Vertėjų šventė

Šiemet pirmą kartą Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos nariai oficialiai atšventė savo šventę – vertėjų globėjo šv. Jeronimo dieną. Į Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos konferencijų salę sugužėjo įvairių kartų ir įvairios patirties, garbūs ir dar jauni asmenys. Šventę skaistino vertėjų cecho spiritus movens Jurgita Mikutytė, skalsino susineštos vaišės.

J. Mikutytės prakalba apie „fatališką vertėjų reikšmę ir netikėtą vaidmenį dailės istorijoje“ išties sukrėtė: maža to, kad norėdami sužinoti, kas yra vertėjas, žmonės DLKŽ pirmiau pamato, jog jis esąs „vartytojas, pvz., mėšlo“, o tik paskui tekstų vertėjas, dar pasirodo, kad šv. Jeronimas savo „vulgatoje“ (Biblia sacra juxta vulgatae editionis) privėlė pragaištingų klaidų; pasak hebrajiško originalo, Mozė, ant Sinajaus kalno šnektelėjęs su Viešpačiu, nulipo „švytinčiu veidu“, o ne „raguotu veidu“ (facies cornuta), kaip kad išvertė šv. Jeronimas. Dailės istorijoje tai atsispindi Michelangelo skulptūroje (ja buvo iliustruotas kvietimas į renginį), kur Mozė pavaizduotas su... ragiukais. Taigi menininko vaizduotė gali paversti klaidą šedevru.

Literatūros kritikas ir vertėjas Laimantas Jonušys sutiko, kad vertėjai kartais išgyvena „užtemimo“ periodus. Tada jie, pavyzdžiui, užuot „first night“ išvertę „premjera“, išverčia „pirmoji naktis“ arba „to chew nails“ – „vinis graužti“, o ne „nagus graužti“. Jonušys pažėrė statistinių duomenų: Biblija, visa ar fragmentais, išversta į 1597 kalbas, Lenino veikalai išversti į 321 kalbą, o Shakespeare’o – „tik“ į 93…

Apie vertėjo prestižą, jo moralines, o dažnukart ir politines ar veikiau antipolitines paskatas kalbėjo vertėjas ir rašytojas Teodoras Četrauskas, priminęs, jog priespaudos laikais ne vienam lietuvių rašytojui vertimai buvę net tik priebėga, bet ir būdas rezistuoti. t.y. priešintis režimui kultūroje ir nekultūrai režime. T. Četrauskas palietė ir ontologinį vertėjo amato aspektą, vaizdžiai nusakė vertėjo, kaip kūrėjo, jauseną šiuolaikinėje visuomenėje, kuri vis smarkiau spjauna į tai, kas neduoda pelno, malonumų ar valdžios. Versdamas gerą knygą vertėjas užtrunka ilgus mėnesius ar metus, atsidėdamas kruopščiam, vienišam darbui (kažkas iš publikos prisipažino: „Aš net išprotėjau versdamas!“), o, regis, vien tam, kad knyga geriausiu atveju būtų išleista nedideliu tiražu, kuris irgi dažniausiai ne visas pasiekia skaitytojus.

Rimtėjančias pokalbio gaideles praskaidrino lenkų literatūros vertėjos Irenos Aleksaitės prisiminimas apie jos nuotykius verčiant Gombrowiczių. Tarp intymiausių savo biografijos faktų rašytojas, tikriausiai pikantiškumo dėlei, buvo įpynęs išsigalvotų istorijų bei personažų, ir vertėja, kuri versdama pati virto Gombrowiczium, tik paskutinę akimirką, baigdama tvarkyti knygą, tai pastebėjo.

L. Jonušys kalbino poetą, lietuvių literatūros vertėją į rusų kalbą Georgijų Jefremovą, išvertusį M. Martinaičio „Kukučio balades“, A. Marčėno poeziją. G. Jefremovas, paklaustas, kodėl, buvęs aktyvus Sąjūdžio dalyvis, jis dabar nutolo nuo politikos, atsakė: jautėsi pavargęs, ir dabar prasmingesnė jam atrodanti kūryba. Beje, jis turbūt operatyviausiai iš rašytojų užfiksavo to meto įvykius, iškart po jų Maskvoje išleisdamas dienoraščiu paremtą knygą.

Daug dar buvo kalbama tą vakarą: ir apie vertėjo emocinį ryšį su autoriumi bei jo kūriniu, ir apie originalo „pagerinimą“ vertimu, ir apie tai, ar vertėjui dera taisyti akivaizdžias autoriaus stiliaus klaidas.