Rašyk
Eilės (74668)
Fantastika (2215)
Esė (1505)
Proza (10560)
Vaikams (2526)
Slam (50)
English (1138)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Kiti erdvės dėsniai. Poezijos pavasario langas

2006-05-15
Artėjant Poezijos pavasario šėlsmui, gręžiamės į tuos, be kurių kūrybos ir literatūrinės, kultūrinės veiklos – ir andainykštės, ir šiandienės – šios gegužės šventės jau negalime įsivaizduoti. Taigi atveriame pirmąjį langą į 2006 m. poezijos šventę ir kalbiname poetą Algimantą Baltakį.

Ar pakito ir kaip pakito jūsų kūrybinis gyvenimas nuo to laiko, kai pradėjote rašyti, iki dabar?

Man labai patiko toks Janinos Degutytės pasakymas, kad žmogus save atrasti gali tik vieną kartą. Tarkim, dainininkas nuo pat savo vokalinio darbo pradžios turi išsiaiškinti, kas jis – tenoras, baritonas ar bosas. Išsiaiškinau, kad esu lyrikas. Šitai žinojau jau vidurinėje mokykloje. Rašyti pradėjau labai anksti, mūsų, IV gimnazijos (berniukų) rašančiųjų, globėjas buvo Zigmas Kuzmickis, A. Smetonos laikais išleidęs lietuvių literatūros vadovėlį, o V gimnazijos (tame pačiame pastate besimokančių mergaičių) – Antanas Miškinis. Įstojęs į universitetą pamačiau, kiek gerų dalykų yra parašyta, pasidarė gėda dėl savo rašymų... Labai pavydžiu Alfonsui Maldoniui, kad jis debiutavo laiku. Manau, kad aš debiutavau per anksti. Tam įtakos turėjo Vytautas Rudokas. Jis jau spausdinosi, mes kartu gyvenome Tauro bendrabutyje. V. Rudokas paėmė mano eilėraščius ir nusiuntė į „Pergalę“. Išspausdino tris. Tuo metu mano tėtis sėdėjo Šilutės lageryje. Tokia paprasta aritmetika: buvome septyni vaikai, tėvas – „gruzčikas“, krovėjas, ir „nugruzdino“, kur nereikia. Mama prašė teisėjo, kad skirtų trejus metus, už kiekvieną vaiką numestų po metus... Manęs niekur nenorėjo priimti į darbą – tėvas sėdi kalėjime, dėdės, mamos broliai, pabėgę į Vakarus. Einu sykį nusiminęs ir susitinku Bronių Raguotį, savo kurso draugą. Jis sveikina su eilėraščiais. Aš nieko apie tai nežinojau, todėl negalėjau patikėti. Tada jis man ėmė ir nupirko už 50 kapeikų „Pergalę“, 1952 m. penktąjį numerį. Tokia tad pradžia... O A. Maldonis palaukė su publikacijomis, ir – išlošė.

Susirinkau medžiagą ir norėjau parašyti poemą apie pokario laikotarpį. Buvau surinkęs faktų apie savo klasės draugą, komjaunuolį, kurį nušovė, kai jam buvo 16 m., Vytautą Gečiauską... Pirmas Lietuvoje pradėjau rašyti verlibru, tuo tikruoju. Rašiau dismetriniu verlibru. Pavyzdžiui, eilėraštis „Vienatvės alkis“: „Nuo įtempimo spengia ausyse, / mane nualino grumtynių aistros / ir žmonės, tūkstančiai žmonių / su savo neapykanta akla, / o dar daugiau – su savo gerumu...“

Iš ko mokėtės verlibro pagrindų?

Skaičiau daug knygų rusų kalba. Veikė ir darė įspūdį Waltas Whitmanas, Pablo Neruda, Paulis Eluardas. Tačiau tuo metu verlibras Lietuvoje „neprilipo“. Publikai reikėjo rimuotų eilėraščių. 1959 m. išėjo mano trečioji knyga „Keturios stygos“, labai nusivyliau, pradėjau gerti...

Kuo nusivylėte?

Nusivyliau, kad taip šaltai sutiko knygą. Buvau toks modernistas, atrodo, viskas sekėsi. Kokia didžiausia lyriko bėda? Jis „minta“ savo paties vidumi, viskas traukiama tik „iš savęs“. Na, Just. Marcinkevičius rašo ir kitaip, surenka, pavyzdžiui, medžiagą apie Mažvydą. O apie save tegaliu pasakyti tokiais savo paties žodžiais: „Koks tu, eilėrašti, baisus / nuogai mus išrengi visus“...

Kokia įdomi buvo to meto mūsų, jaunųjų, situacija: mums nereikėjo kovoti su seniais. Vieni išbėgo, kiti buvo išvežti. Mes atėjome į literatūrą iš universitetų ir radome tuštumą! Talentingiausia poetė Salomėja Nėris buvo mirusi, talentingiausias prozininkas Petras Cvirka – miręs, talentingiausias dramaturgas Balys Sruoga – taip pat. Žinoma, buvo Vincas Mykolaitis-Putinas, Ieva Simonaitytė... Mums reikėjo susigrąžinti literatūrą! Kiek dėjom jėgų, kad vėl būtų pradėta spausdinti Vinco Krėvės kūryba. Netgi S. Nėries poeziją reikėjo sugrąžinti į vadovėlius. Tuo metu buvo palaikoma majakovskiška tradicija, kuria rašė Vytautas Montvila, Vladas Grybas. Poetų sekcijoje, klube, kurio narys esu iki šių dienų, skaitydavome užsienio poetus. Ateidavo Laimonas Noreika, uždarame rate skaitydavome Vytautą Mačernį, Henriką Nagį, Kazį Bradūną. Vienu metu buvo ignoruojamas dailininkas Vincas Kisarauskas. Tai mūsiškiai, klubo nariai, jį palaikydami, surengė V. Kisarausko parodą. Įvyko aptarimas. Vienas dailininkas pasakė: „Klausykite, ką jūs čia proteguojate?! Abstrakcionizmas yra slidus kelias“. Atsakiau: „Kalnuose irgi slidu, bet alpinistai vis tiek į juos kopia“. Po šių mano žodžių buvo parašytas skundas saugumo komitetui. Tokie buvo laikai.

Sakote, neturėjote su kuo kovoti...

Nemanykite, kad gyvenome idilėje. Teofilis Tilvytis „varė“ ant E. Mieželaičio. Tuo metu painiodavo baltąsias eiles ir verlibrą (manau, ir dabar šitai neskiriama). Per vieną partinį susirinkimą buvo mesta pastaba, kad esą A. Baltakis agituoja už baltąsias eiles, o kas ,,raudonas“ rašys?!

Kalbant apie šiandieną... Yra grupė jaunimo, kuri mano, kad viskas prasideda jaunaisiais, nuo jų. Nereikia praeities. Vadovėliuose nebeliko objektyvumo. Teks atstatyti literatūros istoriją, kaip mes tai darėme. Spragos gėdingos. Daugelį metų buvau premijų skirstymo komitete. Jei rašytojo kūryba – ne mano skonio ar asmeniškai nebendraudavome, kaip tik stengiausi, kad tas autorius būtų pastebėtas, įvertintas, jaudinausi, kad neprasikištų subjektyvumas. O dabar kaip yra? Jeigu tu ne iš mano „šaikos“ (nors kaip tie patys šių dienų rašytojai tarpusavyje pykstasi!), esi nematomas.

Kaip keičiasi jūsų kūryba? Kaip dabar rašote?

Į senatvę norom nenorom tampi minimalistas. Putino ,,Būties valandėlė“ ir „Langas“, lyginant su ankstesnėmis jo knygomis, kur kas paprastesnės. Išmintingesnės. Reikia paisyti savo amžiaus. Paprastai poetas padeda plunksną vidury savo dienų. Poetas nori prabilti du kartus. Pirmąjį, kai pasauliui sako „labas“, kai susitinka ne tik su pasauliu, su pačia poezija, bet ir su jos formomis, ir antrąjį kartą, kai pasauliui sako „sudie“. Taip, kaip aš dabar. 1979 m. išleidau „Strazdiškių elegijas“. Tuo metu man buvo 49 metai. Po to kūryba sustojo. Verčiau, daug laiko skyriau redaktūrai. Esu ankstyvas žmogus: penktą valandą keldavausi, vienuoliktą reikėdavo į darbą. Vakarais jau sėdėdavau restorane. Kiti stebėdavosi, kaip tas A. Baltakis spėja ką nors parašyti, kad jis kavinėje sėdi... Verčiau labai daug, versdamas Aleksandro Bloko kūrybą vos nenumiriau. Rašiau dainoms tekstus.

Ką galite pasakyti apie šių dienų poeziją, kas jus nuteikia viltingai, pozityviai, o kas erzina, ko nepriimate?

Kai poezija man nepatinka ir už eilėraščių „neužsikabinu“, ramiai padedu knygą į šoną ir sakau: tai ne mano. Poezija – kaip religija: tas, kuris apie tave rašo, turėtų būti to paties tikėjimo, bent jau tolerantiškas. O jei vienas – katalikas, kitas – musulmonas, nesusikalbėsime.

Gal įvardytumėte konkrečiau?

Nelabai norėčiau konkrečiau... Na, gerai, tarkime, ant mano stalo yra Daivos Čepauskaitės knyga. Jos poezija labai tikra. Ar, sakykime, Donatas Petrošius, na, kad ir „išsidirbinėja“, jo eilėraščių forma man gal svetimoka, bet aš juntu, kad jis kalba tikrus dalykus. Valdemaro Kukulo šių metų knyga „Judas taipogi danguj“ atrodytų gal ir per juoda, tačiau žinau, kad viskas labai tikra. Tai kas, kad aš kitokios pasaulėjautos ar iš principo – bjaurus optimistas. Ir į mirtį žiūriu be siaubo. 1980 m., kai buvau ties riba, mane atgaivindavo, mačiau, pristatyta lašelinių, deguonis, bet aš ir vėl smigdavau į tamsą, prarasdavau sąmonę. Kai atgaudavau samonę, labai pykdavau, galvodavau, ko jie prie manęs lenda, mirti – nieko baisaus. Esu matęs baisiai negražių mirčių, kai žmogus miršta išsigandęs. Norėčiau nebijoti. Su mintimis, su „galva“ man tvarkoj, aš kūno savo bijau.

Grįžtant prie literatūros vertinimų: „besikandžiojanti“, agresyvi literatūros kritika, kurios dabar apstu, mus padirgina, tačiau galime skaityti ir Eleną Bukelienę, Jūratę Sprindytę. Kritika mano nuomonės apie vieną ar kitą knygą nepakeičia ir jos neformuoja. O literatūroje – kuo skirtingesni dydžiai, tuo įdomiau. Trukdo ir stabdo, erzina ne įvairovė, o prasta kokybė. Kuo daugiau įvairesnių rašytojų, dailininkų, fotografų, tuo geriau. Blogai, kai geri maišosi su prastais. Tačiau blogesni sukelia tam tikrą įtampą, atsiranda natūrali gyvybė, vertinimo skalė. Mene galioja visiškai kiti erdvės dėsniai.

Dėkoju už pokalbį, linkiu pavasarinės šviesos.

Kalbėjosi Dovilė Zelčiūtė


Dovilė Zelčiūtė
 

Rašytojai

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Artėjantys renginiai


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą