Pralėkė keturiasdešimt antrasis...

42-asis poetų pavasaris į Kauną atidundėjo šalstelėjusiu oru, dargana, su dar tebežydinčiomis alyvomis ir vos spėjusiais susprogti ąžuolų lapais (jų vainikas jau papuošė laureatą), su prancūzu, bulgare, graiku, japonu, mongolais ir būriu lietuvių. Ir visi jie – poetai. 42-asis poezijos greitukas pro kai kuriuos iš poetų ar poezijai atsidavusiųjų negailestingai pralėkė be stabtelėjimo, o kai kuriems žodžių kerėtojams tapo vieninteliu ir įsimintiniausiu kūrybinės kelionės maršrutu.

Nedidelėje šalyje nesinorėtų skirstyti kultūros, literatūros ir meno nuopelnų pagal regionus: tai „padarė“ Vilnius, šitai – Panevėžys, o va tai – Kaunas. Taigi...

2006-ųjų metų Poezijos pavasario laureatu tapo ir Maironio prizą gavo poetas Gintautas Darbišius už eilėraščių rinkinį „Sviest akmenuką“ („Nemuno“ leidybinė grupė, 2005).

Vainiką jam uždės gegužės 26-osios vakaro, vykstančio Maironio lietuvių literatūros muziejaus sodelyje, pačioje pabaigoje. Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Petras Palilionis, kaip visada, pateikia staigmenų ir netikėtumų, šiais metais apversdamas šventės nusistovėjusią tvarką aukštyn kojomis. Kelionės iš vaišingojo Vytauto Motiejūno golfo klubo metu tariamasi telefonais ir tarpusavyje, ką gi daryti, jeigu oras visai subjurtų.

Nors vilniečių autobuse po golfo žaidynių ir pirmosios pažinties su svečiais poetams jau nešalta, perspektyva pusantros valandos praleisti žvarbiame lauke neatrodo patraukli. (Dabar, kai galima palyginti Kauno vainikavimo vakarą su sekmadienio liūtimi Sarbievijaus kiemelyje baigiamojo vakaro metu, Maironio sode tvyrojusi vėsa atrodo nepikta.) Apie 17 val. mūzos globotiniai pabyra iš autobuso. Prie Maironio paminklo pasitinka orkestras ir šokančios mergaitės. Prancūzų poetas Guy Gofette, sužavėtas reginio, nusiima plačiabrylę skrybėlę ir mėgina šokti drauge. Geltonrūbes mergaites žavusis prancūzas juokina, jos kikena ir stengiasi į šį nežiūrėti. Į sodelį jau renkasi poezijos mylėtojai, jų vis daugėja.

18 val. vakaras prasideda. Prie vedėjų stalelio – P. Palilionis ir aktorė Virginija Kochanskytė. Gal bijodami lietaus poetai pirmąsias eiles palieka tuščias ir susėda į pavėsinės gilumą. Aktorius Algimantas Masiulis deklamuoja Maironį. Vienas po kito eilėraščių skaityti kyla poetai, pirmoji vakaro dalis – jauniesiems. Skaito Paulius Norvilas, Lukas Miknevičius ir ką tik išleistą pirmąją knygą – „Žuvim ir lelijom“ – į rankas paėmusi Indrė Valantinaitė.

Už įsimintiniausią debiutą 2006 m. „Poezijos pavasario“ almanache savaitraštis „Nemunas“ Donaldo Kajoko asmenyje išsikviečia biržietę Aušrą Kaziliūnaitę. „Nemuno katino“ prizas, t. y. keramikinis (vienetinis!) katinas ir diplomas, keliauja iš „literatūros eksperto“ (kaip parašyta diplome) rankų į savu balsu poezijoje prabilusios gimnazijos moksleivės Aušros rankas. Po kelių dienų, jau važiuojant į Vilniaus baigiamąjį, „Nemuno“ katinas tupės už debiutantės nugaros savaitraščio automobilyje, visiškai įsikomponavęs, kaip ir jo jaunoji šeimininkė, į poetinę aplinką.

