Mariaus Katiliškio atminimo vakaras

„Seno kareivio sugrįžimas“ – taip pavadinta Maironio literatūros muziejuje Mariui Katiliškiui (Albinui Vaitkui) skirta paroda, įsiterpianti į čia organizuojamų renginių apie išeivijos autorius ciklą. Šiemet jau paminėti Antanas Rūkas ir Henrikas Nagys. Gruodžio 1 d. surengtas M. Katiliškio atminimo vakaras, nors, kaip vakaro pradžioje sakė muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė, nustatyti rašytojo gimimo datą nėra paprasta, kadangi vieni šaltiniai pateikia 1914, kiti – 1915 metus. Labiau pagrįsta nuomonė, kad 90-asis jubiliejus buvo pernai, tačiau progų prisiminti M. Katiliškį pakanka ir šiemet: muziejus gavo iš Amerikos naujų eksponatų parodai, o literatūrologė Elena Bukelienė teigė, jog gruodžio 17 d. – 25-osios rašytojo mirties metinės.

Vakaro pradžioje nuskambėjo M. Katiliškio balso įrašas, sukėlęs prislėgto, pavargusio žmogaus įspūdį. Prozininko biografiją ir kūrybą išsamiai apžvelgė profesorė E. Bukelienė. A. Vaitkus gimė Šiaulių apskrityje. Jam ėjo devinti metai, kai tėvai įsigijo žemės Katiliškiuose, ir jis greitai pamilo šią miškingą vietovę. Atitarnavęs kariuomenėje, dirbo Žagarės bibliotekoje. Jį žavėjo lietuvių rašytojai, autoritetais jis laikė ir Selmą Lagerliof, Knutą Hamsuną, Victorą Hugo. Pirmasis M. Katiliškio apsakymas pasirodė 1932 m. Lietuvoje, tačiau svarbiausi jo kūriniai parašyti išeivijoje.

E. Bukelienė sakė, kad į M. Katiliškio kūrybą reikėtų žvelgti prieškario literatūros kontekste. Čia esama ekspresyvių pasažų, impresijos, realizmo, tačiau rašytojo negalėtume vienareikšmiškai priskirti nei ekspresionizmui, nei impresionizmui ar socialiniam realizmui. Kaimo žmogaus pasaulis atskleidžiamas ne per socialinius santykius, o per psichologinę analizę, todėl M. Katiliškio stilių galima įvardyti kaip psichologinį realizmą. Profesorės nuomone, klysta tie, kurie rašytojo kalbą apibūdina kaip buitinę. Jo kūriniuose esama poetinio, egzistencinio lygmens. Būdingas judėjimas tarp dviejų polių – blaivios realybės ir iliuzijų, nusikaltimo ir bausmės, tačiau nėra dalijimo į juoda ir balta. Humanistinės nuostatos aiškios, neginčijamos, bet apsieinama be didaktikos.

Detektyvinės istorijos vertas pirmosios M. Katiliškio knygos likimas. Novelių rinkinio Seno kareivio sugrįžimas rankraštis buvo laikytas dingusiu, kol 2002 m. Lietuvos literatūros ir meno archyve jo netikėtai neaptiko Čikagos lietuvių televizijos vedėjas Arvydas Reneckis. E. Bukelienė svarstė, kaip galėjo atsitikti, kad šis rankraštis buvo atrastas tik praėjus dvylikai metų po nepriklausomybės paskelbimo. Išsamiau panagrinėjusi novelę „Skara“ bei apysaką „Senis ir auksas“, literatūrologė padarė išvadą, kad jau pirmojoje rašytojo knygoje galima rasti ryškių talento žymių.

M. Katiliškio kūrybos kryptį ir pobūdį nulėmė beveik liguistas tėvynės ilgesys. Profesorė keliais žodžiais nusakė vėlesnių romanų temas: Užuovėjoje aptariamas lietuvio ir žemės santykis, Miškais ateina ruduo – lietuvio ir miško, Išėjusiems negrįžti – lietuvio ir karo, o Pirmadienyje Emerald gatvėje – lietuvio ir Amerikos santykis. Rašytojas vaizduoja, kaip lietuvis atsiskiria nuo žemės, išeina iš miško, aprašo, ką jam reiškia karas, kaip jis praranda savo tapatybę Amerikoje.

Kaip ir kiekvieno lietuvio pasąmonėje, taip ir M. Katiliškio kūryboje ryški mitologinė dimensija. Novelių romano Užuovėja struktūra yra tarsi medis, prilygstantis mitologiniam pasaulio medžiui. Knygą autorius pradeda nuo sakralios erdvės – medžio viršūnės – ir kiekvienu apsakymu leidžiasi vis giliau į chtoniškąjį pragarą. Mitologiniame cikliškame laike uždarytas ir romano Miškais ateina ruduo vyksmas, jo veikėjai paklūsta universaliems gamtos dėsniams.

Kitoniška atmosfera išsiskiria paskutinis M. Katiliškio romanas Pirmadienis Emerald gatvėje, kuriame piešiamas nenusisekęs lietuvių gyvenimas Amerikoje. Išrauti iš gimtosios aplinkos, jie gyvena nenatūralų gyvenimą: vegetuoja senelių prieglaudose, be jokio džiaugsmo dirba fabrikuose, skęsta girtuoklystėje. Šiame kūrinyje nerasime ir rašytojui būdingos sodrios lietuviškos kalbos, nes vartojamas amerikietiškasis žargonas.

Nelabai žinomą M. Katiliškio pusę atskleidė aktorius Petras Venslovas, paskaitęs ankstyvųjų jo eilėraščių. Nors tai kūrybos pradžių pradžia, o pats autorius iš mūsų užmojo turbūt tik pasišaipytų, anot A. Ruseckaitės, muziejuje apie tai prisiminti galime.

Keletą žodžių apie M. Katiliškį tarė Kauno žagariečių klubo „Švėtė“ narys Vaidutis Riškus, rašytojas Petras Venclovas, Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Paplauskienė, muziejininkė Daiva Bumblauskaitė, lietuvių liaudies dainas atliko folkloro ansamblis „Gadula“.