walseris, Heinrichas Böllis, dar savo vaidmenį atliko. Bet vidujai jie jautėsi sugniuždyti, nepatenkinti. Šių laikų vyrai plaukia pasroviui, nenori dirbti, vesti, turėti vaikų, jie šiek tiek prisitaiko, nes turi uždirbti pinigų, bet šiaip labiau linkę gilintis į save, o ne į išorinį pasaulį. Žmonės nėra tokie, kokių nori ideologija, kapitalistinė ideologija. Beje, toks tipas Europos literatūroje egzistuoja jau seniai, pavyzdžiui, Musilis ar Rilke. Dabar tokių keistuolių visuomenėje daug. Aš, sakysim, nenorėčiau būti politiškai angažuotas, esu labiau visuomenės ir kultūros kritikas.

Pakalbėkime apie praktinius literatūrinio gyvenimo jūsų šalyse aspektus, pavyzdžiui, apie rašytojų organizacijas, literatūrines įstaigas.

A.G. Mūsų visuomenėje rašytojų organizacijos nevaidina jokio vaidmens.

W.G. Aš irgi nesu jokios rašytojų sąjungos narys.

Bet esate Vokiečių kalbos ir literatūros akademijos narys.

W.G. Vokiečių kalbos ir literatūros akademija yra Prancūzų akademijos imitacija. Tai protingų pagyvenusių vyrų draugija, dukart per metus organizuojanti suvažiavimus. Akademija stebi dvasinį Vokietijos gyvenimą, – mano akimis, sėkmingai, – ir išreiškia savo nuomonę kalbos ir literatūros klausimais, pavyzdžiui, apie kontroversišką rašybos reformą. Akademija skiria premijas, pavyzdžiui, Georgo Büchnerio už grožinę literatūrą ir Sigmundo Freudo už mokslinę prozą. Nuolat kalbame, kad reikia priimti jaunesnių žmonių, bet kol svarstome, ar iš jų kūrybos ateityje yra ko tikėtis, ar ji tebuvo jaunatviška euforija, vieni spėja pasenti, kiti išnyksta.

Papasakokite apie paramą rašytojams ir knygoms.

A.G. Austrija gana dosniai remia literatūrą, literatūros namus, skiria stipendijas. Tokia maža šalis kaip mūsų negali išmaitinti savo rašytojų parduodamais tiražais, bet vis tiek suinteresuota turėti literatūrą, todėl investuoja lėšų, kurios tačiau, lyginant su operai skiriamomis, vis tiek yra nedidelės. Laimė, Austrijos rašytojams atvira visa vokiečiakalbė rinka, be to, austrų literatūra apskritai turi gerą vardą. Austrijos leidyklose leidžiamos austrų rašytojų knygos gauna valstybės paramą. Bet man tai negalioja, nes savo knygas leidžiu Vokietijoje.

W.G. Vokietijoje yra literatūros fondas, rašytojai gali teikti jam paraiškas, aš ir pats 8-ajame dešimtmetyje esu gavęs metų stipendiją knygai parašyti, kad galėčiau ramiai dirbti. Stipendijas skiria ir daugelis miestų municipalitetų, kai kurie literatūros namai. Jei esi publikavęs nors vieną knygą ir rimtai rašai, stipendijos gali tikėtis. Tai gana gerai organizuota.

Koks paprastai būna pirmasis tiražas? Kokia rašytojų honorarų mokėjimo sistema?

A.G. 3-4 tūkstančiai egzempliorių. Bet tai nereiškia, kad jie visi bus parduoti. Jeigu jaunam rašytojui pavyksta debiutuoti vienoje iš didžiųjų leidyklų, jis paprastai gauna 5000 eurų avansą. Paskui gauna 10 procentų nuo pelno. Iš esmės, kad knyga pradėtų duoti pelną, jos turėtų būti parduota ne mažiau nei 20 000 egzempliorių. Bet jeigu pirmas knygos tiražas neparduodamas, esi leidyklai skolingas.

W.G. Kai kurios leidyklos, pavyzdžiui, Rowohlto, kurioje anksčiau leidau savo knygas, avansą draugiškai „pamiršta“, tai yra nebereikalauja grąžinti pinigų už neparduotą tiražą. Bet Suhrkampo leidykla griežtesnė, jeigu knyga pelnė mažiau negu tuos 5000 eurų, rašytojas prašomas skirtumą grąžinti. Daugelis leidyklų neturtingos, taigi iš jų rašytojai ir avanso negauna, tik vėliau procentus nuo pelno.

O kaip pripažintų rašytojų atveju?

W.G. Jeigu rašytojas garsus ir leidykla įsitikinusi knygos sėkme, tada sudaroma kitokia sutartis, ir rašytojas gauna, pavyzdžiui, 15 000 eurų avansą.

Iš ko dar pas jus gali gyventi rašytojai?

W.G. Rašiau pjeses radijui, kelionių reportažus, straipsnius laikraščiams. Anksčiau radijas buvo tikrai pelningas pajamų šaltinis rašytojui. Honoraras už radijo pjesę kartais būna tokio pat dydžio kaip ir avansas už romaną. Dabar man tai nėra aktualu, nes „Skėtis šiai dienai“ per 4 metus nuo pirmo leidimo parduotas 150 000 egz. tiražu, puikiai perkamos ne tik vėliau parašytos mano knygos, bet ir ankstesni romanai, nebuvę tokie populiarūs prieš man gaunant Büchnerio premiją. Net juokinga. Nors, tiesą sakant, man tai didelės reikšmės neturi, nes visų svarbiausia – rašyti.

Dėkoju už pokalbį.