Pasimatymas prie knygų etažerės
,,Nemunas“:
– Ką tik baigėsi metų knygos rinkimai. Kaip šiemet sekėsi rinkti knygų penketuką ir kaip balsavo skaitytojai? Šie metai Lietuvoje paskelbti skaitymo metais. Ko iš jų tikitės ir su kokiomis mintimis pasitinkate Vilniaus knygų mugę?
Rašytojas Kęstutis Navakas:
– Kiek knygų Lietuvoje beišleistų, ekspertų komisija vis tiek diskutuos daugiausia apie dešimtį. Tai sąlygoja ne taisyklės, o realybė – tiek jų teprasisunkia pro „kriterijų filtrus“. Žinoma, skaitytojai įvairūs ir kai kuriems jų tiks ir „neprasisunkusios“, tačiau norisi įvardyti tas, kurias žmonės, turintys kiek profesionalesnį santykį su literatūra, laiko geriausiomis. Įvardijome. Buvo keista, jog keturios pozicijos atiteko smulkiajai prozai, o vienintelį išrinktą romaną parašė lyg ir kitatikis – poetas. Po to skaitytojai kelis mėnesius balsavo ir knygų suaugusiems grupėje laimėtoja išrinko Sigito Parulskio „Sraigę su beisbolo lazda“ (vaikai daugiausia balsų atidavė Rimanto Černiausko „Slieko pasakai“).
Šiemet atsisakėme idėjos, kai penktą knygą siūlydavo skaitytojai, nes jų nuomonę gerai atspindi perkamiausių knygų dešimtukai, be to, abejoju, ar daug skaitytojų pajėgūs aprėpti visą per metus išleistų lietuviškų knygų panoramą. Pernai, kai siūlyti buvo galima, išryškėjo tendencija siūlyti savo ar savo draugo knygą: vienas po kito, poros minučių intervalu, ateidavo keliolika ar keliasdešimt vienodų pasiūlymų, išsiųstų iš trijų tų pačių kompiuterių. O labiausiai taip buvo propaguojama vieno jauno Kauno autoriaus knyga. Šiemet balsuota nepriekaištingai ir labai džiugina, kad balsuojančių buvo dvigubai daugiau nei pernai.
Naivu manyti, kad Seimui paskelbus šiuos metus skaitymo metais neskaitantys išnyks lyg žibalinės lempos. Skaitymas kaip veiksmas savaime dar nėra vertybė, juk galima skaityti tekstus, kurie labiau gadina, nei ugdo. Tačiau kalbėjimas apie skaitymą, geras knygas, apie tai, ką praranda neskaitantys, manau, bus daugiau ar mažiau rezultatyvus. Moderni visuomenė neįsivaizduojama be skaitymo. Neskaityti, būti neišsilavinusiam paprasčiausiai neapsimoka, tai užkerta kelius į gyvenimo pilnatvę, taip pat ir materialinę. Simptomiška, jog viena šio projekto koordinatorių sulaukė žmogaus, užimančio svarbias pareigas, laiško su prašymu patarti, ką jam skaityti. Neskaitymas darosi nebemadingas, nestilingas ir prasčiokiškas tarsi kokie kaliošai.
Kultūros ministerija neseniai paskirstė lėšas skaitymo skatinimo projektams. Man įdomu, kodėl tarp jų neatsirado nė vienos Kauno bibliotekos ar kitos įstaigos (palyginimui: iš Panevėžio projektų finansuojami šeši). Nereikia lėšų, neturime idėjų ar nemokame taisyklingai parašyti paraiškų? Gal Kaune visi ir taip skaito iki apžlibimo? Abejoju.
Vilniaus knygų mugėje kauniečiai taip pat veikiausiai bus gana marginalinis elementas. Ši mugė man iš anksto kelia nuogąstavimų. Tarsi skirta lietuvių literatūrai, tačiau ypatingų knygų premjerų mažiau nei kitais metais. Tai kur ta lietuvių literatūra, kas jai darosi? Gal neaiškumo debesis kiek nors prasklaidys mugėje organizuojama diskusija „Knygų kamščiai skaitytojų greitkelyje. Prisisekime diržus!“ (ketvirtadienį, 17.00 val.), kurioje Metų knygos penketuko autoriai mėgins pažvelgti į mūsų literatūros situaciją. Aš tai jau galvoj prisianalizavęs, aš neisiu, bet jūs būtinai nueikit.
