Rosarijaus literatūros savaitė

Rugpjūčio mėnesį teko dalyvauti Rosarijaus literatūros ir skaitymo savaitės renginiuose Argentinoje. Tai poezijos festivalis, kurį organizuoja El Circulo kultūros draugija, susibūrusi prie Rosarijaus Teatro El Circulo – vietinės operos.

Prieš vykdamas į Rosarijų nutariau savaitgalį praleisti Buenos Airėse – norėjosi aplankyti Jorge’s Luiso Borgeso miestą. Iš tiesų Borgesas – tai labiausiai dabartinių argentiniečių garbinamas rašytojas. Mėgstama ne tik jo proza, bet ir poezija, kuri lietuvių kalba dar neišleista. Apie jį nuolat kalbama, įvairūs literatūros reiškiniai vertinami lyginant su jo kūryba, jis nuolat cituojamas, apie jį pasakojami anekdotai. Štai vienas jų: Borgesas buvęs aštraus proto ir įsimindavęs savo kolegų eilėraščius. Susitikęs kokį autorių, imdavo girti jo publikaciją ir padeklamuodavo patį blogiausią jo eilėraštį. Dažnas mojuodavo rankomis ir tikindavo besigailįs tokį kūrinį paskelbęs. Arba štai kitas: per vieną radijo pokalbį su Ernesto Sabato, šiam ilgai nagrinėjant pasaulį kankinančias problemas, Borgesas vis paklausdavo, ar jiems geriau nenuėjus į kavinę už kampo išgerti po taurę vyno.

Buenos Airėse nusileidau rugpjūčio 3 – iąją, per patį viduržiemį. Lynojo, buvo apie 12 laipsnių šilumos – žodžiu, tipiškas lietuviškas ruduo. Pietų miestas atrodė šiek tiek suglumęs, nebeatitinkantis savo gyventojų poreikių. Suoliukai aikštėse buvo tušti, karštos vasaros saulės spindulius sulaikančios langinės ir tentai virš automobilių stovėjimo aikštelių kabojo beprasmiškai mirkdami lietuje. Žmonės skubėjo savo reikalais stengdamiesi kuo mažiau būti lauke. Visi skundėsi ypač šalta žiema. Daugelis kambarinių šunų, vedžiojamų samdomų vedžiotojų, apvilkti liemenėmis.

Buenos Airės, kaip teigia daugelis kelionių vadovų, susideda iš daugelio rajonų, turinčių savo centrus, jungiamus plačių aveniu. Tačiau pagrindinis, lyg ir senamiestis, plyti aplink Plaza de Mayo. Nuo šios vietos miestas ir prasidėjo. Vienas aikštės galas remiasi į Prezidentūrą, kitas į senąją rotušę. Šiaurinėje jos pusėje stovi pseudoklasikinio stiliaus katedra, neišvengiamai primenanti Vilnių. Mano viešbutis buvo už dviejų kvartalų nuo jos, netoli praeito amžiaus pirmos pusės stiliaus Tortoni kavinės, kurioje rinkdavosi Buenos Airių intelektualai ir mėgdavo sėdėti Borgesas. Nuo jos ir pradėjau pažintį su miestu, jau pirmąjį vakarą susitikęs su airių kilmės argentiniečių poetu ir vertėju iš anglų kalbos Estebanu Moore’u, kuris pažinojo Borgesą ir dažnai su juo, jau apakusiu, eidavo pasivaikščioti.

Miestas šliejasi prie La Platos upės, kurios mes upe nevadintume, nes iš tiesų tai 200 km pločio vandenyno įlanka, į kurią įteka dvi didelės upės – Parana ir Urugvajus, nešančios vandenis iš šiaurėje plytinčių atogrąžų miškų. Geografinės sąlygos uostui puikios. Miestas sudalintas kvartalais, vos kelios gatvės griežtos tvarkos nepaiso. Mieste (tą patį galima pasakyti ir apie Rosarijų) labai daug paminklų, liudijančių romantišką jų statytojų patriotizmą. Laikai keitėsi, romantiką keitė pompastika. Būtent tokį įspūdį man paliko paminklas Folklendo (Malvinų) karo aukoms.

