Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Literatūra kaip gyvybės instinktas

2010-01-03
Literatūra kaip gyvybės instinktas

Klausimas apie knygos išlikimą informacinėje visuomenėje ir komercijos užvaldytame pasaulyje nėra naujas. Kai tik kompiuteris tapo visuotinu reiškiniu, buvo pradėta galvoti, kad jis ilgainiui išstums knygą. Tačiau iš tiesų abu reiškiniai sėkmingai egzistuoja greta, o kompiuterinės technologijos tik sustiprino knygų leidybą: dabar paruošti tekstą spaudai yra nepalyginamai lengviau nei kada nors anksčiau. Kompiuteris – knygos gaminimo priemonė, o knyga – paklausi prekė. Šiandien literatūra apskritai yra svarbus komercinių interesų objektas. Visgi tiesa ir tai, kad naujųjų technologijų užvaldyti žmonės neturi laiko skaityti – jiems visas pasaulis tėra informacijos srautas. O knyga reikalauja susikaupti, tarsi atsitraukti nuo aktyvaus gyvenimo, įsigilinti į save. Šitai šiandien, kai laikas tampa pinigais, atrodo tikra prabanga. Jei knygą skaitai be jokio praktinio tikslo ar profesinio intereso, vadinasi, esi neatsakingas žmogus, negalvoji apie karjerą, nesirūpini rytdiena. Taigi esi abejingas ne tik sau, bet ir artimiesiems, visuomenės, valstybės ir tautos gerovei. Ko gero, tu esi parazitas, bėgi nuo pareigų į fantazijų pasaulį...

Tokius įsitikinimus lengva sukritikuoti įrodant, kad kaip tik knyga žmogų socializuoja, daro jį naudingą, tik per knygą žmogus ateina į kultūros erdvę ir atlieka joje savo žmogiškąsias funkcijas. Tačiau apie knygos bei skaitymo reikšmę galima mąstyti ir kitaip: tai ne išorinė prievolė, kurią mums primeta kultūra ir visuomenė, bet žmogaus vidinis poreikis. Skaitymas yra tarsi gyvybės instinktas, kurio neįmanoma nuslopinti, nenuslopinant pačios žmogiškosios prigimties. Būtinybę skaityti jaučia kiekvienas normalus ir psichiškai sveikas žmogus. Skaitymo poreikis rodo individo psichikos sveikatą. Visai kitas klausimas, kokios kokybės tekstai skaitomi ir kiek mūsų visuomenėje yra nesveikų individų, kurių bet koks skaitymas baigiasi su mokykla. Laisvoje visuomenėje turi teisę egzistuoti įvairi literatūra, nes žmonės yra skirtingi, jų poreikiai – kaip ir prigimtis – negali būti niveliuojami. Literatūros įvairovė – aukštoji, rimtoji, ir pramoginė, populiarioji – yra būtina, visos knygos veikia sąmonę tais pačiais principais, lygiai taip pat yra reikalingos, o jų hierarchiškumas reiškia tik žmonių sąmonės išsivystymo skirtingus laipsnius. Kiekvienam savo! – toks turėtų būti šūkis knygynuose ir bibliotekose.

Knyga – tai pirmiausia grožinė literatūra. Ją žmonės ne tik skaito, bet ir perka. Moka pinigus niekieno neverčiami, kad galėtų skaityti.

Mes literatūrą suvokiame kiek klaidingai – kaip mūsų dvasios atžvilgiu išorinį kultūros reiškinį. Tačiau kultūra esame mes patys – anapus mūsų sąmonės nėra jokios kultūros. Esame žmonės tik todėl, kad dalyvaujame kultūros pasaulyje kaip organiška jo dalis. Negalime net rinktis – būti kultūroje ar ne – nes bet koks svarstymas jau pagrįstas kultūros kategorijomis, sąvokomis, idėjomis. Atsisakyti kultūros įmanoma tik nustojant gyventi. Anapus kultūros – tik gamta ir transcendencija. Tai sritys, kurių nepasiekia nei žodis, nei mintis. Tos sritys teikia medžiagą simbolinei sąmonės veiklai, bet jų turinys lieka anapus bet kokio simbolio. Žmogus kaip homo symbolicus vaizduotės veikla kuria savo „kalbos namus“, kuriuose saugiai užsidaro nuo kosminės ir metafizinės begalybės. Kalba ir literatūra žmogui teikia saugumo jausmą.

Taigi skaitymas kyla iš žmogaus vidaus kaip sąmonės būtinybė, kaip sveikos prigimties poreikis, tai imanentiškas žmogaus dvasios reiškinys, jo sąmonės veiklos būdas. Kadangi žmogus egzistuoja tik kaip kultūros subjektas, pasaulį jis mato per simbolinių reikšmių prizmę – tarsi kokią knygą. Žmogus yra simbolizuojanti būtybė: pasaulį suvokia kaip ženklų sistemą. Simbolinių ženklų sistemos individą įrašo į žmogiškos egzistencijos kontekstą, taip jis tampa kultūros subjektu ir geba orientuotis socialinėje tikrovėje, apskritai pasaulyje.

Žmogus net ir neskaitydamas konkretaus teksto pasaulį mato literatūriškai (to yra atkakliai mokomas nuo pat gimimo): visi suvokiami objektai mums yra mūsų gyvenimo dalis, visi jie turi vienas ar kitas egzistencines reikšmes, vertės konotacijas. Pasaulį mes matome kūrybingai, kaip sąmonės konstruojamą žmogišką vaizdinį. Gyvūnai objektus suvokia kaip juslinę dabarties duotybę, žmogus juos projektuoja: įrašo į savo kultūrinį laiką ir erdvę, įtraukia į gyvenimo pasakojimą. Taigi sąmonė yra kūrybinga, juslės – instinktyvios. Ir bet kuris žmogiškasis individas, nuo juslinio suvokimo pakilęs iki kultūrinio simbolinio, jau yra potencialus skaitytojas. Iš tiesų aplinka kiekvieną žmogų nuo pat gimimo žūtbūtinai moko būti skaitytoju: moko jį erdvės ir laiko kategorijų, verčia suvokti reiškinių priežastingumą, moko žodžių, sąvokų, kalbos. Žmogus įeina į kultūrą kaip į gramatiką. O ši gramatika yra dinamiška, ji generuoja tekstus, iš kurių svarbiausias yra autoriaus – konkretaus asmens kuriamas pasakojimas. Galvodamas apie savo egzistenciją, suvokiu, jog tai yra tiesiog siužetas, unikali istorija tarp begalės visų kitų panašios kilmės istorijų. Tą istoriją kuriu kasdien, kiekvienu savo veiksmu, kuris yra teleologinis minties judesys.

Kas yra žmogaus savastis, koks jo savimonės turinys? Asmuo yra tai, ką jis gali papasakoti apie save – jis yra pasakojimas. O kartu – ir interpretacija. Savimonės pradžia – pirmojo pasakojimo atmintis. Tik per įvykį, kuris sąmonėje išlieka kaip pasakojimas, mes įrašome save į gyvenimą. Visi esame pasakojimai, istorijos, kurios – kaip ir grožinė literatūra – yra atviros prasmių sistemos. Net gyvenimo pabaiga žmogaus istorijos nepaverčia galutiniu vienos reikšmės pasakojimu.

Pasakojimas – tai žmogaus buvimo būdas, jo sąmonės struktūra. Žmogus neegzistuoja kitaip, kaip tik pasakojimo turinys, kuris įrašomas į atminties saugyklas. Ištrink žmogaus atmintį, ir neliks jo istorijos, savimonės, neliks tapatybės. Net ir mokėdamas kalbėti toks žmogus bus pakrikęs, nes negalės įrašyti savęs į kolektyvinį pasakojimą, egzistuos tarsi chaose, neturėdamas į ką atremti savasties. Sąmoningas gyvenimas yra sąmonės projekcija laike. Todėl sąmonės veikla yra iš esmės fiktyvi, nes save projektuoja kaip laiką, kurio nėra. Juk realusis laikas – tai dabartis. Nesunku suvokti, jog dabartis neturi trukmės, tai tik buvimo briauna, ašmenys. Ant šių laiko ašmenų balansuojame abiem rankomis įsikibę simetriškos laiko karties, kurios vienoje pusėje – praeitis, kitoje – ateitis. Tačiau praeities jau nėra, ateities – dar nėra, o be šių komponentų neturi prasmės ir dabartis. Šios tiesos seniai žinomos, jas kontempliavo budizmo logikai, graikų filosofai (Zenono aporijos), bet praktiniam protui sunku suvokti paprastą dalyką: laiką mes išsigalvojame, laiką kuriame tam, kad galėtume įsikurti jame patys; laikas ir yra mūsų istorija, mūsų pasakojimai, siužetai. Iš esmės mes kuriame ne kažkokį laiką, bet savo buvimą kaip simbolinį naratyvą. Todėl be pasakojimo, be literatūrinės formos žmogaus gyvenimas tiesiog neįmanomas, be knygos nėra savimonės.

Taigi mes gyvename tarsi kasdien kurdami savo istoriją, tęsdami pasakojimą, kurį norėtume nukelti net anapus realaus gyvenimo (tokią naratyvinę galią vaizduotei suteikia simbolizuojanti kalbos energija).

Skaitydami knygas mes sustipriname savo pačių pasakojimus. Pamatydami kokius nors įvykius naratyvinėje veiksmų grandinėje įveikiame savyje chaosą, pasaulio atsitiktinumus paverčiame kosmosu, tikslingumu. Nes žmogiškieji pasakojimai visada eschatologiški – jie nukreipti į prasmes, į teleologinius tikslus ir turi vertybinį pagrindą. Tuo jie skiriasi nuo mechaniškų įvykių aprašinėjimų. Faktas, kurio negalėtume įtraukti į savo naratyvą, būtų juodoji skylė mūsų egzistencijoje (tokio tekstu nepaverčiamo fakto šių eilučių autoriui dar neteko patirti). Kiekvieno pasakojimo pabaigoje stovi Dievas – pati aukščiausia kultūros idėja, pats aukščiausias savasties laipsnis. Ir ta idėja yra jau anapus pasakojimo struktūrų, anapus gramatikos ir pasaulio, todėl ji yra teleologiška, traukianti pasakojimą į save ir vieną gražią dieną jį užbaigianti. Ir literatūros procesas – kaip žmogiškosios savižinos būdas – nenutrūkstantis. Užbaigti būna tik sakraliniai tekstai – kaip eschatologiniai savo individualius tekstus kuriančio žmogaus orientyrai.

Per literatūrą mes susitapatiname su galimomis gyvenimo situacijomis, be susitapatinimo su vaizduojamu pasauliu nėra skaitymo. Susitapatindami vienaip ar kitaip sprendžiame savo pačių iškilusias ar galimas egzistencines problemas, išgyvename situacijas.

Tokia yra literatūros kūrinio ontologinė struktūra – problemos iškėlimas ir jos sprendimas visu tekstu, temos plėtojimu. Kūrinys visada yra žmogiškas įvykis, o per įvykio refleksiją mes mokomės, ir tai mums padeda išlikti, išgyventi realiose situacijose, kai iškyla panašios problemos. Skaitydami knygą mokomės bendrauti, koreguojame santykius su kitais žmonėmis, nes tik per kitus asmenis realizuojame savo tikslus. Todėl pasakojimai žmoniją lydi jau nuo jos sąmoningumo pradžios: mitai yra būties teorija, pasakos – gyvenimo praktika. Mitai mums aiškina pasaulį, pasakos teikia etninius elgsenos pavyzdžius, nustato pozityvius charakterio tipus.

Literatūra yra kultūrinis individų formavimo mechanizmas, kas jame nedalyvauja – iškrinta iš gyvenimo, egzistuoja žmogiškojo pasaulio paribiuose, negalėdamas naudotis jo teikiamais privalumais, nes viskas kultūroje skirta žmogiškųjų individų koegzistencijai ir gerovei. Knygas skaityti mus verčia gyvybės instinktas. Jei ne knygas, tai bent laikraščius. Kadangi taip lemta jau nuo žmonijos pradžios, tas skaitymo instinktas yra tiesiog neišnaikinamas, sutampantis su gyvybės instinktu.

Jeigu gyvybė, vadinasi, ir erotika. Skaitymas yra erotika, o tikras literatūros kūrėjas yra erotomanas. Jis rašo vien iš aistros ir iš metafizinės baimės (tai tik antroji eroso pusė). Literatūra kyla iš gyvenimo meilės. Šventieji knygų neberašo, jie yra anapus bet kokio naratyvo. Todėl savo gyvenime šventųjų niekada ir nesutinkame.

Gerą knygą skaityti yra malonu, o malonumas – erotika. Visa, kas mus traukia, persmelkta erotikos. Erotika – tai kuriančioji vaizduotės veikla. Pasitenkinimo siekianti vaizduotė. Mes egzistuojame kaip pasakojimas, o pasakojimo elementus, gyvenimo faktus į vientisą siužetą jungia erotika. Tartum gyvybiniai klijai, be kurių suirtų bet koks pasakojimas.

Gyvenimas prasideda kaip kūrybingas geismo impulsas (Kamos ir Eroso mitai), jis tęsiasi kaip kūryba, kaip malonumo išsaugojimo pastanga. Gyvenimo esmė – geismas būti, tai iracionalus, bet malonus troškimas. Gyvybės įsitvirtinimo veiksmą žmogus palaiko savo kuriamais, fantazuojamais pasakojimais. Kūryba galima tik iš meilės gyvenimui, pasauliui, žmonėms. Be meilės žmonėms nėra rašytojo.

Visuose literatūriniuose tekstuose slypi erotinis kodas, kuris mums leidžia užkoduoti ir iškoduoti savo juslingumą. Erosas – simboliniu kodavimu perduodamas juslingumas. Malonumo siekis yra lyg niežulys, kuris neduoda žmogui ramybės visą gyvenimą. Jei tas niežulys apmiręs, kūrybos nebėra, tada jau pradeda veikti nekrofiliniai mirimo, irimo procesai: pyktis, kritika, pamokslavimas, didaktika, ideologiniai tekstai, rūsti ir „rimta“ literatūra. Arba žmogus pradeda rašyti pilvu.

