Artėja du vokiečių rašytojo Johaneso Bobrovskio (Johannes Bobrowski) jubiliejai 2005 metais: sukaks 40 metų nuo jo mirties ir 88 nuo gimimo. Pasitinkant šias datas, norėčiau sugrįžti prie jo kūrybos lietuviška tematika, kuri yra glaudžiai susijusi su rašytojo biografijos vaikystės ir jaunystės laikotarpiu. Gimė jis Tilžėje, gyveno labai lietuviškoje to meto aplinkoje, vaikystę ir jaunystę vasaromis leisdamas Lietuvoje, kitapus Nemuno, pas senelę, kuri gyveno Šilutės rajono Mociškių kaime netoli Vilkiškių. Be abejo, gyvenamoji to meto aplinka suformavo jo, kaip rašytojo, pažiūras. Johanesas Bobrovskis išmanė Lietuvos istoriją, etnografiją, tautosaką ir savo kūryboje plėtojo baltišką (lietuvišką bei prūsišką) tematiką. Už lakoniškos pasakotojo kalbos ir daugybės nutylėjimų slepiasi labai gili mintis ir didelis žinojimas – plati erudicija. Pasakojimo maniera yra tarsi savotiškas murmėjimas po nosimi.

Pirmiausia, J. Bobrovskis su savuoju kraštu, Mažąja Lietuva, yra tarsi suaugęs, virtęs jo dalimi. Šiame romane praeities įvykiai labai subtiliai supinami su rašytojo vaizduojamu laikotarpiu. Tarsi dvi skirtingų laikmečių plokštumos viena kitą perdengia, viena su kita supinamos į neperskiriamą giją. Rengiant labdaros vaidinimą (veikiantys asmenys yra ir karalienė Luizė, ir Donelaitis, ir Ana Regina – praeityje šiame krašte gyvenę žmonės), dalyvauja aprašomojo meto Mažosios Lietuvos kultūros veikėjai – pirmiausia Storosta, koncertmeisteris Gavėnas, profesorius Fogtas ir kiti žinomi žmonės. Susilieja tarsi dviejų plotmių – praeities ir rašytojo gyvenamojo meto – žmonių likimai į vieną visumą – savotišką Mažosios Lietuvos istoriją. Visi gyvai bendrauja: aprašomosios dabarties ir praeityje gyvenę to krašto šviesuoliai. Toks bendravimas yra menamas, o vienybė kiek idealizuota, nes, matyt, tokios autorius jos norėjo. Pakankamai gražiai bendrauja įvairių tautybių žmonės, nes rašytojas apie tokią visų Mažojoje Lietuvoje gyvenančių tautų vienybę svajojo, troško, kad visus apimtų bendrystės jausmas, ir jie gražiai sugyventų. Toks požiūris suprantamas žinant, koks J. Bobrovskis buvo humanistas. Jo romane ir žydai, ir vokiečiai, ir lietuviai – visi puikiausiai sutaria. Jeigu kiek pasipyksta, tai tokie įvykiai nėra sureikšminami, apie tai kalbama atsainiai. Labai lakoniškai pasišaipoma ir iš faterlenderių, fašistuojančių vokiečių, kurių vadas advokatas Noimanas ir kurio visą vokiškąjį pasipūtimą sumenkina paprastas mūrininkas iš Saksonijos Henigas, apsigyvenęs Mociškiuose, pavadinęs Noimaną dvasios ubagu.

Romane daugiausia vietos skiriama kultūrininkams. Kaimo klebonas profesorius Fogtas rengiasi statyti operą, rašomą remiantis Storosta, kuri pavadinta „Liaudies dainius“. Be abejo, opera bus apie Kristijoną Donelaitį, nes tą galima suprasti iš samprotavimų, kad veiksmas vyks Lazdynėliuose, Stalupėnuose, Tolminkiemyje ir Karaliaučiuje. Iš užuominos galima spėti, kad šiai operai libretą rašo kitas veikėjas – Gavėnas. Jis jau turi uvertiūrą, perpintą liaudies dainų motyvų, ir ariją, kurią sudaro viena laiško vieta su seno žmogaus skundu – ak, kad galėčiau gaminti barometrus. To neleidžia nuo kanceliarinių skundų rašymo virpantys pirštai bylinėjantis su amtmonu Ruigiu dėl parapijos administracinio inspektavimo. Atpažįstame Kristijoną Donelaitį. O toliau Fogtas pristato ir patį poetą su jo visais talentais: muzikos instrumentų ir barometrų, termometrų dirbimu, idilių ir lietuviškų hegzametrų rašymu dar anksčiau už Klopštoką. Rašytojas žino apie lietuvių dainų rinkėją Jušką, o čia tas dainas renka kitas jo veikėjas mokytojas Počka iš Vilkiškių.

