Rašyk
Eilės (77172)
Fantastika (2259)
Esė (1534)
Proza (10800)
Vaikams (2629)
Slam (65)
English (1188)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Pilkasis delfinas

2007-04-27
Johanneso Bobrowskio eilės atvėrė VDR literatūrą modernumui



Balandžio 9 d. Johannesui Bobrowskiui sukako 90 metų. Tai tylus jubiliejus, kurio renginių vietos atkartoja poeto gyvenimo ir kūrybos geografiją – Kaunas, Varšuva, Berlynas, Ryga... Lietuvoj su eilėraščių ir prozos vertimais gyvai įsiliejusi į naujosios literatūros tėkmę, Vokietijoje jo kūryba liko „šešėlių krašto upe“. Prieš aštuonetą metų pasirodžiusiame straipsnyje literatūros kritikė ir publicistė Dorothea von Törne bando paaiškinti šias keistas Bobrowskio kūrybos trajektorijas.

Vertėjas
________________________

Liūdnai banali jo mirties istorija. Johannesas Bobrowskis, kurio eilės septinto dešimtmečio pirmoje pusėje sukėlė poetinį žemės drebėjimą, būdamas vos 48-erių, 1965 m. rugsėjo 2-ąją nelemtai mirė nuo paprasto apendicito. „Ženk po puikiąja saule, mirk“,[1] – skundėsi Sarah Kirsch, pavadindama jį švelniai bei su pagarbiu susižavėjimu savo pilkuoju delfinu“. Su simboline laukine slyva burnoj[2] atėjo ji, ir po metų vis dar gedėdama, per lauką – ir kartu su ja didelė lyrikų bendruomenė.

Jie išmoko bobrovskiško garso: melodingo nesiliaujančio atėjimo ir išėjimo, niekad nepailstančio judėjimo žemėje ir ore. Su jo eilėmis į VDR atėjo atsvara kasdienybei. Nepailsdamos sklandė jos virš visų laiko, politinių ir etninių sienų. Niekur kitur iki tol taip intensyviai dabarty nesireiškė praeitis, apgaubta istorinio teisingumo šlovės ir modernios kalbos magijos. Tai atėjo iš toli, iš seniai nuskendusių erdvių.

1917-aisiais Tilžėje gimęs poetas ir prozininkas Vokietijos rytuose pradėjo modernią poeziją, pasižyminčią tik jam būdinga stilistika. Visais atžvilgiais jis buvo išimtis rytų pokario literatūroj. Jo šlovė švystelėjo kaip kometa ir užgeso po jo mirties – bent jau visuomenės sąmonėj – taip pat greitai. Pirmąjį lyrikos rinkinį „Sarmatijos metas“ jis išleido 1961 m. Štutgarte. Nuo 1959-ųjų dirbo kaip beletristikos lektorius Berlyno leidykloje „Union“.

Kol Peteris Huchelis 1955 m. laikraštyje „Sinn und Form“ neišspausdino penkių Bobrowskio eilėraščių, jų autorius buvo nežinomas. Tačiau kartu su „Sarmatijos metu“ atėjo pripažinimas. Penkerius metus jis buvo šlovinamas abejose vokiečių valstybėse, „Grupėje 47“ ir Vokietijos (Rytų) dailės akademijoje. 1962-aisiais Vienoje jis gavo Almos Johannos Koenig prizą už eilėraštį „Tėkmėje“ („In Strom“), kuris sukurtas „emociškai tobula kalba“ (taip Bobrowskis yra pasakęs apie Herderį).

Šiame meistriškame meilės eilėraštyje meilė ir mirtis suvokiamos kaip vienovės dalys; jo vaizdais suformuotas naujas erotinio eilėraščio tipas. Prie gražiausių J. Bobrowskio eilėraščių priklauso „Driadė“ („Dryade“) iš „Šešėlių krašto upių“ („Schattenland Ströme“) ir „Tavo balsu“ iš pomirtinio, dar paties poeto sudaryto trečiojo rinkinio „Oro ženklai“ („Wetterzeichen“).

Visi jie Vokietijos rytuose laužė brechtiškos šviečiamosios ir didaktinės poezijos kanonus ir mezgė saitus su kitų tradicijų – Hölderlino, Klopstocko, Hamanno, romantikų – linijomis. Bobrovskiškas „asmeninis eilėraštis“ sukūrė savo mokyklą.

Bobrowskio, kaip ir kitų VDR menininkų, egzistencija buvo komplikuota, nelaiminga. Jį išgarsino „emociškai tobula kalba“, kuria jis kūrė kupiną įtampos ir disonansų lauką iš stulbinančiai puikių kraštovaizdžių ir gamtos vaizdų, iš žudikiškų žmogaus pėdsakų, iš arkadiško spindesio ir brutalios naujausios istorijos prisiminimų.
Jo paties, kaip Antrojo pasaulinio karo kareivio, išgyvenimai atsispindi eilėse tik netiesiogiai ir daugiausia įsiveržia į eilėraštį kaip kraštovaizdžių ženklai arba kaip staiga išnyrantys asociacijų laukai. Antrajame lyrikos rinkinyje „Šešėlių krašto upės“ (DVA, 1962, leidykla „Union“, 1963) tos asociacijos ryškesnės, tuo tarpu „Oro ženklai“ (1966) pasižymi ypatingu glaustumu ir santūrumu.

Nuolat plėtojamas savo temas Bobrowskis taip apibūdino: „Vokiečiai ir Europos Rytai“, „Nuo Ordino laikų prasidėjusi ilga nelaimių ir tremčių istorija“. Jis tapo didžiuoju visos poetinės generacijos vedliu.
Nors, Bobrowskiui esant gyvam, romanas „Levino malūnas“ (1964) buvo geriausiai vertinamas, atsinaujinimo impulsai kur kas stipriau sklido iš eilėraščių. Kai kurių autorių – nuo Elke Erb iki Wulfo Kirsteno ir Haraldo Gerlacho – kūryboje išliko Bobrowskio ritmas, laisva, nesusaistyta ir todėl nestrofinė kalba, kurioje vis dėlto buvo jaučiamas odės karkasas.

Kuo anuomet traukė šios eilės? Politiškai jos buvo tylus smūgis kultūros politikai, kuri menininkams išūžė ausis liepimais vaizduoti vadinamą „naująjį žmogų“ socialistinėje realybėje. Bobrowskis norėjo ko kito. Jis žvelgė į praėjusius laikus. Savo eiles jis skyrė galutinai prarastiems dalykams. Tai laužė tematikos tabu: prisiminimus apie Antrojo pasaulinio karo metu prarastas rytines žemes.

Jo Sarmatija aprėpė kur kas daugiau nei romėnų šitaip vadinta sritis į rytus nuo Vyslos ir jo rytprūsiškos-klaipėdietiškos vaikystės bei jaunystės kraštovaizdžiai. Amnezijos propagandos laikais Bobrowskis tyliai, tačiau atkakliai kalbėjo apie dingusius dalykus: kultūrą, kraštovaizdį, istoriją, gyvenimo būdą ir mirusias kalbas, papročius bei pamirštus mitus.

Kaip moralistas rytietiško stiliaus literatūroje jis įtaigiai diegė kaltės kategoriją, kurią patvirtino savo išgyvenimais. Jo atviras ir natūralus krikščionybės išpažinimas padrąsino daugelį. Krikščioniško rašytojo etiketė, kurią jam klijavo, kontrastavo su pagoniškais motyvais bei simboliais. Tačiau tai buvo apsauginis skydas, už kurio jis galėjo netrukdomas dirbti. Aprašydamas išnykusį sarmatiškąjį pasaulį, jis priminė skaitytojams, kad kiekvieno žmogaus laikas turi pabaigą.

Rizikingas pėdsakų ieškojimas etno­grafijoje ir istorijoje didele vaizduotės jėga laužė patriotinius štampus. Tarp „visad“ ir „dar“, „kadaise“ ir „amžinai“ gyvenimas, meilė ir mirtis buvo išreiškiama vis kitaip dėliojamais garsais, vaizdiniais ir aromatais.

J. Bobrowskio pasekėjai neįstengė pasiekti to grakštaus jo kūryboje prieštaravimo tarp konservatyvumo ir atsinaujinimo. Rašytojo leidėjas Eberhardas Haufe pateiktais kruopščiais tyrinėjimais ir detaliais skelbtų ir neskelbtų jo eilėraščių komentarais sukūrė galimybę jį skaityti iš naujo.

Jei Johannesas Bobrowskis buvo vienas iš pačių didžiųjų, – o jis buvo, – kodėl jis dabar beveik pamirštas? Galbūt viena iš priežasčių – poeto nekonfliktiškumas. Jis vengė atviros konfrontacijos su sistema, nors jis, kaip įrodo dviprasmės rinkinio „Literatūros klimatas“ eilės, turėjo pakankamai tulžies ir aštrumo.

„Die Welt“, (1999-01-30 )

_______________________

[1] – Autorė cituoja žymios vokiečių poetės Sarah Kirsch eilėraštį, parašytą J.Bobrowskio mirties dieną.
[2] – Aliuzija į Sarah Kirsch eilėraštį, parašytą praėjus lygiai metams po rašytojo mirties.

Iš vokiečių kalbos vertė Evaldas Ignatavičius


Dorothea von Törne
 

Rašytojai

Johannes  Bobrowski
1917 - 1965
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą