Maksimali dozė knygų mugėje

Knygų, literatūros, kultūros, popso, parodų, susitikimų su rašytojais, kavos ir bandelių, Lietuvos radijo ir įvairiausio stiliaus muzikos. Kas turi apetitą šitiems dalykams, galėjo pasisotinti geram pusmečiui į priekį. Keturios Knygai skirtos dienos „Litexpo“ parodų rūmuose nuvarė nuo kojų ne vieną leidėją ir labai pamalonino tuos, kuriems knyga dar vis yra pati smagiausia pramoga arba vienos ar kitos srities gyvenimo enciklopedija.


Visko labai daug

„Per daug poezijos tokiai mažai šaliai.
Meldžiu, neberašykite,
puoselėkite medį ir vandenį“.

Taip maldavo savo eilėraštyje iš Kipro į Vilniaus knygų mugę atvykęs poetas Giur Gene, vienas iš „Baltų lankų“ išleistos Kipro poezijos rinktinės „Sala. 10 Kipro poetų“ autorių. Ketvirtą mugės dieną jo žodžius norėjosi perfrazuoti šitaip: per daug stendų (jų buvo daugiau kaip 160) ir per daug renginių keturioms dienoms tokioje mažoje erdvėje, meldžiu, gerbkite savus ir užsienio rašytojus. Žinoma, ir visus tuos, kurie ateina jų pasiklausyti bei knygų nusipirkti. Nepatingėjau, paėmiau ir paskaičiavau mugės programoje surašytus renginius: pirmą mugės dieną jų buvo 28, antrą – 62, trečią – 68, ketvirtą – 44 (dar trys – už „Litexpo“ rūmų ribų). Dauguma jų vyko penktame ir ketvirtame paviljonuose, penkiose pagrindinėse tam skirtose vietose: trijose konferencijų salėse, Rašytojų kampe ir Forume.

Tiesą sakant, nelabai supratau Forumo paskirties. Kermošiaus šurmulys buvo nuolatinis visų renginių fonas, bet konferencijų salėse įmanoma uždaryti duris, Rašytojų kampas šiek tiek nuošaliau ir gana nedidukas, todėl tai irgi lyg ir uždaresnė erdvė, o Forumas – platus, erdvus ir visai neapsaugotas nuo viso turginio vyksmo, ypač kažkur iš dangaus įkyriu moterišku balsu nuolatos skelbiamos reklamos. Kai elektrinei gitarai pritariant skambėjo Kipro poetų eilės graikų, turkų, anglų kalbomis, ant klausančiųjų ir skaitančiųjų galvų vis nusileisdavo ne tik iš palubėje įrengtų šildymo agregatų labai jaučiamos karščio bangos, bet ir ta nepavargstanti reklama apie būsimus renginius… Visi tolerantiškai nutilę jos pasiklausydavo, o paskui vėl stengėsi sugrįžti į Kiprą…

Nežinau, kas suko smegenis, kaip sukišti tokio būrio savų ir užsienio autorių pasirodymus į tas keletą dienų, bet žinau, kad jie atliko neįmanomą darbą. Pavartęs mugės programą, gali tik papriekaištauti Ponui Dievui, kodėl jis žmogui nedavė galimybės reikalui esant pasidalyti bent į tris asmenis: vienas, tarkim, vasario 25 d. 14 val. būtų ėjęs pasiklausyti norvegų rašytojo Larso Saabye’o Christenseno, „Įbrolio“ (Alma littera) autoriaus, kitas – susitikti su austru Arno Geigeriu, trečias – pasiklausyti Kazio Sajos arba palydėti Kazio Borutos šimtmetį dviejų naujų Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleistų knygų pristatyme.

Kada pirkti knygas?

Tiems, kuriuos domino vien knyga, ko gero, į mugę reikėjo eiti ketvirtadienį – Bibliotekų dieną. Štai tada galėjai lengvai kvėpuodamas apeiti visus stendus, iščiupinėti dar spaustuve kvepiančias knygas, jau ir perskaityti spėtas, ir prisipirkti visai geros, bet nukainotos literatūros už porą litų. Tą pirmą dieną ketvirtame paviljone (jis atsirado tik šiais metais) įsikūrusių leidyklų žmonės vakarop visai buvo praradę gerą nuotaiką: informacijos, kad už kavinės esama dar vienos mugės salės, beveik nebuvo, stenduose tvyrojo kaulus laužanti vėsa ir užklysdavo tik vienas kitas smalsesnis lankytojas… Tačiau penktadienį Mugė įsisiūbavo – po pietų žmonės rateliais ėmė supti stendus, o šeštadienį prie jų beveik neįmanoma buvo prasibrauti. Sako, kad kai kurių knygų leidėjai netgi pritrūkę. Pamačius tokias minias širdis džiaugiasi – tai bent daug skaitanti tauta esame. Tai bent rašytojus mylime – vien prie Knygų klubo žmonės (tiksliau – moterys) valandą laiko kantriai stovėjo eilėje, kad gautų norvegės Herbjorg Wassmo („Dinos knygos“ autorės) autografą. Ir, manot, gavo? Ne, tik pirmieji (pirmosios) buvo tarp laimingųjų, nes po kokio pusvalandžio ponia H. Wassmo pavargo, atsikėlė ir išėjo, o visa ją garbinančių lietuvaičių virtinė liko it musę kandusi.

Pastabos, pastabėlės…

Daugiausiai mugėje buvo linksniuojama Sigutė Ach (leidykla „Nieko rimto“). Jeigu ji tiek kartų dalijo autografus, kiek mugės programoje parašyta, nuo pirmadienio turėtų nevaldyti rankos… Mugės ryklio titulas labiausiai tiko leidyklai Alma littera. Taip plačiai išsidėsčiusi nebuvo nė viena kita leidykla. Ir, žinoma, pačiame centre, matomiausioje vietoje. Jos tikrai nereikėjo ieškoti su planeliu rankoje, kaip kitų, įsikūrusių ketvirtame paviljone, šalia jau minėto Forumo. Ten atradau „Gimtąjį žodį“, Punsko „Aušrą“, „Neolitą“ ir pirmą kartą Vilniaus knygų mugėje dalyvaujančią „Nemuno“ leidyklą su savo naujomis idėjomis ir neseniai išleistomis knygomis. Pati šviežiausia, nuo viršelio raudonomis moters lūpomis pirkėjus viliojanti – lenkų poetės Barbaros Gruszkos-Zych dvikalbė labai subtilios erotikos kupina poezijos rinktinė „Miegu su tavimi po oda“. Ją į lietuvių kalbą išvertė Birutė Jonuškaitė. Bet „Nemunas“ kai kuriuos lankytojus sugundė ir gerokai anksčiau išleistomis knygomis – už gana prieinamą kainą galima buvo įsigyti P. Morkūno „Dainuojantį degeneratą“, J. Kunčino „Glisono kilpą“, E. Kišono „Žydišką pokerį“, R. Keturakio „Kulką Dievo širdy“...

Moterų pasaulio ekspertė

Apskritai visa mugė buvo it zirziančių, šen ten puolinėjančių musių spiečius. Aš irgi skraidžiojau laiptais aukštyn žemyn, iš vieno renginio į kitą, todėl tai, ką papasakosiu, bus tik nuogirdos, atgarsiai, pokalbių nuotrupos – labai subjektyvūs įspūdžiai. Juk aš, anot Rasos Čergelienės, o tiksliau – Saros Poisson, irgi esu tik Šmogus. „Ciklono“ leidykla išleido Saros knygą tokiu pavadinimu, o jos sesuo Mari Poisson per knygos pristatymą Rašytojų kampe paaiškino, kad Šmogus – tai brokuotas žmogus, žmogus su klaida. Sutinku, kad nėra tobulų žmonių, bet ar tobulybės nebuvimas, anot Mari, mums varo ilgesį, ligą? Čia jau, matyt, kaip kam. Nežinau, ir kokias nuotaikas sukelia „Šmogus“, nes neskaičiau šios knygos, bet Mari Poisson sakė, kad Saros apsakymuose yra viskas, ką vyrui reikia žinoti apie moters pasaulį. Apsakyme „Mano vagis“, kurį Mari sugalvojo skaityti mugės šurmulyje, labai svarbios informacijos vyrams neišgirdau.

Vyrų pasaulio ekspertė

Vienos geriausių vyrų ekspertės titulas labiausiai tiko Jūratei Stauskaitei, mugėje pristačiusiai pokalbių knygą 13 x 13 (trylika klausimų trylikai vyrų). Ją išleido Rašytojų sąjungos leidykla, todėl pristatyti ėmėsi pats vyriausiasis redaktorius Valentinas Sventickas ir dar keli gerai žinomi vyrai: alpinistas Vladas Vitkauskas, dailininkas Mikalojus Vilutis, kompozitorius Giedrius Kuprevičius ir kunigas Julius Sasnauskas. Pati autorė prisipažino, kad ką tik išleistos knygos ji net nespėjo iš vakaro peržvelgti, nes „šiandien autorės gera forma svarbiau nei gera knyga“. Iš V. Sventicko lūpų išgirdome, kad Jūratė „yra moteris kaip reikiant… Tik pabandyk ką nors pasiūlyti, tai išgirsi tokių kontrargumentų…“ Jis turbūt kalbėjo ne kaip vienas knygos herojų, o kaip jos redaktorius, matyt, nemažai laiko praleidęs kartu su Jūrate dailininke ne tik prie rankraščių, bet ir prie apipavidalinimo. Jūratės šioje knygoje tikrai nemažai, bent jau nuotraukose, o pokalbių dar neperskaičiau, todėl nežinau, ar galiu tikėti mažakalbio V. Vitkausko prisipažinimu, kad jo atsakymai lakoniškesni už kai kuriuos Jūratės klausimus. Į vieną jų, čia pat pateiktą, J. Sasnauskas atsakė, kad gelbėdamasis nuo rutinos ir baltų suknelių su malonumu skaito Šventąjį Raštą, V. Krėvės „Bobulės vargus“ bei Vaižgantą. Visiems knygos pristatinėtojams smagiai pasikalbėjus, savąjį klausimą leidėjui pateikė Aidas Marčėnas: „Kodėl turėčiau įsigyti šią knygą, jeigu visus joje esančius pokalbius skaičiau „Kultūros baruose“, kuriuos turiu namuose?” – „Kam užgriozdint žurnalais namus?“ – atsakė V. Sventickas.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla dar ne kartą traukė prie savo stendo Lietuvių literatūros gerbėjus – jame svečiavosi, savo knygas pristatinėjo ir autografus dalijo tokie literatūros asai, kaip Romualdas Granauskas, Juozas Aputis, Algimantas Čekuolis, Petras Dirgėla, Vytautas Martinkus, Alvydas Šlepikas ir kiti.

Smagūs netikėtumai

Prie „Vagos“ stendo vis būriavosi kažkoks dryžuotas, spalvotas, kaspinėliais nusisagstęs jaunimas. Ką jis čia veikia šalia tokių autorių kaip Jonas Mikelinskas, Eugenijus Ignatavičius, Kazys Saja, Viktoras Rudžianskas, viešnia iš Latvijos Mara Zalite, svečias iš Vokietijos Tommy Jad (beje, pastarojo knygą „Visiškas idiotas“ labai linksmai pristatė vertėjas T. Četrauskas ir grupė ŽAS)? Pasirodo, televizijos ir taipogi Eurovizijos mergaitė Rūta Lukoševičiūtė pristatė humoreskų knygą „Akibrokštas“, „Vaga“ ją išleido su išraiškingu autorės veideliu viršelyje, – beliko knygą pasirašinėti ir linksmai pristatyti mugėje kartu su tokių pat nuotaikingų bičiulių būriu. Tą Rūta ir padarė.

Dar viena drąsi moteris – Paulina Pukytė su savo plona, bet savaip įsimintina knygute „Jų papročiai“, kurią išleido „Tyto Alba“. Pati autorė prisipažino, kad gauna ir gerų, ir labai blogų atsiliepimų apie šią knygą (ji Ernesto Parulskio dėka daug anksčiau pasirodė omni.lt puslapiuose). Kai kas Paulinai siūlo netgi keliauti į pragarą, nes atseit ji nekenčia britų, niekina lietuvius ir Lietuvą, turi savo nuomonę… Šioje knygoje daug šmaikščios tiesos apie britus, mat Paulina gyvena Londone, ten ji studijavo videomediją ir fotografiją. Literatūrologas Virginijus Gasiliūnas Pauliną buvo linkęs pavadinti ne eseiste, o tekstininke, arba dar tiksliau – feljetonų autore. Ir sakė, kad jie tikrai priverčia šypsotis.

Rimčiausias romanas?

Kai „Versus Aureus“ Forume pristatinėjo Herkaus Kunčiaus romaną „Nepasigailėti Dušanskio“, nuošalioje konferencijų salėje 5.3 tuo pačiu metu buvo aptarinėjama Jono Mikelinsko knyga „Čia ir dabar“. Teko suklusti, nes prof. Elenos Bukelienės ir filosofo Romualdo Ozolo kalbos buvo itin rimtos. Todėl pakartosiu kai kuriuos jų teiginius:

