Rašyk
Eilės (77198)
Fantastika (2259)
Esė (1534)
Proza (10802)
Vaikams (2630)
Slam (65)
English (1189)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Bobrovskiški stiklo karoliukų žaidimai

2007-07-08
Ne, pavadinime nėra ironijos – jame užkoduotas tik mano pavydus susižavėjimas. Kažin koks vaizdas galėtų būti mielesnis, o užsiėmimas prasmingesnis už, pavyzdžiui, oraus žilagalvio ir jaunuolio, kuriam dar „viskas – taip pat ir pelningo verslo galimybės – prieš akis“, įsikarščiavimą dėl kurioje nors eilutėje (šiuo atveju Bobrowski’o) slypinčios simbolikos?

Tarpais per Lietuvą lyg svetimkūnė kometa, trumpam mūsų erdvėje sulėtinusi greitį, praskrieja koks tarptautinis renginys, ir post factum telieka apgailestauti, jog lietuviškasis kultūrinis landšaftas nuo to beveik „nenukentėjo“... Taigi Berlyne 2000-aisiais įkurta J.Bobrowski’o draugija ir Latvijos universiteto Baltų–germanų centras, pasitelkę partnerius – Kauno VDU bei Liubeko Academia Baltica, birželio 18–22 d. surengė rašytojo 90-mečiui skirtą konferenciją „Zeit aus Schweigen. Johannes Bobrowski – Werk, Biographie, Kontext“ – „Bežadis laikas [esu linkusi nutolti nuo pažodiško „Laikas iš tylėjimo“]. Johannesas Bobrowski’s – kūryba, biografija, kontekstas“.

Priminsiu kai kurias Bobrowski’o gyvenimo įrėžas, įrėmintas dviejų tradicinių datų: „1917, Tilsit (Tilžė)–1965, Berlynas“. 1928 – apsigyvenimas Kėnigsberge, mokslo gimnazijoj pradžia; nuo 1929 iki 1944 – kasmetinis svečiavimasis vasaromis Mociškiuose pas močiutę bei Vilkyškiuose pas tetą; 1938 – įsikūrimas Berlyne; nuo 1939 – karo dalyvis; 1943 – vestuvės Mociškiuose su Johanna Buddrus; 1945–1949 – karo belaisvis; 1955 – pirmosios eilėraščių publikacijos VDR leidiniuose; 1961 – pirmas poezijos rinkinys „Sarmatische Zeit“ („Sarmatijos metas“); 1962 – poezijos rinkinys „Schattenland Ströme“ („Šešėlių šalies upės“); 1964 – romanas „Levins Muehle“ („Levino malūnas“); 1965 – romanas „Litausche Claviere“ („Lietuviški fortepijonai“).

Nors daugumą konferencijos dalyvių sudarė tituluoti germanistai (vokiečiai, dirbantys ir Vokietijos, ir užsienio universitetuose, bei kitų šalių atstovai), renginys nei savo raide, nei dvasia nebuvo „tik specialistams“, pareikšti norą jame dalyvauti galėjo ir tolimiausias Bobrowski’o „giminaitis“ (žinia, privalomas buvo bent jau toks prastas kaip šių eilučių autorės vokiečių kalbos cenzas). Šilta bendrijos atmosfera susikūrė tarsi savaime, bet galima suprasti, jog organizatoriai dėl to „savaimiškumo“ turėjo nemažai paplušėti; nuo pirmos iki paskutinės minutės renginį „stygavęs“ dr. Andreasas Degenas (Bobrowski’o draugijos pirmininko pavaduotojas, dirbantis Bratislavoje), matyt, pelnė visų simpatijas. Konferencija buvo „mobili“: prasidėjo Kaune ir po pertrūkio, – kai šiandienos Mociškiuose ir Vilkyškiuose mėginta „nukrapštyti“ viršutinius istorinio palimpsesto sluoksnius, išvysti, tarkim, vokiečių kareivuką Johannesą besiperšantį savo vasarų draugei Johannai, o nuo Rambyno kalno atsiveriančioje (Kaliningrado srities) panoramoje įskaityti didžiųjų pervartų prasmes, – persikėlė į Rygą. Pageidaujantiems buvo pasiūlyta ir ketvirtoji dalis – dr. Dietmaro Albrechto, buvusio Ostsee Academie bei nuo jos atsišakojusios Academia Baltica vadovo, didelio Mažosios Lietuvos istorijos ir kultūros žinovo bei propaguotojo (nors jo interesų ir simpatijų ratas žymiai platesnis), vadovaujama ekskursija, vėlgi – ieškant bobrovskiškų pėdsakų Latvijoje, aplankant rašytojo kūriniuose paminėtas vietoves (iš organizatorių sudaryto sąrašėlio matyti, jog latviški motyvai ryškiausi apsakyme „Belendorfas“; lietuviškieji atspindėti, žinia, kur kas plačiau).