Įdomus istorijos vertinimas ir pateikimas. J. Bobrovskis labai trumpai, tarsi probėgomis apibūdina svarbiausius Lietuvos istorijos momentus – Vytauto Didžiojo valdos iki Juodosios jūros, Jogaila, susijęs su Lenkijos istorija, ir sako: „Lenkijos istorija tik Lietuvos istorijos atskala…“ Tuoj pat romane jis ima gretinti Mažosios Lietuvos istoriją, vardydamas įvairias sąjungas, pirmiausia – Karalienės Luizės sąjungą. Sudomina mintys apie Lietuvos Didįjį kunigaikštį Vytautą. Rašytojas teigia, kad šis kunigaikštis žuvo mūšyje prie Lucko. Kitoje romano vietoje sakoma, kad žemaičių kariuomenei stovyklaujant Volynėje prie Lucko „80 metų Vytautas laukia karaliaus vainiko, kuris jau kelyje, ir nesulaukęs 1430 m. spalio 27 d. miršta“. Žinant, kad tai grožinis kūrinys, tokie skirtingi momentai yra pateisinami, tik įdomu, iš kokių šaltinių visa tai rašytojo imta. Be abejo, jau nesužinosime.

Vienas iš pagrindinių veikėjų mokytojas Počka moko įvairių kaimų Mažosios Lietuvos vaikus gimtosios lietuvių kalbos, kuria jie kalba tik namie, nes oficiali mokyklos ir bažnyčios kalba yra vokiečių. Kambaryje, kuriame pietauja Gavėnas su Fogtu, kabo tapytojo Gizevijaus paveikslai: išvertusio Donelaitį Rėzos ir Pasargės bei paties Donelaičio. Gavėnas mąsto apie lietuvių nutautinimo bangą, apie reto grožio kalbą, labai turtingą liaudies poeziją, kurią vertino net V. Getė ir Herderis. Visa tai rodo, kad rašytojas pažinojo lietuvių tautosaką, net buvo susipažinęs su lietuvių kalbos tyrinėtojais Kuršaičiu, Becenbergeriu ir kitais, taip pat žinojo tautosakos rinkėjus brolius Juškas ir jų dainų rinkinius. Perpasakojamas ir trumpas padavimas apie Neringos pavadinimo kilmę: mergina (Neringa) stipri būdama traukia per audrą prie kranto laivus, nutempdama juos į saugias Nemuno žiotis. Ji kartu su žvejais yra supylusi kopą apsisaugoti nuo devyngalvio slibino Galvirdo. Žemaičių medžiotojas Naglis tą slibiną nudėjęs susiveda su Neringa. Autorius, papasakojęs padavimą, sako, kad iš čia Neringos, arba Kuršių nerijos pavadinimas. Iki smulkmenų akivaizdžios rašytojo muzikos žinios ir lietuvių folkloro išmanymas. VI skyriuje pateikta net vaikų skaičiuotė, kokių dažnai dar galima išgirsti ir dabar.

Iš sukurtų personažų ryškiausi yra Gavėnas su Fogtu, kurie vaizduojami stovintys siauruko traukinio sustojimo vietoje, važiuojantys traukiniu, vaikščiojantys gamtoje, kur įmanoma susikaupti ir apmąstyti operos kūrimą ar atlikimą. Įsiėdę į traukinį, jie klausinėja apie smuklėje prieš valandėlę grojusį muzikantą. Jiems atsakoma, kad grojo Elizatas vadinamąsias tėviškės dainas: „Vai lėkė lėkė gulbių pulkelis“, „Aennchen von Tharau“ („Anikė iš Taravos“), „Kur bėga Šešupė“ (Maironio žodžiai) ir kt. Traukinyje Gavėnas galvoja apie muzikinius dalykus rašant operą, kurioje jis panaudojo liaudies šokio – suktinio motyvą. Gavėnas su Fogtu aptaria, kokios bus Donelaičio „Rudens gėrybių“ scenos: Enskys su dideliu peiliu raitas ant šyvio, tinginių pantis Dočys ir valkata Slunkius. Tarp jų turėtų pasirodyti ir pats Donelaitis ir ką nors svarbaus pasakyti. Gavėnas siūlo Fogtui įtraukti į vestuvių sceną, kuri bus visos operos ašis, kelias dainas iš Juškos rinkinio pirmojo tomo. Į tą darbą įsitraukia ir kitas profesorius Storostas, kuris rašo pjeses. Jis prašomas konsultuoti ir patarti rašant operą, nes visi žino, koks jis gerbiamas žmogus. Vėliau paaiškėja, kad tai Vilhelmas Storosta Vydūnas, parašęs Prabočių šešėlius ir Pasaulio gaisrą.

Kartu su pagrindiniais veikėjais nupiešta ir daug smulkių: ir smuklininkų, ir malūnininkų, ir kepėjų, namų šeimininkių, taip pat paprastų kaimo bernų, merginų, kurie tik paryškina bendrą kūrinio foną. Taigi šiame romane nupiešti Mažosios Lietuvos istorinių asmenų bei paprastų žmonių portretai ir likimai, kurie atspindi J. Bobrovskio gyvenamojo meto atmosferą, vyravusią Mažojoje Lietuvoje.

Laukinė Piliakalnio Radasta