Moderniosios literatūros vertimai

Ne per seniausiai Rašytojų sąjungos leidykla išleido ilgai rengtą knygą – Jameso Joyce’o "Uliso" pirmąją dalį. Ją išvertė Jeronimas Brazaitis, vertimą daug redagavo bendraautoriu tapęs Saulius Repečka. Jie parašė ir komentarus, be kurių šis bene centrinis modernizmo kūrinys jau sunkiai galėtų pasirodyti - "Uliso" tekstas toks sodrus, kupinas įvairiausių prasmių ir aliuzijų, kad pasitaiko, jog, norint jas bent kiek išsamiau paaiškinti, reikalingų komentarų apimtis pranoksta paties romano - anaiptol nemenką - apimtį.

Ką nors nauja pasakyti apie patį "Ulisą" būtų sunkoka - turbūt visiems žinoma, kad tai moderniomis išraiškos priemonėmis pakartotas Odisėjo mitas, kad Odisėjui prilyginamas Leopoldas Bliumas, o Stivenas Dedalas tapatinamas su Odisėjo sūnumi Telemachu, ieškančiu tėvo; kad romano veiksmas vyksta aštuoniolika valandų 1904 m. birželio 16-osios dieną ir naktį Dubline ir kad ši diena Joyce’o gerbėjų dabar švenčiama kaip Bliumo diena, Bloomsday, ir kad šio pavadinimo sąskambiu daroma aliuzija į Doomsday, arba Paskutiniojo teismo dieną. Dar daug būtų galima vardyti įvairiausių smulkmenų, susijusių su Ulisu, bet manau, jog verta pasakyti štai ką: išsiversti į savo kalbą tokį sudėtingą, įvairiaplanį, filosofišką, kupiną kalbos atspalvių, daugiaprasmį kūrinį yra tarsi savotiškas literatūrinis egzaminas. Pakaks pacituoti porą sakinių iš Galinos Baužytės-Čepinskienės įvado, kurie puikiausiai paaiškins, kokio masto struktūra turima galvoje: "... iškeliamos pagrindinės Uliso temos – poeto kūrėjo, vyro ir moters, tėvo ir sūnaus, motinos ir sūnaus, kuriami visoje Džoiso kūryboje dominuojantys jūros bei labirinto simboliai. Pirmasis simbolis įkūnija moters motinos, visatos bei gyvenimo begalybės, jų kintamumo pradus, antrasis - ir klaidaus išorinio pasaulio, ir sąmonės bei pasąmonės labirintus. Jau pirmame Uliso skyriuje "Telemachas" nuolat kartojamas Stiveno mirusios motinos paveikslas siejamas su motinos jūros, motinos Airijos ir motinos Bažnyčios įvaizdžiais, gyvenimo bei mirties motyvais".

Svarbiausia net ne tai, kad "Ulisą" nuo pradžios iki galo perskaitys ne kiekvienas (kalbu optimistiškai, ko gero, tiksliau būtų pasakyti: labai nedaug kas). Svarbiau, kad lietuvių moderniojoje kultūroje jau egzistuoja lietuviškai prakalbintas pamatinis modernizmo veikalas, tarsi koks pamatų blokas, kurio iš pirmo žvilgsnio nematyti, bet be kurio joks rimtesnis pastatas sunkiai įsivaizduojamas. Gal būtų buvę geriau, jei vertimui ir komentarams nebūtų prireikę, taip sakant, dirbėjo ir perdirbėjo, tačiau galutinis judviejų milžiniško darbo rezultatas neatrodo menkas. Pavyzdžiui: "Ir kyla į dangų ten spindintys rūmai, kurių blizgantį krištolinį stogą mato jūreiviai, raižantys plačiąją jūrą barkais, būtent tam tikslui pastatytais, ir suplaukia ten visos bandos ir peniukšliai, ir pirmieji to krašto vaisiai, ir O’Konelas Ficsimensas juos apmokestina, genties vadas, genties vadų ainis. Milžiniški vežimai ten suveža laukų derlių, regztukus kalafiorų, dėžes špinatų, ananasų galvas, Rangūno pupeles, kalnus pomidorų, ryšulius figų, ištisas lysves švediškų griežčių, ovalias bulves ir šimtus vaivorykštinių kopūstų iš Jorko bei Savojos, ir ringes svogūnų, tų žemės perlų, ir krepšius grybų, ir saldžius aguročius, ir riebius vikius, ir miežius, ir rapsą, ir raudonus žalius geltonus rusvus rausvus saldžius didelius rūgščius prinokusius švelniapūkius obuolius, ir krepšelius braškių, rėčius agrastų, mėsingų, permatomų, ir žemuoges, vertas princų, ir avietes tiesiai nuo krūmo". Sutikite – neblogai, ar ne?

"Tyto alba" serijoje "Garsiausios XX a. pabaigos knygos" toliau pristato Milano Kunderos romanus. Šį kartą pateikiamas pirmasis šio rašytojo romanas, išleistas dar 1967 metais, pavadintas "Pokštas". Jį vertė Almis Grybauskas. Romano veiksmas vyksta tarybinėje Čekoslovakijoje, todėl nenuostabu, kad, sakykime, priklausomybė partijai jo veikėjų gyvenimuose ne mažiau svarbi negu savi tikslai, santykiai ar praeities nuodėmės. "Pokštas" ir yra savotiškas atlygis už praeitį – Liudvikas Jehnas, grįžęs į savo jaunystės miestą Pietų Moravijoje, turi tikslą atkeršyti partijos veikėjui Pavelui Zemanekui, kitados pridariusiam jam nemalonumų, taigi suvilioja Zemaneko žmoną Heleną. Kita siužeto atšaka - to paties Liudviko prisiminimai apie tarnystę kariuomenėje ir susitikimą su paslaptinga Liucija, pabėgusia nuo jo "lemiamą akimirką". Yra kas papasakoja ir Liucijos istoriją, kuri irgi nelengva. Herojai po kelerių metų susitinka atgaivinto viduramžiško reginio – karališkosios Joties – fone, ir šis renginys yra savotiškas turgaus, "jomarko", suvulgarintos praeities simbolis. Kaip dažnai būna Kunderos romanuose, nė vienas veikėjas nėra nei teigiamas, nei neigiamas, bet visi daugiau ar mažiau nusivylę ir gyvenimo nukariauti - sumindžioti žirgų, jei taip galima pasakyti, pasitelkiant vis tos pačios joties simboliką. Užtat ir pokštai jų liūdni.


Parengta pagal "Laisvosios Europos" radijo laidą