Naktinis gyvenimas Buenos Airėse virte verda, tačiau tik tam tikrose vietose. Žmonės įpratę eiti miegoti vėlai, vakarieniauti į restoranus pradedama rinktis apie 21 valandą, nors požeminiai traukiniai kursuoja tik iki 22 – os. Vairuoti automobilį šiame mieste nėra paprasta. Patys porteños (lietuviškai būtų „uostamiestiečiai“ – taip Argentinoje vadinami BA gyventojai) juokauja, kad natūralios atrankos sąlygomis yra išlikę tik patys geriausi vairuotojai, visi kiti žuvę. Iš tiesų retai pamatysi neaplamdytą automobilį, o naktį mieste galima išvysti tokių judančių stebuklų, kokių neišvystum mūsų laužynuose, – nė vienos neaplamdytos kėbulo detalės, nė vieno degančio žibinto. Eismo taisyklių nelabai paisoma. Daugelis siauresnių gatvių sankryžų, ypač Rosarijuje, lygiavertės, be jokių ženklų. Ten galioja „kliūties dešinėje“ taisyklė, tačiau tik tada, kai abu prasilenkiantys automobiliai vienodo dydžio. Tiesa, piko valandomis daugelyje sankryžų atsiranda reguliuotojai. Apskritai argentiniečių automobilių parkas kur kas kuklesnis už mūsiškį: automobiliai maži, kai kurie labai seni, neprabangūs, nors degalai pigesni dvigubai. Tačiau tarpmiestiniai jų autobusai nepalyginamai geresni. Pėstieji nedrausmingumu nenusileidžia vairuotojams. Nė pats nepajutau, kaip trečią dieną pradėjau elgtis taip pat: pereidinėti plačias aveniu degant raudonai šviesai arba nepažymėtose vietose.

Rosarijaus literatūros savaitė prasidėjo rugpjūčio 6 dieną Teatro El Circulo. Mus pasveikino Santa Fė provincijos, kuriai priklauso antras pagal dydį Argentinos miestas Rosarijus, gubernatorius ir miesto meras. Jie įteikė premijas ir stipendijas gal septyniems vietiniams poetams. Nieko negavusieji kalbėjo, jog politikai šitaip nori įsiteikti prieš artėjančius savivaldos rinkimus. Tada prasidėjo poezijos skaitymai. Festivalyje dalyvavo 27 poetai: 19 argentiniečių, 2 meksikiečiai, 2 katalonai, po vieną iš JAV, Lietuvos, Šveicarijos ir Venesuelos. Kiekvienas turėjome apie 20 minučių skaityti teatre ir po du susitikimus mokyklose. Visur skaitėme sėdėdami. Tai visada skatina labiau sutelkti dėmesį į tekstą. Skaitoma buvo ispaniškai. Tik svečias iš San Francisko Paulas Hooveris, žurnalo „New American Writing“ leidėjas, JAV postmodernios poezijos antologijos sudarytojas, kūrybinio rašymo profesorius ir geras poetas, skaitė angliškai ir aš – lietuviškai. Jo tekstų vertimus į ispanų kalbą perskaitė pats vertėjas Estebanas Moore’as, o manųjų, išverstų Gerardo Beltrano, – puiki meksikiečių poetė Marija Baranda, daugeliui mūsų pažįstama iš Poetinio Druskininkų rudens. Šveicaras oratorius Christianas Uetzas skaitė vokiškai ir ispaniškai. Barandai, Hooveriui ir man vakaruose teatre dar teko padaryti trumpus pranešimus apie savo kraštų poeziją ir atsakyti į klausimus.

Noriu pasidžiaugti, kad skaitydamas lietuviškai ne vien demonstravau savo kalbos fonetiką. Salėje buvo nemažas būrelis lietuvių, kuriuos pasiklausyti manęs sukvietė mūsų garbės konsulas Rosarijuje Jose Ruben Repsys. Jis globojo mane visą tą savaitę, aprodė miestą, Lietuvių klubą, supažindino su savo šeima. Kadaise Rosarijuje būta trijų lietuvių bendruomenių – katalikiškos, pasaulietiškos ir labiau besidominčios kultūrine veikla. Dvi pirmosios nunyko netekdamos ir pačių pastatytos Šv. Kazimiero bažnyčios pietinėje Rosarijaus dalyje, o trečioji, kuriai ir vadovauja gerbiamas konsulas, dar tebegyvuoja. Lietuvių klubas su šeštadienine mokykla laikinai neveikia, jis rekonstruojamas, plečiamas. Gauta lėšų iš Lietuvos vyriausybės, tad norima įrengti daugiau patalpų, porą kambarėlių atvykstančiam lietuvių jaunimui, suremontuoti pagrindinę salę. Rosarijaus lietuvių bendruomenė nusipelno pagarbos dar ir tuo, kad lietuviškai tebekalba, nors visi jos nariai, o dažno iš jų ir tėvai, yra gimę Argentinoje.

Gerą įspūdį paliko susitikimai mokyklose, į kuriuos vykau su Marija Baranda ir poetu iš Rosarijaus, istorijos mokytoju Eduardu D’anna. Ten skaitėme po du eilėraščius – pradžioje ir pabaigoje, o visą likusį laiką atsakinėjome į gimnazistų klausimus, atspindinčius gana brandų jų mąstymą. Merginos, kurioms patikdavo eilėraščiai arba komentarai, po susitikimų prieidavo ir pabučiuodavo mane į skruostą. (Argentinoje, o, sako, ir visoje Lotynų Amerikoje, įprasta sutikus tiek vyrą, tiek moterį bučiuoti į skruostą – tai buvo nuolatinių mūsų su Hooveriu diskusijų objektas.) Marija man išversdavo klausimą į anglų kalbą, o savo ir Eduardo atsakymų neversdavo, nes nebūdavo kada. Pastebėjau, kad, man atsakius angliškai, jiedu dažnai nusijuokdavo. Pasirodo, atsakinėdavau lygiai taip pat, kaip Eduardo. Apskritai visą laiką jutau sunkiai paaiškinamą kultūrinės pasaulėjautos bendrumą. Prisiminiau Borgeso, Cortasaro, Sabato, Oneti, kitų Lotynų Amerikos rašytojų įtaką mūsų literatūriniam skoniui. Tačiau, manau, ši įtaka – veikiau tam tikrų bendrų pasaulėjautos archetipų veikimo pasekmė. Gal tai galima paaiškinti mokymo programų ir lektūros panašumu, o gal vienodu provincialumo lygiu. Galbūt gilesnė šio reiškinio analizė atskleistų įdomių dalykų?

Per pietus ir po skaitymų visi susirinkdavome kavinėje priešais Teatro El Circulo ir užkandžiaudavome prie ilgo stalo gurkšnodami argentinietišką Malbec vyną. Ten vykdavo diskusijos apie poeziją, buvo pasakojamos įvairiausios istorijos. Štai viena jų: pasak meksikiečių poeto Viktoro Toledo, jo senelis, būdamas 115 metų, nusižudė, nes nenorėjo būti našta savo šiek tiek jaunesnei žmonai. Prieš tai jis įsirengė kapą, pasistatė paminklą, paskui atsigulė į lovą, sunėrė ant krūtinės rankas ir atsisakė valgyti; po keleto dienų jis mirė. Tipiška magiškojo realizmo istorija. Išsivysto tipiška Lotynų Amerikos diskusija, ar galima tokį veiksmą laikyti savižudybe? Gal žmogus paprasčiausiai nebenorėjo valgyti, pajutęs, jog artėja paskutinioji? Pasakiau Estebanui, jog man atrodo, kad Lotynų Amerikos gyventojai iš indėnų paveldėjo ypatingą būdą kvestionuoti sutartinę tikrovę, ir tas polinkis persmelkė visas kultūros sritis. Net Borgesas, niekada nevartojęs haliucinogenų (Estebanas tai patvirtino), išsiduoda turįs šį polinkį, intelektualiai išreikšdamas jį savo kūryboje.

