Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje eksponuojamos parodos „Asmenybė ir knyga“ slaptasis tikslas – populiarinti knygų skaitymą, taip sakant, kelti knygos respektą. Pasvajokim: namuose jaunuolis išjungia kompiuterį, pažvelgia mąsliu žvilgsniu į šalia sudėtą knygų krūvelę ir...
Įjungia kompiuterį (neišsvajojau iki galo). Bibliotekininkė turbūt atsidustų: bent jau pažvelgė į knygas išjungęs kompiuterį. Nelygioje kovoje su naujausiomis technologijomis ir tai jau šis tas. Į nelengvą kovą už skaitytoją stojo daug Lietuvos bibliotekų, Kauno viešosios bibliotekos „ginklas“ – bibliotekos fojė eksponuojama didelio formato spalvota paroda, supažindinanti su sportininkų, žurnalistų, menininkų, šou pasaulio atstovų perskaitytomis knygomis, kurios jiems paliko didžiausią įspūdį.
Mane taip pat jaudina, kad knygas, remiantis sociologiniais tyrimais, skaito tik du trečdaliai visuomenės. Reikia vis lakesnės fantazijos, norint įsivaizduoti paauglį, skaitantį knygą savo malonumui.
Mėginu prisiminti, kas mane kadaise „atvedė į knygą“. Ne tėvai, ne kiemas. Mintyse neišnyra dvasingas dėdės ar tetos siluetas su knyga rankoje. Tai kas? Nejaugi mokytoja? Regis, taip. Lietuvių kalbos mokytoja rašinius (tuo metu vadinamąsias temas) leido rašyti labai laisvai, nevertė laikytis rašymo šablono, atitinkamo „tinklelio“ kūriniui darinėti. Buvo galima tiesiog jaunatviškai išsakyti (išsisakyti) atradimus, inspiruotus perskaitytos knygos. Mokytoja nesureikšmino interpretacijos labiau, nei skaitymo džiaugsmas. Žinoma, ir tuo metu tai buvo rizikingas kelias. Į aukštąją mokyklą įstojau tikriausiai todėl, nes mane verbavo sporto ideologai (sužinojau tai vėliau iš jų šantažo). Taip manau, nes kitais metais mėginau padėti vienai merginai už ją parašydama temą. Ji gavo dvejetą. Manau, jog ir dabar man nutiktų tas pats, ne kartą iš jaunų, kuriančių (ir skaitančių) žmonių girdėjau, kad prasčiausius įvertinimus gauna „rašantys“. Jiems tai būna nemenkas smūgis ir savotiška konformizmo pamoka – prieš interpretaciją nepapūsi.
Yra tokia Lietuvos radijo programos „Klasika“ laida „Vakaras su knyga“. Joje aktoriai skaito įvairiausias knygas, tačiau „plokštelė“, kaip suprantu, sukasi vis ta pati, nes balsai ir kūriniai dažnai kartojasi. O gal būtų galima šiais skaitymo metais fonoteką gerokai papildyti, atšviežinti ir ją pasiūlyti mokykloms, nes tas sunkiai įsivaizduojamas skaitantis paauglys dažnai paprasčiausiai nežino, kad knyga gali būti įdomi, kad skaitant taip pat galima labai fainai praleisti laiką. O ir per literatūros pamoką juk kur kas smagiau būtų klausyti skaitomos knygos (ir nebūtinai pagal programą), nei prigulus interpretuoti. Na, žinoma, ne kiekvieną pamoką. Tačiau ko vertos literatūros pamokos, jeigu jose interpretacijos išmokstama, bet knygos neatrandama.
Kauno viešosios bibliotekos projekto „Asmenybė ir knyga“ rengėjai taip pat yra sumanę „eiti į mokyklas“ ir kitas viešąsias erdves. Kilnojamoji dvidešimties garsių Lietuvos žmonių fotografijų, šalia pateikiant jų mintis apie perskaitytas knygas, paroda turi ir interneto versiją – www.kvb.lt/asmenybe.