Bet ir mirties tekstai tėra antroji eroso pusė. Arba erotinio jausmo perversija. Ideologinius tekstus laikau perversiniais, iškrypėliškais. Literatūros kritikos užduotis – aptikti perversijas ir perspėti apie jas. Ir dar – nustatyti rašančiojo impotencijas. Mat daugelis rašančiųjų tik imituoja seksualumą, patys nieko nejausdami.

Tikra erotika – morali, ištikima, unikali ir gili.

Kodėl vertinga tikra literatūra? Todėl, kad tikrą erosą, gyvenantį pačioje mūsų gelmėje, esmėje, pajusti, atverti ir išlaisvinti geba tik patys jautriausi, patys erotiškiausi rašytojai. Visa kita – mėgėjiška masturbacija, kuri rimto skaitytojo niekada nepatenkina. Nerimta literatūra – tai paviršutiniškos, mėgėjiškos fantazijos, solipsistinis autoerotizmas, kuriuo tenkinasi vien savimi patenkintas autorius. Tikro autoriaus erotizmas pirmiausia yra subtilus, antra, jis realizuojamas per kitą. Tai aktas dviese, o ne pasitenkinimas pačiu savimi. Literatūros kūrimo aktas tampa tarsi erotinė komunikacija, tikros kūrybos procese būtinai dalyvauja kitas kaip lygiavertis asmuo, kaip kuriančiojo atžvilgiu transcendentinis subjektas, sukeliantis rašymo aistrą.

Tas kitas esi tu, skaitytojau, su tavimi santykiauja gyvybingo teksto autorius.

Ir dar – tikras kūrybinis erotizmas yra vienetinis ir tarsi ištikimas veiksmas. Tu vėl gali skaityti tą pačią gerą knygą, tarsi nuolatos mylėti vieną moterį ar vieną vyrą, ta meilė nepraeina.

Nerimta, pramoginė literatūra panaši į ištvirkimą ir demoralizaciją: popsinės knygos suvartojamos, vienkartinės, jas reikia keisti ir keisti. Ištvirkėliai mėgsta nesibaigiančius serialus.

O kaip kinas, televizija? Ji irgi yra ištisai literatūriška, bet tai jau literatūros surogatas ir pakaitalas. Knygos skaitymas – aktyvus sąmonės procesas, stiprinantis kūrybines proto galias (kurios veikia ir gyvenime), o literatūra, pateikiama ekrano vaizdais, kurių nereikia šifruoti, skatina pasyvų, nekūrybingą susitapatinimą. Toks veiksmas leidžia pailsėti, atsipalaiduoti. Kino filmai, palyginti su knyga, tėra gera pramoga, perkelianti veiklos centrą nuo intelekto prie juslių. Kita vertus, matymas irgi yra ypatinga, išlaisvinanti sąmonės galia, todėl esama ypatingos vertės kino meno kūrinių, kurie padeda atsikvošėti nuo fiktyvaus praktinės veiklos pasaulio, bet tai jau kita tema.

Apskritai vizualioji kultūra, nors ir atlieka psichoterapines funkcijas, slopina valią, kūrybines jėgas ir kritinį mąstymą. Tai, sakyčiau, jau ne gyvybės balso, bet mirties instinkto apraiška. Ypač kai TV žiūrėjimas tampa kasdienybe.

Todėl ši industrija rodo žmogaus pavergimo dydį, jo įtrauktumą į kapitalistinį pasaulį. Laikas – pinigai; atiduodamas savo egzistencijos laiką kapitalui, paversdamas save pinigais žmogus neturi galių skaityti knygą, nes tai yra rimtas darbas. Nuolatinis televizijos žiūrovas primena ligonį, pasyvų subjektą, kuris nuolatos turi būti maitinamas emocijomis bei pigiomis ekrano idėjomis. Kuo smarkiau suksis kapitalizmo malūnai, tuo labiau žmogus bus pavergtas vaizdinės literatūros ir priklausys nuo jos kaip nuo narkotikų.

Manau, šiai mirties projekcijai nesąmoningai priešinsis gyvybės instinktas, skatinantis ištrūkti iš dvasinės vergovės ir sugrįžti prie savęs, atrasti save – per literatūrinius gyvenimo modelius bei metaforas.

Tik knyga suteikia metaforizavimo – prasmės perkėlimo – galią, tik knyga sukūrė transcendentinio Dievo idėją, nes ji visada nurodo tai, kas yra anapus ženklo – tikrovę anapus savęs. O vaizdai žmogų pririša šiapus, ypač tie, kuriuose nėra žmogaus, vien tik prekės arba tik prekėmis tapę žmonės – tarsi priedai prie reklamuojamų daiktų.

 



Regimantas Tamošaitis
 

Rašytojai

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą