Pasaulinis vertėjų kongresas

Rugpjūčio 4–7 d. Tamperės mieste, Suomijoje, vyko XVII pasaulinis vertėjų kongresas. Jį organizavo Tarptautinė vertėjų federacija (FIT) drauge su Suomijos vertėjų asociacija. FIT buvo įkurta 1953 m. ir šiuo metu vienija per 100 vertėjų asociacijų, iš viso apie 100 000 vertėjų 60-yje šalių.

Dar 2004 metų vasarą Europos literatūros vertėjų asociacijų taryba (CEATL), sužinojusi apie Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos kūrimąsi, perdavė žinią Tarptautinei vertėjų federacijai, ir Lietuvos vertėjų atstovai buvo pakviesti dalyvauti šiame kongrese. Dalyvavimas tarptautinėje veikloje yra vienas LLVS tikslų, tad į kongresą išsiruošė sąjungos pirmininkė Jurgita Mikutytė ir valdybos narė Nijolė Chijenienė.

Tamperė – antras pagal didumą miestas po Helsinkio – pasitiko mus saulėtu šypsniu. O Kongresų rūmai – modernia architektūra ir įspūdingu dydžiu (didžiausi Kongresų rūmai Skandinavijoje).

XVII pasaulinio vertėjų kongreso (šešioliktasis vyko 2002 metais Vankuveryje) šūkis „Už teises!“ atsispindėjo visoje renginio programoje. Buvo gilinamasi į įvairiausius vertimo barus – nuo vertimo žodžiu ir raštu (teisės, politikos, ekonomikos, medicinos, technikos ir kitose srityse) iki literatūros vertimo, gvildenami standartizacijos ir globalizacijos, vertimo priemonių, lokalizacijos, terminologijos ir kalbos technologijos klausimai. Neužmirštos ir FIT kongresuose nuolat keliamos vertėjo profesijos etikos, prestižo ir perspektyvos problemos bei supažindinta su vertimo mokslo naujovėmis.

Per atidarymą, kurio metu dalyvius (net 655 iš 60-ies šalių!) pasveikino FIT prezidentė Betty Cohen, ne vienerius metus dirbanti šioje organizacijoje visuomeniniais pagrindais, bei Suomijos vertėjų asociacijos pirmininkas Ari Penttilä, buvo pabrėžta vertimų, kaip jungties tarp, atrodo, nesuderinamų pasaulių, svarba, būtinybė profesionaliems vertėjams turėti savo forumą, kuriame jie aptartų rūpimus klausimus, įtvirtintų savo statusą ir paskatintų vertėjus burtis į bendrijas tose šalyse, kurios tokių organizacijų dar neturi. FIT pasaulio kongresai (prieš 50 metų juos inicijavo UNESCO) puikiai įrodo tokio profesinio bendradarbiavimo vaisingumą ir unikalumą, nes bendravimas elektroninių komunikacijų būdu niekada neatstos tiesioginių susitikimų su kolegomis. Atidarymo pabaigoje buvo atliktas suomių poezijos muzikinis rečitalis, ir visi kibo į darbą.

Iš penkių šešių vienu metu įvairiose salėse vykusių seminarų tekdavo rinktis kurį vieną.

FIT literatūros vertėjų komiteto apskrito stalo sesijoje „Literatūros vertėjų tesės“ buvo kalbama apie literatūros vertėjų darbo sąlygas ir teises įvairių šalių kontekste, kurį vis labiau veikia pasaulio politinė ir ekonominė konjunktūra, kaip antai karas Irake, kur neegzistuoja net tokia sąvoka kaip vertėjo teisės. Donas Bartlettas (Didžioji Britanija) pateikė įvairių Europos šalių honorarų vertėjams analizę ir papasakojo apie savo konfliktą su leidykla dėl darbo įkainių. Leidyklai po sutarties pasirašymo staiga nusprendus, kad sutartas honoraras (£ 75 už 1000 žodžių, – Anglijoje tarifas skaičiuojamas ne ženklais ar lankais, o žodžių kiekiu) yra per didelis, vertėjui padėjo tik jo vertėjų asociacija, parašiusi oficialų laišką leidyklai ir užsistojusi kolegą. Paaiškėjo, jog dar esama šalių, kur vertėjai neretai pradeda versti nepasirašę sutarties (pvz., Ispanija, Italija) arba stengiasi versdami vartoti kuo daugiau žodžių, kad daugiau uždirbtų (Kinija).