Į klausimą, ką jai reiškia „Nemuno katino“ prizas, A. Kaziliūnaitė atsako: „Aš tikiu įvairiais simboliais. Už poetinį debiutą gavau „katiną“!.. Man visą gyvenimą labai patiko katinai. Prieš didžiuosius gyvenimo įvykius kokį katiną pamatydavau ar susitikdavau. Be to, „Poezijos pavasario“ almanache mano eilėraščiai publikuoti puslapyje 111, juos sudėjus gaunasi skaičius 3, jis man taip pat reikšmingas“. Dalydamasi įspūdžiais apie pirmąjį savo Poezijos pavasarį, Aušra sako esanti jau šiek tiek pavargusi, nes norėjusi pamatyti kuo daugiau šios šventės renginių. Kadangi gyvenanti Biržuose ir atstumas iki Vilniaus ir Kauno nemažas, mokyklos direktorius dviem savaitėms jai suteikęs laisvą pamokų lankymo grafiką. Aušra mokosi labai gerai, yra vienuoliktokė, rengiasi studijuoti matematiką ir papildomai – kai kurias filologines disciplinas. Aušra teigia, kad matematika – tai mokslas, kuriame nėra dviprasmybių, ir toks mokslas suteikia aiškesnius kontūrus, o kartu ir išlaisvina. Kaip ten bus iš tikrųjų – paaiškės jau kitais metais. Mėgindama suformuluoti, kokie jai pasirodė kiti almanache esantys debiutantai, Aušra sako, kad didžiausią skirtybę pajutusi, kai perskaitė Reginos Katinaitės-Lumpickienės eiles – jose linkstama į žaidimą kalba. Skaidrius Kandratavičius, pasak A. Kaziliūnaitės, vėlgi žaidžiąs kalba, tik jau kitiap. Ji pati mėginanti derinti žaidimą kalba su paradoksu, o „žaisdama“ sergsti, kad nenukentėtų eilėraščio mintis.

O kol kas... „Nemuno katinas“, apkaišytas gėlėmis, akylai stebi kiekvieną Aušros žingsnį.

Po A. Kaziliūnaitės prie mikrofono stoja ir paradoksalias eiles pavėjui perskaito Kauno jaunoji poetė Vaiva Kuodytė.

Netrukus aktorė Virginija paskelbia pretendentų Poezijos pavasario laureato vardui gauti pavardes. Kauno radijas ir televizija, kurioms šventėje atstovauja Petras Garnys, savo piniginį prizą už poezijos rinkinį „(Prieš)paskutiniai eilėraščiai“ skiria Alfonsui Andriuškevičiui. Pastarajam į Kauną neatvykus, prizą perduoti į rankas įgaliojamas Kornelijus Platelis.

Sode vis šalčiau. Nešildo ir atsklindantys iš už nugaros cigarečių dūmai. Stebime skaitovų moksleivių kompoziciją ir stebimės: vilkį plonyčiais medvilniniais marškinėliais, jie grakščiai juda, yra gyvi ir sklidini entuziazmo.

Viešnia iš Los Andželo advokatė Žibutė Drinkienė prisimena Bernardą Brazdžionį, Joną Aistį, Kazį Bradūną, Henriką Nagį, kitus kultūrinės rezistencijos poetus.

Maironio lietuvių literatūros muziejus už eilėraštį muziejine tematika prizą skiria Jonui Liniauskui. Gaila, gražus ryšulėlis knygų ir didokas prie to ryšulėlio pritaisytas akmuo laikinai pasilieka muziejuje, kol bus perduotas šeimininkui. (Apie muziejaus triūsą, rengiantis Poezijos pavasariui – atskira kalba, poetai čia visuomet jaučiasi kaip namuose.)

„Šeimininkės“ redaktorė Danutė Junevičienė prizą įteikia Tautvydai Marcinkevičiūtei, – savaitraščio prenumerata antrajam pusmečiui.
O vis šalčiau... Priešais sėdintis aktorius A. Masiulis pusiau juokais šnibžda: „Maniau dar pagyventi, dabar matau, kad viskas...“

Mongolų poetas Ayurzana Gun-Aajav skaito puikų eilėraštį apie lietų. Prisimenu jo pasakojimą, kad Mongolijoje šiomis dienomis vyksta neįtikėtini dalykai – sninga.

Skaito Sigitas Birgelis, Punske dabojantis lietuvybę.

