„Įžvalgų“ serija ir Orfėjas

Šiemet Knygų mugėje buvo pasidžiaugta nors ir negausiomis, tačiau vertingomis literatūros kritikos knygomis. Vasario 25 d. iš serijos „Įžvalgos“ buvo pristatyta Marijaus Šidlausko kritikos rinktinė Orfėjas mokėjo lietuviškai („Homo liber“, 2006). Renginį vedė Valdemaras Kukulas – pirmosios šios serijos knygos Didžiadvasių žodžių eros pabaiga autorius. V. Kukulo teigimu, visi genialūs projektai gimsta netyčia. Pirmiausia atsirado serijos pavadinimas, o po to ir autoriai. Ant leidėjų stalo jau guli Rimos Pociūtės rankraštis, vėliau seriją papildys Solveigos Daugirdaitės ir Regimanto Tamošaičio knygos. V. Kukulas paragino kritikus, norinčius dalyvauti projekte, siūlytis leidėjui arba jam pačiam. Seriją planuojama tęsti iki dešimties knygų.

Jeigu ne Elena Baliutytė, M. Šidlausko knyga būtų pasirodžiusi gerokai vėliau. Literatūrologė „darbiniam naudojimui“ pati buvo susidariusi kolegos straipsnių rinktinę. Intelektualiniu šios knygos architektu tapo V. Kukulas. Klaipėdos universiteto docentas M. Šidlauskas domisi literatūros sociologijos klausimais. Kritikas yra sakęs, kad pirmiausia mąsto apie žmones ir elementarias žmogiškas patirtis, kurias gal net būtų sunku pavadinti literatūrinėmis.

E. Baliutytė suskaičiavo, kad knygoje yra dvidešimt septyni tekstai (tik nedidelė dalis visų M. Šidlausko straipsnių), parašyti maždaug per dvidešimt metų, todėl apgailestavo, kad daug puikių straipsnių į knygą nepakliuvo. Specifinis literatūrologo žvilgsnis į literatūrą yra klasikinis socialumas (ne sovietinis ir ne naujasis konjunktūrinis socialumas). Pasak E. Baliutytės, sociologiškai nustatyta, kad talentingų rašytojų yra daugiau negu talentingų kritikų. M. Šidlauskas – tikrai talentingas kritikas, kiekvienas jo žodis yra pridengtas pačia autoriaus asmenybe. Jis puikiai išmano metodologijas, turi specifinį žiūrėjimo į literatūrą rakursą. M. Šidlauskas yra kritikas, kuris vertina, o šiais postmodernizmo laikais tai labai retas reiškinys: kritikas dažniausiai tik interpretuoja ar pratęsia kūrinį. M. Šidlausko kritika visai kitokia, jis turi savo nuomonę, vertybinę sistemą ir, svarbiausia, yra kritiškas kritikas. Rašydamas apie klasikus nebijo parodyti ir jų ydų, nebijo autoritetų. M. Šidlausko žodis yra patikimas, su estetiniu įžvalgumu. Literatūrologas nėra dogmatikas, jam nestinga autoironijos ir humoro jausmo, kartais tekste jis net ironizuoja save. Baigdama E. Baliutytė pasiūlė M. Šidlauską kanonizuoti sunkiesiems literatūros darbams visą likusį amžių. Tam jis turįs talentą.

Renginyje kalbėjo ir V. Daujotytės vienintele Lietuvos kritike pripažinta Jūratė Sprindytė, kuri, V. Kukulo liudijimu, atsisakė rengti savo straipsnių rinktinę, nes pabijojo iš kritikos padaryti literatūros mokslą. J. Sprindytė paragino kritikus vienytis. Jai daro įspūdį M. Šidlausko sugebėjimas ir kritiką, ir mokslą rašyti vienu metu. Iš mokslininkų reikalaujama spausdinti straipsnius tam tikruose leidiniuose, kurių beveik niekas neskaito. J. Sprindytei M. Šidlausko kritika pasirodė giminiška, nes jis esąs žmogus, kuris rašo žmonėms, o knyga kviečia būti savimi. Autorius naujai pažvelgia, pavyzdžiui, į Kudirką – ne kaip į gipsu nutinkuotą bareljefą, o kaip į gyvą žmogų. Rašo ir apie literatūros kanoną, kurio dar nė nesuformavę dekanonizuojame ir „deknebinėjame“ (M. Šidlausko sąvoka).

Literatūrologę Donatą Mitaitę sužavėjo M. Šidlausko gebėjimas būti nepopuliariu. Jai patiko, kaip autorius samprotauja apie populiarius ir nepopuliarius poetus (pavyzdžiui, apie Justiną Marcinkevičių), apie perspektyvius, bet neišverčiamus autorius ir tendencingąją europoeziją.

Virginijaus Gasiliūno nuomone, literatūros kritiko kalbėjimas ir rašymas yra beprasmis, jeigu jis neužkabina ko nors asmeniškesnio. M. Šidlausko tekstai yra puiki išimtis. V. Gasiliūnas pasigailėjo, kad autoriaus knyga ne trigubai storesnė, nes pasigedęs kai kurių tekstų. Kartais trumpas tekstas pasako daugiau negu stora monografija.