Kalbėtojai pabrėžė pavyzdinės sutarties su leidėjais būtinybę. Kongreso dalyviai iš Vokietijos pasakojo apie savo šalyje vykusias vertėjų ir leidėjų derybas, taip pat vertėjų protesto akciją, kai priešais parlamentą upe buvo plukdomos knygos su užrašais, per kiek laiko ir už kokį honorarą jos buvo išverstos. Iš auditorijos pasigirdo balsas, raginantis FIT organizuoti pasaulinį vertėjų streiką. Nuskambėjo utopiškai, tačiau norvegai literatūros vertėjai patvirtino, kad prieš dešimt metų Norvegijoje surengtas streikas jiems padėjo.

Buvo nagrinėjami vertėjo ir rašytojo santykiai, ypač akcentuotas kultūrų skirtumų atspindėjimas vertime. Keltas klausimas, kaip tie kultūrų ir literatūrų skirtumai pasireiškia, bendradarbiaujant originalo autoriui ir vertėjui. Ar susikerta autoriaus ir vertėjo interesai tuomet, kai vertėjas perkuria originalą? Kaip tokie dalykai atsiliepia vertėjo prestižui? Austrijos literatūros vertėjų asociacijos pirmininkas Werneris Richteris reziumavo: būna įvairių rašytojų požiūrių į savo vertėjus – vieni mielai padeda, atsako į klausimus, kiti į tuos klausimus reaguoja kaip į priekaištą, esą blogai parašyta, arba priešingai – prisipažįsta negerai parašę, treti sakosi taip seniai kūrę tą knygą, kad nebeprisimena, ką turėję omeny, dar kitiems net nerūpi, kad jų kūriniai verčiami į kitas kalbas. Kaip puikus pavyzdys buvo paminėtas Günteris Grassas, rengiantis susitikimus su savo vertėjais į įvairias kalbas, pasirodžius kiekvienai naujai jo knygai. 

Daug diskusijų sukėlė pranešimai apie klasikos kūrinių vertimą ir pervertimą. Keltas klausimas, kaip reikia versti senuosius kūrinius – ar į moderniąją kalbą, ar imituoti senąją? Šiuo metu iš naujo į suomių kalbą verčianti visus Shakespeare‘o kūrinius Kersti Juva priminė, kad originalai senąja kalba sunkiai paskaitomi net tos šalies skaitytojams, tad jie dažnai būna suprantamesni ir aiškesni vertimo skaitytojams. Be to, klasika neretai kenčianti nuo senų vertimo klaidų ir vien dėl to turi būti verčiama iš naujo. Kalbėtojai dalijosi patirtimi, kokiomis priemonėmis versdami klasiką jie kuria senų laikų iliuziją, kaip perteikia originalo humorą, kuo kompensuoja vertimo praradimus, kur esančios vertimo novatoriškumo ribos, ar nevertėtų jų plėsti ir taip toliau. Visi pritarė teiginiui, kad magiškas vertimo raktas yra sugebėjimas persikūnyti.

Kita tema – vertimo kokybė ir jos vertinimas. Norvegų vertėjo Pero Qvale‘s nuomone, vertimai dažnai ne tik daug ką praranda, bet gali vertėjo dėka ir per daug įgyti. Pranešėjas kritikavo kartais per didelį vertėjų išradingumą, kūrinio „tobulinimą“, „taisymą“, „turtinimą“ ir panašiai. Kaip pernelyg didelio įsikišimo į tekstą pavyzdį jis pateikė Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“ norvegišką vertimą, kuris buvo „praturtintas“ taškais vietoje keiksmažodžių.

Daug konkrečiau per seminarus kalbėjo kiti – ne literatūros – vertėjai. Šalia įvairių temų buvo aptarta vertimo kokybės kontrolė vertimo rinkoje. Didėjant leidžiamų knygų srautui, kokybė prastėja, todėl Kinijoje įvesta testų sistema, suteikianti licenciją versti, taip pat nacionalinis standartas, kurį atitinkančios knygos žymimos GB raidėmis. FIT prezidentės Betty Cohen žodžiais, būtina visiems kartu kelti vertimo kokybės ir profesionalumo klausimą per vertėjų asociacijas, per vietinius centrus ir FIT, kaip tarptautinę organizaciją. Daugumoje šalių individualūs vertėjai yra atestuojami, o vertimais užsiimančios kompanijos – ne. Ji pabrėžė, kad būtina kurti tarptautinį standartą. Harry‘s J. Huangas (Kinija) pranešė baigiąs suformuluoti vertimo vertinimo kriterijų: juo remiantis, tekstai gali būti išskaidyti į sudedamąsias dalis ir apskaičiuoti pagal matematines formules, kurias dauguma vertėjų ir teoretikų lengvai išmoks taikyti.

Aktualūs buvo pranešimai tarpkultūrinių ryšių tema, kaip antai O.A. Burukinos iš Rusijos pranešimas apie pastaraisiais metais pakitusius konotacinius žodžių laukus. Rusijos žiniasklaida pakeitė rusiškų žodžių ekvivalentų „partija“, „revoliucija“ ir kitų konotaciją: buvusi neutrali ar pozityvi ji tapo negatyvi ar neutraliai negatyvi. Tas pats atsitiko tokiems žodžiams ir žodžių junginiams kaip „darbininkas“, „darbininkų klasė“, „daktaras“, „partijos narys“ ir kitiems, kurių konotaciniai laukai prarado savo pozityvų asociatyvumą ir nustojo Rusijos žmonių sąmonėje sietis su pagarba, populiarumu ir taip toliau. Ir atvirkščiai, tokių žodžių kaip „subjektas“ konotacija, veikiama anglų kalbos, iš negatyvios virto neutralia. Tokia padėtis sukelia sunkumų vertėjams, ypač literatūros vertėjams, nes naujai įgytos reikšmės ne visada egzistuoja rusiškų žodžių ekvivalentuose kitose kalbose. Deja, tiek šis, tiek daugelis kitų pranešimų dažniausiai konstatuodavo padėtį, rečiau buvo siūlomos išeitys ir galimi sprendimai.

Sarah Yarkoni (Izraelis) nagrinėjo sudurtinių būdvardžių santykį originalo ir vertimo kalboje. Sudurtiniai būdvardžiai sunkiai išverčiami, todėl daugelis vertėjų jų atsisako, o ispanų vertėjai net laiko juos nestilingais. Lygindama anglų kalbos vertimus į septynias užsienio kalbas, prelegentė padarė išvadą, kad dėl šios priežasties anglų kalba vertimuose lieka nuskurdinta. Steinaro Lone‘s (Norvegija) pranešimo tema – kultūrinės realijos, kurių pavadinimų prelegentas siūlė neversti tais atvejais, kai verčiamo kūrinio kultūrinė sfera gerai pažįstama vertimo kalbos vartotojams.

Kontroversiškas, bet sąmojingas ir žaismingas (su muzikiniais efektais pagyvintomis tezėmis ekrane) buvo kino Chapmano Cheno pranešimas apie vertimų lokalizacijos strategiją, populiarią jo krašte. Prieš porą metų vienoje knygų mugėje aptikęs Azijoje nežinomo, bet, jo žodžiais, savo reikšme suomių literatūroje Shakespeare‘ui prilygstančio XIX a. suomių klasiko Aleksio Kivi‘o knygą, prelegentas išmoko suomių kalbą ir išvertė šio autoriaus dramą į du kinų kalbos dialektus. Sunku įsivaizduoti, kaip skamba tekstas, kuriame asmenvardžiai, vietovardžiai keičiami kurioziškais, su vietos realijomis susijusiais ir originalų skambesį imituojančiais pavadinimais, o idiomos keičiamos vietiniais atitikmenimis, kaip pavyzdžiui, „sokea ei sokeata johdata“ (? aklas aklo vesti negali) į kinų kalbą verčiama: „molinė Bodhisatvos statula brisdama per upę negali net savimi pasirūpinti“. Be to, suomių dramos herojai kiniškame vertime naudoja Rytų kovos meno priemones. Šis pranešimas puikiai iliustravo, kaip sunku versti tolimų kultūrų literatūrą. Dar sunkiau, jeigu tai drama, nes scenoje neįmanomos išnašos ir aiškinamieji intarpai. Klausytojams liko neaišku, kokios kultūrinių realijų ir literatūros kūrinių adaptavimo ribos vertime.

Kalbėta ir apie vienų kalbų ir vertimų įtaką kitoms kalboms (arabų, Afrikos kalboms). Įdomus teoriniu ir pažintiniu atžvilgiu buvo Pietų Afrikos Respublikos lingvisto ir pedagogo Neville‘io Alexanderio pranešimas apie padėtį Afrikos žemyne, kur yra 11 valstybinių kalbų, bet nė viena iš jų nėra nacionalinė. Pabrėždamas lingvistinio determinizmo svarbą, kalbėtojas kreipėsi į FIT, ragindamas prisidėti prie Afrikos gimtųjų kalbų intelektualizavimo ir įtraukimo į švietimo sistemą. Vertimo, kaip vieno iš būdų kalbai išsaugoti ir stiprinti, vaidmuo itin svarbus. Pasak prelegento, vertimas sudarytas iš archetipinių formų, šiais laikais vadinamų tarpkultūriniais ryšiais. Tai grafiškai išreikštas žodinis procesas, kuris nuo neatmenamų laikų padėjo tautoms veikti ir ugdyti vienoms kitas. Dėl savo ypatumų vertimai turi galią atkurti tradicijos ir modernybės ryšį.

Nustebome kongrese susitikę su Kanadoje gyvenančio vertėjo Valdo Petrausko dukterimi Edita Page, kuri, lydima savo vyro, atvyko skaityti pranešimo apie poezijos vertimą. Išklausėme gražią esė, praskaidrinusią perdėm darbinę nuotaiką ir įpūtusią šviežio, kvapnaus oro gūsį į kondicionuotą auditorijos erdvę. Pasiremdama savo, kaip poetės, kuriančios anglų kalba, patirtimi, Edita mėgino atsakyti į klausimus, su kuriais nuolat susiduria poezijos vertėjai. Ar poezijos vertimams galioja taisyklė, kad verčiama turi būti tiktai į gimtąją kalbą, kai daugybė poetų įrodė, kad jie gali sėkmingai kurti kitomis kalbomis? Ar vertimas bus mažiau vykęs, jeigu poeziją vers ne poetas? Kiti to paties seminaro pranešėjai nagrinėjo vertimo intertekstualumo, kultūrinio pliuralizmo ir kitus meninio vertimo aspektus, pasiremdami konkrečių autorių tekstais.

Aktuali tema – literatūros vertėjų ugdymas. Kongreso metu buvo pateikta įdomi CEATL ir FIT apklausos medžiaga, iliustruojanti padėtį Europos universitetuose: kur galima studijuoti vertimo meną ir gauti mokslinį laipsnį, ar įmanoma iš šio darbo pragyventi. Iš atsakymų paaiškėjo, kad daugumos šalių universitetuose literatūros vertimas sudaro tik nedidelę dalį vertimo, gretinamosios literatūros arba gretinamosios kalbotyros studijų programų, tačiau kai kuriose šalyse galima įgyti literatūros vertėjo specialybę (Didžioji Britanija, Prancūzija, Airija, Vokietija). O Niujorko universitetas siūlo meninio vertimo kursus internetu.

Suomijos vertėjų asociacijos atstovai pasakojo apie organizuojamus meistriškumo kursus pradedantiems literatūros vertėjams. Kursų metu vertėjai supažindinami su įvairiais vertimo metodais bei įvairių žanrų tekstais, gauna žinių apie vertėjų stipendijas, sutarčių sudarymą, honorarus, mokesčius ir kita. Šiuos kursus finansiškai remia didžiosios Suomijos leidyklos ir Švietimo ministerija.

Apskrito stalo pasitarime, organizuotame FILI – Suomijos literatūros informacijos centro, buvo kalbama apie įvairius projektus ugdant literatūros vertėjus iš suomių, švedų ir samių kalbų į kitas kalbas. Tai ir valstybinės stipendijos tarptautinėms 6 mėnesių programoms, 4–5 seminarai per metus, kasmetinė 10 000 eurų premija geriausiam vertėjui ir kita. Kasmet užsienyje išleidžiama 140–150 suomių autorių knygų, 200 atstovų dalyvauja tarptautiniuose renginiuose. FILI atstovų nuomone, visos „mažų kalbų“ šalys turi padėti nemažai pastangų ugdydamos savo literatūros vertėjus į kitas kalbas, populiarindamos savo kalbą ir literatūrą, remdamos vertėjus ir vertimus.

Skaityti pranešimai apie literatūros vaikams ir jaunimui, miuziklų vertimą, šnekamosios kalbos vertimą, visų laikų Biblijos vertimų „madas“.

Įdomu buvo sužinoti, kuo gyvena kitų šalių profesijos broliai ir seserys, ką ir kokiais būdais yra pasiekusios jų organizacijos, ko galėtume mes pasimokyti. Nedažnai tenka atsidurti tokiame kunkuliuojančiame pasaulio vertėjų katile.

Ketvirtą kongreso dieną per uždarymą buvo įteiktos 7 FIT premijos: „Aurora Borealis“ premija už grožinės literatūros vertimus; „Aurora Borealis“ premija už negrožinės literatūros vertimus; Astridos Lindgren premija už vaikų ir jaunimo literatūros vertimus, už nuopelnus populiarinant vaikų literatūrą; Karelo Čapeko medalis už „mažųjų“ kalbų ir literatūrų populiarinimą; premija už geriausią periodinį leidinį, skirtą vertėjams ir vertimui (laimėjo Didžiosios Britanijos vertimo instituto „ITI bulletin“); premija už geriausią vertėjų organizacijos interneto svetainę (laimėjo www.iti.org.uk); Pierre’o Franēois Caillé (FIT įkūrėjo) medalis už viso gyvenimo nuopelnus vertėjo profesijai tarptautiniu mastu. Pastarosios premijos laureatė padėkos kalboje sakė: „Grįžtu namo kur kas optimistiškiau žvelgdama į savo profesiją. Džiaugiuosi, kad jaunimas ne toks trumparegis kaip anksčiau ir trokšta mokytis. Kovokite dėl savo teisių. Kaip sakoma, padėkite sau, kad Dievas galėtų jums padėti. Dabar jau niekas nebemano, kad vertėjas nemoka kalbėti ir apsiginti“.

Galiausiai šiųmetinio kongreso „šeimininkas“, Suomijos vertėjų asociacijos pirmininkas perdavė didžiulę FIT vėliavą Kinijos vertėjų asociacijai, kuri po trejų metų XVIII FIT kongresą surengs Šanchajuje.

Belieka padėkoti Šiaurės ministrų tarybos biurui Lietuvoje, pagal Sleipnir programą parėmusiam J. Mikutytės kelionę į Tamperę, Kultūros ministerijai, suteikusiai N. Chijenienei edukacinę stipendiją, ir LR kultūros ir sporto rėmimo fondui už finansinę paramą LLVS tarptautinei veiklai.