Vieną rytmetį su Moore’u ir Hooveriu nėjome aplankyti poeto Gario Vilos Ortizo, ilgą laiką leidusio Rosarijaus dienraštį, o dabar vedančio džiazo ir poezijos programas per vietinį radiją. „Per visą savo gyvenimą neišspausdinau nė vieno straipsnio už pinigus, – pasakė jis, – nors turėjau būti atsargus, kad kritikuodamas valdžią neperžengčiau ribos ir nesusilaukčiau represijų dienraščiui.“ Pagalvojau, kad Lietuvoje nėra nei to, nei to.

Rosarijus – tai 1,5 milijono gyventojų miestas už 350 km į šiaurės vakarus nuo Buenos Airių, prie plačios ir sraunios Paranos upės, kuria jūriniai laivai plaukdavo į aukštupį, paskui, pakrauti sojos pupelių ar kitos eksportui skirtos produkcijos, greitai leisdavosi pasroviui. Jis taip pat griežtai sudalintas kvartalais, turi parkų, pasivaikščiojimams skirtų krantinių, paplūdimių, gražių pastatų, aikščių, paminklų, kurių didžiausias – Argentinos vėliavai su amžina ugnimi žuvusiems už Argentinos laisvę. Tai milžiniškas kompleksas su kolonų portalais, bokštu, fontanais ir skulptūromis. Prie jo ir lietuvių bendruomenė ateina paminėti Vasario 16 – osios.

Visa rytinė Argentinos dalis iki pat Andų priekalnių – plokščia. Važiuodamas matai tik besidriekiančias iki horizonto lygumas, po kurias kone laisvai klajoja karvių bandos (tie garsieji jautienos kepsniai!), ganosi arkliai ir avys, kur ne kur prie žemės glaudžiasi vienaukščiai sodybų pastatai.

Rosarijuje krinta į akis daugybė didelių, taikių ir flegmatiškų gatvės šunų, vos nušvitus saulei išsitiesiančių ant šaligatvių. Manau, kad šunys šį tą pasako apie vienos ar kitos šalies gyvenimą. Argentinoje jie neagresyvūs – teko matyti ir kovinius šunis taikiai žaidžiant su kitokiais. Šiaip jau miestuose esama rajonų, kur vaikščioti nepatariama. Ne dėl šunų, žinoma. Dažnai laikomasi ypatingų saugumo priemonių. Pavyzdžiui, pirkdamas tarpmiestinio autobuso bilietą arba keisdamasis valiutą, turi pateikti pasą, daugiabučiai namai negali turėti automatinių lauko durų atidarymo sistemų – kiekvienas sulaukęs svečio privalo nusileisti žemyn ir jas atrakinti.

Rosarijuje yra gimęs Che Guevara. Jo atvaizdas vietiniams komunistams, kaip supratau iš vieno jų piketo, atstoja lyg ir herbą. Jį galima pamatyti ir ant nelabai gausių suvenyrų – marškinėlių, ženkliukų, puodelių. Komunistai Argentinoje neturi daug rėmėjų, bet žmonės apskritai į juos žiūri palankiai, su užuojauta, kaip į daug prisikentėjusius nuo įvairių valdžių. Paklaustas apie savo požiūrį į juos per vieną mūsų vakarienę, pasakiau, kad nelabai turėtume dėl ko diskutuoti, nes čia mūsų patirtys diametraliai priešingos: Argentinoje valdžia persekiojo ir žudė juos, Lietuvoje jie (arba jais pasivadinusieji) persekiojo ir žudė mus, tiktai kur kas aršiau, didesniais mastais. Tačiau kadangi nei Sovietų Sąjungoj, nei Kuboj žmoniškų valstybių sukurti nepavyko, vadinasi, kažkas su ideologija negerai.

Ir, žinoma, – tango. Paskutinį vakarą paprašėme mums parodyti, kur jis šokamas. Nuvažiavome į vieną „tikrų“, vietiniams žmonėms skirtų tango kavinių. Nebuvo ji prašmatni, bet jauki. Aikštelėse grakščiai, bet be įmantrių figūrų judėjo kelios jaunų ir pagyvenusių žmonių poros. Paskui pabandėme ir mes. Žengti aštuonis pagrindinius žingsnius, kuriuos išmokė kavinės savininkė, pusėtinai sekėsi tik įtemptai skaičiuojant. O koks ten tango, jei galvoje vietoj aistros tik skaičiai? Paskutinis tango Rosarijuj?