„Lietuviškas“ Wilhelmo Genazino romanas

Vienas žymiausių vasario 25 d. Knygų mugę aplankiusių užsienio svečių buvo vokiečių rašytojas Wilhelmas Genazino (g. 1943). Vokietijoje jis šiuo metu laikomas vienu iš reikšmingiausių autorių. Yra išleidęs daugiau nei dvidešimt knygų, už kurias pelnė įvairių literatūros apdovanojimų, tarp jų ir 2004 m. Georgo Büchnerio premiją. Tai svarbiausias Vokietijos rašytojų apdovanojimas, užtikrinantis klasiko vietą greta tokių autorių kaip Friedrichas Dürrenmattas, Heinrichas Böllis, Günteris Grassas, Paulis Celanas. Vilniuje rašytojas pristatė savo knygą Skėtis šiai dienai, Vokietijoje išleistą 2001 m. ir pelniusią tiek kritikų, tiek publikos simpatijas. Renginyje dalyvavo vertėja Jurgita Mikutytė, rašytoja Laura Sintija Černiauskaitė, knygos ištraukas skaitė aktorius Arūnas Sakalauskas.

J. Mikutytė trumpai papasakojo romano turinį. Pagrindinis jo herojus – keturiasdešimt šešerių metų „vaikšteiva“, dirbantis vieno prabangaus batų fabriko bandytoju. Jo darbas – panešioti naujai sukurtus batus prieš pradedant masinę gamybą ir parašyti apie juos ataskaitą. Tad jis turi marias laiko dykinėti didmiesčio gatvėmis, stebėti aplinką, pažįstamus ir nepažįstamus žmones, kurti fantazijų pasaulį. Tačiau jo darbas nėra gerai apmokamas, ir dėl „nepakankamo finansinio įsišaknijimo pasaulyje“ jį palieka draugė Liza. Vyriškį apninka melancholija. Jį erzina visuomenės keliami reikalavimai turėti padorų darbą, daryti karjerą, uždirbti daug pinigų. Herojus kenčia, nes neturi „vidinio leidimo“ gyventi. Jis jaučiasi artimas visiems atstumtiesiems: elgetoms, invalidams, benamiams, bepročiams. Tačiau netikėtai jam ima sektis. Būdamas svečiuose jis visus patraukia savo iškalba ir apsiskelbia vadovaująs „prisiminimų ir potyrių meno institutui“. Netrukus jam paskambina pirmoji klientė – o tai jau karjeros pradžia.

L. S. Černiauskaitė sakė, kad Skėtis šiai dienai jai pasirodė labai liūdna ir kažkuo labai „lietuviška“ knyga, šiek tiek primenanti Sigito Parulskio, Jurgio Kunčino prozą. „Skėčio šiai dienai“ metafora persmelkia visą romaną. „Prisiminimų ir potyrių meno institutas“ skirtas žmonėms, kurių gyvenimas virto užsitęsusia lietinga diena, o kūnas – skėčiu šiai dienai. Rašytojos manymu, tai budistinė metafora: kūnas yra skėtis, bet jis suteikiamas tik šiai vienintelei dienai.

Iš tiesų romano herojus yra nelaimėlis, kurio gyvenimas žlunga sulig kiekviena diena. Pasak L. S. Černiauskaitės, mums visiems daugmaž pažįstamas šis neprisitaikymo jausmas. O juk knygose ieškome ne kažko naujo, o to, ką atpažįstame. Rašytoja galėtų romaną pavadinti savotiška dvasios tyrumo istorija. Tyrumas yra svarbiausia, ką žmogus turi ir gali išsaugoti. Skėčio šiai dienai herojus išsaugo vaikišką tyrumą ne kovodamas, o tiesiog išlikdamas pačiu savimi. Ši optimistiška žinia ir yra geroji romano naujiena.

Keletą žodžių apie savo knygą tarė ir W. Genazino. Jis teigė, kad vargu ar žmogus, sulaukęs keturiasdešimties metų, gali nebūti melancholiškas. Romano herojus yra apimtas melancholijos, o skėtis – tai apsisaugojimas nuo jos. Gindamasis nuo tokios būsenos, vyriškis tampa šiek tiek ironiškas, o jo galvoje ima suktis savotiškas „vidinis kinas“. Herojaus būseną skatina ir apmąstymai apie gyvenimo prasmę. Dar Sigmundas Freudas yra sakęs: tas, kas pradeda galvoti apie gyvenimo prasmę, tampa melancholiškas. Rašytojas teigė nemanąs, kad esama „lietuviškos“, „vokiškos“ ar „prancūziškos“ melancholijos, tai – visiems žmonėms bendra būsena. Tačiau vis dėlto jį labai pradžiugino L. S. Černiauskaitės mintis, kad Skėtis šiai dienai sukelia „lietuviškos“ knygos įspūdį.

Paprašytas atsakyti, ar jo paties nekankina nuobodulys, apie kurį tiek daug kalbama knygoje, W. Genazino sakė, kad kuo ilgiau gyvename, tuo labiau matome, jog viskas kartojasi, ir tai sukelia melancholiją. Bet šiuo požiūriu rašytojui pasisekė, nes jis tapo žinomas, daug važinėja po pasaulį. Ir visai nebūtina išvažiuoti į užsienį, kad atsikratytum nuobodulio. Vokietijoje įgijęs „kasdienybės mitologo“ reputaciją, W. Genazino sakė, kad reikia turėti menišką sielą – tada bevaikščiodamas už kiekvieno kampo pastebėsi nuolat vykstančią  sensaciją.