Almanacho „Poezijos pavasaris 2006“ diena

Gryno oro, tiesa, atvėsusio ir sudrėkusio, įkvepia ir tie Poezijos pavasario renginiai, kurie paprastai vyksta tarp keturių sienų. Šiemetinis Poezijos pavasario almanachas, kuriam sudarytoja Dovilė Zelčiūtė pasirinko temą „šviesos imperatyvas, šviesos įtampa“, buvo pasitinkamas šviesiai ir netradiciškai: ant knygų namų „Vaga“ stogo, tarp saulės, debesų ir Naujamiesčio stogų. Atsivėrę vaizdai poetų, vertėjų, žurnalistų ir fotografų dėmesį ilgam atitraukė ir nuo poezijos, ir nuo vaišių. O Algimantas Baltakis su Maryte Kontrimaite netgi sulaužė organizatorių taisykles ir paskaitė ne almanache išspausdintų kūrinių, o... skirtų debesims. Tiesa, tie debesys paskui suvijo visus atgal į „Vagą“ (lyjamus žmones įžūliai fiksuojant fotografams), kur tęsėsi poezijos skaitymai, skatinami renginio vedėjos ir almanacho redaktorės Janinos Riškutės.

Prieš lietų viskas vyko kaip sumanyta. „Vagos“ direktorius Vytas V. Petrošius pasidžiaugė neįprasta renginio (ir reginio) vieta ir palinkėjo poetams, kad stogas būtų geras tramplinas jų kūrybai. Taupydama poetų laiką, D. Zelčiūtė trumpai supažindino su rinkinio idėja: šviesos temą padiktavo siekis vaduotis iš tamsėjančių ir „nuožmėjančių“ šiandieninės poezijos vaizdinių. Patys atrenkami eilėraščiai galėjo būti ir „tamsūs“, bet juose turėjo būti juntamas veržimasis į šviesą, pastangos harmonizuoti buvimą.

Festivalio tarptautinės programos koordinatorė Agnė Biliūnaitė paminėjo, iš kurių šalių šiemet laukiama festivalio svečių. Rytais Lietuva susidomėjo seniai, bet poezijos verčiame mažai. Susitikimai su svečiais iš egzotiškų šalių turėtų paskatinti vertimus. Kalbėjo ir almanacho fotografas Algimantas Aleksandravičius.

Pirmasis skaitytojas – Kornelijus Platelis, pirmumo teisę gavęs už indėlį į Poezijos pavasario nemirtingumą. Skaitė daug poetų: Vladas Braziūnas, Stasė Lygutaitė-Bucevičienė, Paulina Žemgulytė, Enrika Striogaitė, Viktoras Rudžianskas, Jolanta Sereikaitė. Kerry’o Shawno Keyso eilėraščius skaitė Sonata Paliulytė, Sara Poisson (Rasa Čergelienė), Aušra Kaziliūnaitė, Vidmantė Jasukaitytė ir jau minėtieji A. Baltakis bei M. Kontrimaitė. Po gobtuvu šmurkštelėjusią Aido Marčėno galvą tikriausiai išvysime kuriame kultūros savaitraštyje, o dabar galime pasakyti, kad poetas ir skaitė, ir klaũsė geriausiai (žinoma, subjektyvia apžvalgininkės nuomone). Vilniečiai išgirdo nedažnai matomus kitų miestų poetus – Kauno, Mažeikių; džiugino jaunimo gausa.

Skaitymams persikėlus į antrąjį knygyno aukštą, įsidrąsino D. Zelčiūtė. Į almanachą neįdėtą jos eilėraštį J. Riškutė pavadino knygos netektimi. Viktoras Rudžianskas Vlado Baltuškevičiaus eilėraštį „Joninių naktis“ perteikė autoriaus maniera, sulaukė plojimų, skatinimo tobulintis ir patarimų. Savo verstą prancūzų poetą Guy Goffette skaitė Vladas Braziūnas, K. S. Keyso vertimą – K. Platelis (originalą išgirdome iš paties poeto).


Tą pačią gegužės 15-ąją almanachas buvo pristatytas ir vyresnei, bet dėmesingesnei auditorijai. Vakarui „Šviesos imperatyvas / šviesos įtampa: skaitant almanachą ‘Poezijos pavasaris 2006’“ Rašytojų klubas pasipuošė dailininko Kosto Poškaus tapybos darbais, kuriuose, anot jo sūnaus dailėtyrininko Vido Poškaus, irgi svarbi šviesa. V. Poškus kalbėjo apie naujojo figūratyvumo stilistiką tėvo darbuose, šviesos ir erdvės svarbą, grynos spalvos metafizinę prasmę.

Renginys kartojo almanacho struktūrą: eilėraščius keitė neilgos išpažintys, mintys, išgyvenimai – šitaip almanache „pavasario lygiadieniai“ kaitaliojasi su „šviesos paraštėmis“. Entuziastingiausi šviesos garbintojai prisipažino esą: vakaro vedėja Birutė Mar, iš viešnagės Indijoje parsivežusi supratimą, kad purvas, per kurį perbrendam, neturi prasmės – prasminga tik šviesa ir harmonija, V. Jasukaitytė, kuriai tamsa – tik liekamieji reiškiniai nuo besiveržiančių į šviesą, ir V. Braziūnas, patiriantis harmonijos tiek, kiek turi jėgų ją kurti. (Čia priėjo A. Baltakis ir tarė: šviesa – tai tarybų valdžia plius visos šalies elektrifikavimas.)

Dauguma skaičiusiųjų eilėraščius tądien jau buvo girdėti. A. Baltakis, A. Marčėnas, S. Poisson, Skaidrius Kandratavičius, V. Rudžianskas, Valdas Daškevičius, V. Jasukaitytė, V. Braziūnas, E. Striogaitė, I. J. Janonė, M. Kontrimaitė, Poezijos pavasario debiutantai vienuoliktokė A. Kaziliūnaitė iš Biržų, Tomas Petrulis iš Panevėžio, tarmiškai rašanti Regina Katinaitė-Lumpickienė iš Utenos. Susigėdusi dėl to, kaip Antanas A. Jonynas apibūdino atrinktuosius almanachui – „viršininkai ir kauniečiai“, abi kategorijas atitinkanti Aldona Ruseckaitė labiau norėjo kalbėti apie darbą Maironio muziejuje nei skaityti eilėraščius.

J. Riškutė geru žodžiu paminėjo ankstesnius Poezijos pavasario almanachus: pirmąjį autorinį Eugenijaus Ališankos (1993 m.), V. Braziūno „storą storą“, Liudviko Jakimavičiaus „ploną“, klasikinį Valdo Kukulo, „neurotišką“ Dainiaus Gintalo. Redaktorė pripažino, kad D. Zelčiūtės šviesos ilgesys atėjo pačiu laiku, tokios tema pasiilgta.

D. Zelčiūtė ir šiame renginyje buvo kukli: sudarytojos vaidmuo nesąs malonus. Liko didelė dėžė į almanachą nepatekusių eilėraščių – nepataikiusių į temą ar neatlaikiusių eilėraščio reikalavimų. „Jei būtų buvusi mano valia, būčiau leidusi daug didesnį nei V. Braziūno“, – apie kaltę neįtrauktiems autoriams kalbėjo sudarytoja. O įdėtuosius gausiai citavo, taisė jų garsiai skaitomus eilėraščius ir sakė, kad jaučiasi pati parašiusi šią knygą, kurią reikėtų skaityti kaip poetų dialogą. A. Aleksandravičius, specialiai almanachui rašytojus fotografavęs iš naujo, gavo dar vieną progą išsiginti savo svaraus indėlio: darbas jam nebuvęs naujas, nes šiuos žmones fotografuoja seniai, jis jaučiasi esąs tik sudarytojos įrankis ir džiaugiasi pakviestas į žodžio meistrų šventę.