Netrukus prie mikrofono kviečiamas Valdemaras KUKULAS, jam už eilėraščių rinkinį „Judas taipogi danguj“ įteikiamas dienraščio „Kauno diena“ piniginis prizas. Pasveikintas su apdovanojimu, jau vėliau, po iškilmingos šventės, kavinėje „Žemyn upe“ mėgindamas atšilti, Valdemaras pasidalijo savo šiųmečiais įspūdžiais, susijusiais su poetų švente: „Kai pirmą kartą sužinojau (išgirdau iš Danieliaus Mušinsko), kad esu pristatytas Poezijos pavasario laureato vardui, nekrustelėjo nė vienas veido raumuo. Ir Mušinskui, ir žmonai pasakiau – bus Dabrišius. Tai labai logiška. Pinigus duoda Kaunas, o apie Kauną esu prišnekėjęs periodikoje tiek ir tiek. Logiškai taip turėjo būti... Kad neatrodytų, jog maivausi, tai pasakysiu, jog atvažiuodamas prisiklausiau įvairiausių prognozių, tarp jų ir tokią, kad per klaidą g a l i u tapti laureatu vien dėl to, kad pernai ja tapo kaunietė Daiva Čepauskaitė, o kitąmet vėl gali pretenduoti Kauno poetas. Tai tiktai tiek. Visur dominuoja asmeniniai skoniai. Pati prestižiškiausia Nobelio premija: jei pažiūrėtume dabartinį sąrašą, pamatytume, kad 24-25 proc. tų Nobelio laureatų „nefunkcionuoja“. Dažnai laureatas renkamas „tam kartui“. Nobelio skyrimas turi pirmiausia politinius motyvus: suteikiama Afrikos, vėliau – Pietų Afrikos ir t. t. atstovams. Tad nemėginkime sureikšminti tos Poezijos pavasario ar Rašytojų sąjungos premijos. Gyvename šitoje žemėje, esame integruoti į bendrus kontekstus“. Prisimenant V. Kukulo įspūdingą, jaudinančią knygą ir komentarus, palydėjusius eilėraščių rinkinį „Judas taipogi danguj“, į akis krenta kritikos paviršutiniškas „perbėgimas“ tekstų temų paviršiumi ir lėkštoki apibendrinimai. Pats V. Kukulas savo knygos vertinimus komentuoja su šypsena: „Rašydamas ir sudarinėdamas knygą, negalvojau, kad joje, kaip vėliau komentavo recenzentai, per daug mirties... Man apskritai nelabai patinka tie, kurie mėgsta kalbėti apie savo kūrybą. Knyga parašyta, ji kalba pati. Tik nustebino komentarai, kad knygoje kalbu apie savo paties mirtį. Aiškinau ir Virgiui Gasiliūnui radijo laidoje: nėra nė vieno eilėraščio, kur aš pats „mirštu“. Vienas eilėraštis buvo sugalvotas grįžtant iš Juliaus Būtėno laidotuvių. Kitas – apie mirusį mano vieną geriausių kaimynų. Girdėjau, kad ši mano knyga per daug slegianti. Vadinasi, pagal šiandienę konjunktūrą poezija turi linksminti. Tada apskritai „neapsimoka“ su ta poezija žaisti, jos paskirtis niekada nebuvo linksminamoji“.

Aidas Marčėnas, dar iki laureato apdovanojimo ceremonijos paklaustas apie šiųmetes ryškiausias knygas, išsakė kai kurias savo abejones: „Man nesinori dalyvauti tame sporte ir premijų dalybose. Tarkim, kad ir šįmet – iškelti penki, vėliau liko trys, tiesą sakant, visai skirtingų „svorių“ pretendentai. Imkime kad ir man labai patikusią G. Dabrišiaus knygą ar T. Venclovos. Tai skirtingi dydžiai, kitos kategorijos. Jie neturėtų dalyvauti viename „turnyre“. 1989 m. laureato vardas buvo suteiktas Gintarui Patackui. Nemanau, kad būtent tuo metu jis rašė geriausiai, tačiau G. Patackas yra poetas, padaręs didelę įtaką visai lietuvių poezijai, mano generacijai, apskritai pasitarnavęs lietuviškojo žodžio išlaisvinimui. Taigi neįžvelgiu netiesos, kad jis gavo premiją galbūt tuo metu ir ne už stipriausią savo knygą. Tokios skolos turi būti grąžinamos. Kaip ir Jonas Juškaitis gavo premiją pavėluotai, tačiau, ačiū Dievui, gavo. T. Venclovos „Sankirta“ man atrodo nelyginama, nors ji jau pelniusi įvairių apdovanojimų. Kaip Biblijoje sakoma? Kas turi, tam bus pridėta... Man gaila, kad išskirtas ne T. Venclovos poezijos rinkinys, nors ir suprantu, kad jis turėjo „iškristi“ iš žaidimo. Stipri ir patinka A. Andriuškevičiaus knyga, kalbanti apie anapusinius peizažus. Tai antikinis kalbėjimas. Iš tų trijų knygų pretendenčių ji mane žavi labiausiai. Kalbant apie G. Dabrišių ir V. Kukulą... G. Dabrišius yra vaikystės, jaunystės poetas, jo nuostaba kaip vaiko. Visi trys – ir A. Andriuškevičius, ir V. Kukulas, ir G. Dabrišius laurų yra verti“.

Tačiau grįžkime į Maironio sodą, kuriame šaltis baigia surakinti šypsenas poetų veiduose. Nebeiškentęs A. Masiulis stojasi ir eina muziejaus link. V. Kochanskytė dėkoja kolegai, aidi publikos plojimai.

Ir staiga nutvilko karštis: J. Gruodžio konservatorijos trio – smuikas, gitara ir akordeonas – griežia Tango Piazzola. Dvi merginos, neištvėrusios aistringo muzikos šaukimo, nusimeta švarkelius ir greta žiūrovų pradeda šokti.

Prasideda skaitymų duetai – taip ir greičiau, ir įdomiau. Erika Drungytė stoja greta Kornelijaus Platelio – skaitymai apie lietų. D. Čepauskaitė pakviečiama drauge su Vladu Baltuškevičiumi, Aldonai Elenai Puišytei antrina Antanas Paulavičius.

Bendrovė „Kauno spauda“ už originalios kūrybos publikacijas savaitraštyje „XXI amžius“ prizu apdovanoja Vladą Vaitkevičių, sykiu sveikindama poetą su jubiliejumi.

Pagaliau stojasi ir prie mikrofono žengia laukimo „iškankintas“ G. Dabrišius, prie jo artėja miesto meras Arvydas Garbaravičius, bėga tautiniais drabužiais apsitaisiusios mergytės su gėlėmis. Įteikiamas didysis Maironio prizas (šiais metais tai yra 7000 Lt), juosiama juosta, uždedamas vainikas, kuriame Gintas kaipmat paskęsta, todėl skuba nusiimti. Lakoniška, kiek juokinga ir paradoksali laureato kalba, eilėraštis – su dedikacija Lietuvai.

Ką gi laureatas apie užgriuvusią šlovę ir savo kūrybą kalba vėliau, ceremonijai pasibaigus ir didžiajai įtampai atslūgus? „Prizai už poeziją yra žaidimas, skirtas publikai... Laukimas, nežinia truputį įneša nešvarumo. Dar tą kostiumą reikia pirkt! Kalbant apie kitus, tai žinau, kas ką dirba, visi mes žinom, kaip vienas ar kitas rašom. Man labai padėjo „Nemunas“ ir Rašytojų sąjungos Kauno skyrius, davė knygai trūkstamų pinigų, greitai ją išleido, be senoviško tęsimo“. Paklaustas, kur gyvenime jaučiasi geriausiai – rašydamas ar būdamas su bitėmis, G. Dabrišius sako: „Geriausiai jaučiuosi ir rašydamas, ir su bitėmis, ir su upėmis“.

Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas ir pagrindinis poezijos šventės Kaune organizatorius P. Palilionis, paklaustas apie netikėtumus, lydėjusius Poezijos pavasario šventę mieste, sako, kad susidūrė su daugeliu problemų. Viena jų – organizaciniai nesklandumai, kurių galima išvengti, pasitelkus patirties turinčius profesionalus. Tačiau tai – jau vidiniai Rašytojų sąjungos reikalai, dėkoti verta savivaldybės žmonėms, nuoširdžiai atsigręžusiems į kultūrą. P. Palilionio žodžiais, nors ir būta įvairių insinuacijų, laureato išrinkimas skaidrus. Nors laurai poezijoje, anot V. Kukulo, vis dėlto yra loterija.