– nežinau, ar dar koks nors rašytojas gali parašyti tokį romaną;
– tai bandymas išeiti iš pseudotikrovės į politinę tikrovę;
– lietuvių literatūros kritika nepajėgia, nesugeba įžvelgti tikrų meno kūrinių;
– kol mes nesuvoksim savų politinių problemų, tol nesugebėsim sukurti tikro meno;
– estetika yra tiesa; kalbėjimas pačiam sau apie tai, ką nori girdėti – tai ne estetika;
– problematiškas ir daugelyje vietų pažeidžiamas romanas, nes konstruojamas psichologiniu lygmeniu, bet nagrinėjamos, analizuojamos nuo A iki Ž konkrečios politinės problemos. Tai balansavimas tarp esė ir grožinės literatūros;
– autorius, nužudydamas herojus, patyrė absoliutų fiasko, nes mirtis nėra tiesa. Herojai galėjo sakyti susikibę rankelėmis: einam, darysim čia tvarką, nes mums čia reikės gyventi ir mes žinom visas realijas;
– aš geriau būčiau parašęs antrą romano dalį apie komunizmo mutacijas ir jo gyvavimą šiandien, apie tai, kaip jis mutavo į juodąjį liberalizmą, kurio pagrindinis šūkis „Čia ir dabar“, kitaip sakant – ką gali, čiupk ir vartok (R. Ozolas).

Jonas Mikelinskas. Negalėjau abejingai žiūrėti į mūsų vyriausybių (nesvarbu – kairioji ar dešinioji) daromas klaidas, nematyti, kas daroma su žmogum. Jis buvo tiesiog nusiaubtas. Stalinas buvo pasiryžęs: „Aš išvaduosiu žmogų iš tos chimeros, kuri yra sąžinė“. Jis tą padarė. O naujo žmogaus nieks nesukūrė. Bet... Jeigu sovietinė santvarka norėjo iš žmogaus padaryti vergą, tai šita santvarka – labai sistemingai daro iš jo gyvulį. Iš vergo dar gali vėl atvirsti žmogus, o iš gyvulio – jau niekada…

Pastabos, pastabėlės…

Šeštadienio rytą, kai milžiniškos eilės nusitęsė prie kasų, o mugės dalyviai skubiai atidarinėjo savo „kromelius“, prie Rašytojų kampo stoviniavo dviese: augalotas Juozas Erlickas ir šiek tiek mažėlesnis Vladas Braziūnas. Kaip jie anksčiau už kitus prasmuko į mugę, reikėtų klausti jų pačių. Tiesą sakant, norėtųsi paklausti ir mugės organizatorių, kaip galima pradėti renginius 10 val. ryto, jeigu tik nuo dešimtos įleidžiami pirmieji lankytojai? Kam tada skirti tie renginiai? Bet grįžkime prie tų anksčiausiai atsikėlusių rašytojų: Juozas kažkur pradingo, o Vladas nuėjo pasiklausyti, ką Rašytojų kampe porins taipogi anksti priversti atsikelti prof. Elena Bukelienė, rašytoja Vanda Juknaitė, kompozitorius Mindaugas Urbaitis, skulptorius Henrikas Orakauskas. Visi šie žmonės – Birutės Jonuškaitės esė ir interviu knygos „Eksperimentas“ herojai. Knygą išleido „Gimtojo žodžio“ leidykla, o ją pristatė redaktorė Nijolė Kvaraciejūtė. Beje, „Gimtasis žodis“ ir toliau ištikimai draugauja su Gintare Adomaityte (mugėje pristatytas jos jos naujausias romanas „Gėlių gatvė“) bei vaikams rašančiais autoriais.

Mugės anekdotas

Ko dar nepasakiau? Kad mugėje buvo daug brendžio, vyno ir kavos, kad nuolatos veikė kavinė-valgykla, kad nemačiau surūgusių veidų, kad nesuspėjau, nors labai norėjau pasiklausyti Vytauto Dekšnio, Vlado Braziūno, Alvydo Šlepiko, Wilhelmo Genazino (knygos „Skėtis šiai dienai“ autoriaus ), Nijolės Ambrazaitytės, ispano Javiero Sieros (romanas „Paslaptingoji vakarienė“ gal ir ne aukščiausio lygio literatūra, bet…), kad žodingoji Gražina Kadžytė sugebėjo sustabdyti mugės lankytojų srautą ir pravesti tradicinę Lietuvos radijo viktoriną, kad rūkomasis buvo žydras nuo dūmų ir nerūkantieji ten galėjo savanoriškai nusižudyti kaip kokioje superkultūrinėje dujų kameroje, kad šmaikščiausias anekdotas iš tų, kuriuos teko nugirsti, buvo: „Vienintelė sritis, kurioje nėra korupcijos, yra kultūra“. Kaip manote, kas jo autorius?