Beje, Kaunas ir Ryga neatsitiktinai tapo pagrindinėmis konferencijos vietomis: abu miestai tarsi ženklija vieną (ne pačią šviesiausią) rašytojo likimo giją – kareivystę (vokišką) ir nelaisvę (sovietinę). Simboliška, kad konferencijos VD universitete pirmą pranešimą – nuskambėjus oficialiems sveikinimo žodžiams (juos šiltai išsakė A.Degenas, VDU prorektorius prof. Rimantas Laužackas bei Vokietijos ambasadorius Volkeris Heisbergas) – prelegentas prof. Karolis Sauerlandas (Lenkija) pradėjo pacituodamas Bobrowski’o eilėraštį „Kaunas, 1941“. Žinia, nei Bobrowski’o gyvenimas, nei kūryba nesuteikia progos rafinuotiems „menas menui“ žaidimams – pasiūlytą metaforą turėčiau tikslinti: aštriabriauniai stiklo karoliukai, kurie gali ir sužeisti... Štai prof. Sauerlando pranešime paminėtas ir holokaustas, ir sovietinė okupacija, ir deportacijos į Sibirą... Nekart konferencijoje priminta, kad Bobrowski’ui svarbūs buvo kaltės, atsakomybės, žydų likimo ir panašūs motyvai (remtasi apsakymais „Der Mahner“ – „Perspėjėjas“, „Mäusefest“ – „Pelių puota“ ir kt.).

Be abejo, Antrojo pasaulinio karo bei pokario skauduliai neužgožė tų istorinių ir geografinių Bobrowski’o kūrybos motyvų, kurie daugeliui iškyla kaip mistiniai archetipai: tai – Sarmatija, Prūsija ir Rytprūsiai, o vokiečiakalbiams skaitytojams, ko gero, ir Lietuva iš „Lietuviškų fortepijonų“... Į pastarąjį romaną, beje, įdėmiai pažvelgė prof. Axelis Walteris, atstovavęs Klaipėdos universitetui. (O D.Albrechtas, aktyviai dalyvavęs diskusijose, šiltu žodžiu prisiminė J.Jurašo „Smėlio klavyrus“.) „Lietuviškų motyvų“ – turiu galvoje pranešėjus – kauniškėje konferencijos dalyje buvo ir daugiau. Jauno mokslininko, pas mus galbūt labiau žinomo kaip vertėjo, dr. Lauryno Katkaus minčių apie Nemuno atspindžius Bobrowski’o ir šiuolaikinių lietuvių autorių kūriniuose, regis, pagarbiai klausėsi ir solidūs profesoriai. Dr. Sigitos Barniškienės (VDU) pranešimas „Mirusi senprūsių kalba J.Bobrowski’o ir J. Tysliavos eilėraščiuose“ („Der Tod der altpreussischen Sprache in den Gedichten...“), galima sakyt, buvo toji kregždė, kuri paskelbė komparatyvistinės bobrovskiados „pavasarį“ – lyginimų, įtakų, paralelių paieška ženklino daugelį pranešimų. Štai šalia J. Bobrowski’o pavardės Kaune ar Rygoje gretinti: Alfredas Brustas (dr. Anna Gajdis, Lenkija); Siegfriedas Lenzas (prof. Dorothee Merchiers, Prancūzija); Ingo Schulze (dr. Inokentijus Urupinas, Rusija); Franzas Fuehmannas (dr. Witholdas Bonneris, Suomija); Celanas ir Hamnnas (dr. Hansas Graubneris, Vokietija) ir taip toliau.

Konferenciją Kaune užbaigė „gyvas liudijimas“ – iš VDU rūmų persikelta į Apskrities viešosios bibliotekos Bobrowski’o skaityklą, kur vyko susitikimas su dramaturgu, Bobrowski’o draugijos pirmininku prof. Klausu Völkeriu, keletą metų artimai bendravusiu su rašytoju.

O konferencija Rygoje bent man įsiterpia tarp dviejų polių: pirmojo po tradicinių sveikinimo kalbų pranešimo – prof. Kasparo Klavinio iš Daugpilio istorinio ekskurso į „Kuršo katilą 1944–1945“ ir Bobrowski’o apsakymo septyniems balsams „Noriu išeiti“ („Ich will fortgehn“) radijo inscenizacijos (Deutschlandrundfunk, 2007, rež. Christine Nagel), kurią pristatė dr. Maria Behre (Vokietija).

Taigi – karoliukų būta margaspalvių, įvairiabriaunių, vienu ar kitu kampu laužiančių skirtingų spalvų spindulius...


Astrida Petraitytė
 

Rašytojai

Johannes  Bobrowski
1917 - 1965
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-07-08 23:56
Klio
Patiko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Artėjantys renginiai


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą