Austrų rašytojo Arno Geigerio viešnagė Vilniaus knygų mugėje

Austrų rašytojo Arno Geigerio (g. 1968 m.) apsilankymą Knygų mugėje vasario 25 d. rėmė keletas garbių organizacijų: Vilniaus Goethe’s institutas, Austrijos Respublikos ambasada, Frankfurto knygų mugė, Vokietijos knygų leidybos ir prekybos asociacija. Susirinkusiuosius Rašytojų kampe pasveikino Vilniaus Goethe’s instituto vadovė Irmtraud Hubatsch, atvyko ir Vokietijos ambasadorius Lietuvoje Volkeris Heinsbergas su žmona. Renginį vedė vertėja iš vokiečių kalbos Jurgita Mikutytė, ištraukas skaitė aktorė Violeta Mickevičiūtė.

Vertėja plačiau papasakojo apie rašytoją ir verčiamą jo romaną Gyvename gerai. A. Geigeris gimė Bregenze, studijavo vokiečių filologiją, senovės istoriją, lyginamąją literatūrologiją Vienoje ir Insbruke. Be minėtosios knygos, jis yra išleidęs dar tris romanus: Mažoji karuselių mokykla (Kleine Schule des Karussellfahrens), Žaltvykslė (Irrlichterloh) ir Gražūs draugai (Schöne Freunde). Autorius dalyvavo Ingeborgos Bachmann konkurse, yra pelnęs skatinamąją Friedricho Hölderlino premiją. Reikšmingiausias jo kūrybos įvertinimas – 2005 m. įteiktas Geriausios vokiškos knygos apdovanojimas už romaną Gyvename gerai. J. Mikutytė sakė, kad ši premija Vokietijoje įsteigta tik pernai, remiantis prancūzų Prix Goncourt ir britų Booker Prize pavyzdžiu. Nuo šiol ji bus teikiama kiekvienais metais Frankfurto knygų mugės metu ir, kaip tikisi jos iniciatoriai, ateityje populiarins vokiečių kalba parašytą literatūrą užsienyje. A. Geigeris buvo apdovanotas už gebėjimą įtikinamai suderinti praeities ir dabarties, visuomeninio ir privataus gyvenimo, atminties ir užmaršties temas knygoje Gyvename gerai.

Romane pasakojama trijų kartų austrų šeimos istorija, o per ją atskleidžiamas ir visos šalies gyvenimas nuo 1938-ųjų (kai Austrija buvo aneksuota Vokietijos) iki 2001-ųjų. Skyriai išdėstyti nepaisant chronologijos, kiekvieno jų pavadinime nurodyti metai. Veiksmas prasideda tada, kai anūkas Filipas Erlachas, nelabai garsus trisdešimt šešerių metų rašytojas, paveldi senelės namą Vienos priemiestyje. Tai vila, užversta senais baldais, šeimos relikvijomis, laiškais, dokumentais. Tačiau, kitaip negu būtų galima tikėtis, anūko visiškai nedomina šeimos istorija ir jis pasamdo kelis darbininkus, kad šie išmestų iš namų visą susikaupusį turtą. Kartu su šia perkraustymo istorija pasakojami šeimos narių likimai: senelių Almos ir Ričardo vestuvės Austrijos prijungimo prie Vokietijos išvakarėse ir jų pastangos be didesnių konfrontacijų išgyventi nacių laikotarpį; dukros Ingridos gimimas ir sūnaus žūtis Antrojo pasaulinio karo metais; jaunojo nacio Peterio klaidžiojimas Vienos gatvėmis 1945-aisiais; būtent jį, nutraukusi santykius su tėvais, įsimyli Ingrida, ir jiems gimsta sūnus Filipas.

Kalbėdamas apie savo kūrybą, A. Geigeris sakė, jog kaip rašytojui jam labai padeda tai, kad yra užsispyręs ir moka nuosekliai plėtoti pasirinktą temą. Jis jaučia gilias austrų literatūros tradicijos šaknis, jam artimi autoriai, rašę tipišku austrišku stiliumi (pvz., Elfriede Jelinek). Po Antrojo pasaulinio karo Austrijoje paprastas pasakojimas nebuvo labai populiarus. Jaunystėje A. Geigeris žavėjosi Thomo Bernhardo fraze, kad, pasirodžius horizonte kokiai nors istorijai, ją reikia nušauti. Tai darė įtaką ir jo ankstyviesiems romanams: juose daug dėmesio skiriama raiškai, aptariami jaunam žmogui aktualūs dalykai. Tik vėliau rašytojas sakėsi išmokęs pasakoti, ėmęs kurti įvairius charakterius, kalbančius iš skirtingų perspektyvų, tačiau sykiu nepamiršęs ir savo jaunystės eksperimentų.

J. Mikutytė tvirtino, kad šiuo metu užsienio literatūroje dažnai vaizduojamas viskam abejingas vidutinio amžiaus vyriškis. Rašytojas pritarė, kad ir jo romano personažas Filipas yra apatiškas, nes jaučiasi šeimos paliktas likimo valiai. Jau pirmame skyriuje veikėjas užsimena esąs nekaltas, kad jam neteko patirti laimingo šeimos gyvenimo. Sörenas Kierkegaardas yra sakęs, kad gyvenimą galima suprasti, kai žiūri atgal, o gyventi – kai žiūri pirmyn. Jo herojus to neišmoko.

Į diskusiją apie romaną įsiterpė ir ambasadorius V. Heinsbergas, taip pat turintis filologinį išsilavinimą. Jo manymu, jau iš pirmo sakinio („Jis niekada nesusimąstė apie tai, ką iš tiesų reiškia posakis, jog mirusieji mus visus pergyvens“) galima spręsti, kad knygoje bus kalbama apie istoriją. Įdomiausiais dalykas, teigė ambasadorius, yra tas, kad istoriją rašytojas pasakoja esamuoju laiku. Aiškindamas tokį sprendimą, A. Geigeris sakė nenorėjęs, kad praeities įvykiai atrodytų ne tokie svarbūs kaip dabartiniai. Romane kalbama veikiau apie užmarštį nei apie atmintį, todėl autorius norėjo sulaikyti laiko tėkmę ir skaitytojui suteikti progą gyvai pajusti kiekvieną praeities momentą.

Paklaustas, ar skiriasi Vokietijos ir Austrijos požiūriai į Antrąjį pasaulinį karą, apie kurį tiek daug kalbama knygoje, A. Geigeris atsakė, kad jie išties nesutampa. Juk Vokietija apskritai nepripažino, kad iki karo Austrija egzistavo kaip savarankiška valstybė. Tačiau romane rašytojui labiau rūpėjo ne epochos vaizdavimas, o tai, kaip kiekvienas žmogus individualiai išgyveno karą.