Lietuvių literatūra mirs nenatūralia mirtimi. Nebūtinai smurtine, tačiau ir ne nuo džiovos, kaip V. Kudirka ar L. kabeika. Diagnozės mutavo. Dabar talentingiausius mūsų rašytojus išguldo degtinė, o rašytojas – vėžys. Yra išimčių, tarkim, Vaidotas Daunys, tačiau jas atsveria šiurpus ir, deja, vis pasipildantis sąrašas. Judita Vaičiūnaitė, Nijolė Miliauskaitė, Jurgis Kunčinas, Algirdas Verba, Antanas Ramonas, Raimondas Jonutis, Ričardas Gavelis, Gintaras Beresnevičius, Jurga Ivanauskaitė... Ar nepanašu į tai, kad pastarąjį dešimtmetį tam tikra prasme galime lyginti su 1944-aisiais, kai iš Lietuvos pasitraukė šaliai esmingai svarbi rašytojų dalis? Tik tiek, kad dabar pasitraukusieji nebeatsiųs naujų knygų į jokius specfondus.
Kai kurie dar kalbasi pomirtinėse knygose, siunčia ženklus vieni kitiems. „Neilgai trukus gal susitiksime, jau tikraisiais, nebežemiškais, nebežmogiškais, nebešmėkliškais savo pavidalais“, – Ričardui Gaveliui skirtoje knygoje rašo Jurga Ivanauskaitė. Deja, jau.
J. Ivanauskaitės asmuo šiame kontekste švyti kažkaip ypatingai, net jos pavardę norisi surinkti kitokiu šriftu nei likusiųjų, o dar geriau – užrašyti ranka. Tokia netipiška ir kartu ryški buvo ši rašytoja, kurios įvairialypį palikimą pats laikas pradėti demitologizuoti tiek skaitytojams, tiek kritikams. O tai nėra taip paprasta, kaip ir vieni, ir kiti manytų.
Tiesą sakant, nežinau, kaip ją vertinti. Apibūdinti pora sakinių nesiimčiau. Galiu tik galvoti, svarstyti, prisiminti. Manau, jog vietiniame kontekste tai buvo visiškai unikali figūra.
Dėmesio centre ji nuo pirmųjų knygų, net nuo pirmosios publikacijos „Nemune“. Prisimenu tą laiką ir tuos tekstus. Tekstai deramo įspūdžio kažkodėl nedarė, juose glūdinti laisvės bei kažkokios prohibicinės anarchijos dvasia – darė. Bet labiausiai žavėjo pati autorė. Tapatintis su rašytoja Žemaite nesinorėjo niekam, o su rašytoja J. Ivanauskaite – veik visiems.
„Pakalnučių metai“, žinoma, tiems laikams ir jaunai mūsų dvasiai buvo tinkama knyga, tačiau „Mėnulio vaikai“ vėl pasėjo kiek skepsio. Kažkas ten buvo išburta iš tirščių ar išpūsta iš nykščio. Kažkas, paskui ką tekstas nebespėjo. Vis dėlto Jurga atėjo ir vargu kas jai galėjo prilygti. Tokia sunkokai apibūdinama prasme.
Nežinia, kiek ji rinkosi savo temas ar kūrybos pobūdį ir kiek pati leidosi jų vedama ar klaidinama. Pakanka ir vienokios, ir kitokios versijos įrodymų, tačiau įvairių magijų pomėgis gal ir ne visada buvo palankus tekstams. Žinoma, skaitytojams (-oms) jis patiko, o kartais būdavo priimtinas ir kitiems skaitytojams (-oms), žiūrėjusiems į Jurgos knygas iš aukšto, tačiau visas jas skaičiusiems. Tokių buvo, nemažai.
Devintajame dešimtmetyje daug menininkų užsukdavo pas mane į Molėtų gatvę kokių nors spagečių valgyti. Sykį kažkas atsivedė Jurgą. Sėdėjo santūri, besišypsanti, kalbėjo nedaug. Turbūt tąsyk tais jos valgomais spagečiais į žemę nutekėjo visas įsivaizduojamo Jurgos magiškumo/raganiškumo krūvis, nes, kitiems nuolat prašant jos teigiamai įkrauti jų daiktus ar pastovėti prie ligonio, man ji liko reali, racionali ir labai gyva. Matydavomės retai, bet nuolat, buvo gera žinoti, kad ji yra, kaip gera žinoti, kad yra, tarkim, Aukštaitijos ežerai.
Prieš penkerius metus, dirbdamas LTV, nuvažiavau jos filmuoti. Tik tada abu supratome, kaip seniai matėmės ir – kad žinoti neužtenka, reikia bendrauti. Tąkart paleidau filmavimo grupę, likau pas Jurgą ir prašnekėjome beveik dvi paras, gerdami raudonąjį vyną ir užsikąsdami salierų lapkočiais. Jurgos katė Lūšis mus stebėjo su pritariančia šypsena.
Neprisimenu to pokalbio turinio, kaip ir kitų, įgavusių reguliarumo, – improvizacijos juose būdavę daugiau nei informacijos, – bet jei ir prisiminčiau, nesugebėčiau keliais sakiniais apibūdinti šios asmenybės. Tepasakyčiau, kad labai ją mėgau.
Taip, visų pirma kaip asmenybę. Gražią, turtingą bei talentingą. Šie banaliai formuluojami bruožai labai aiškiai matėsi su ja bendraujant. Kur kas geriau nei ją skaitant. Įtariu, jog nesu geras Jurgos skaitytojas, todėl kalbėti apie jos knygas paliksiu labiau jas mėgstantiesiems. Mėgstu ir aš, bet ne visas ir nepakankamai.
Kalbant televizininko kalba, Jurga buvo absoliutus formatas. Visai ne kokia nors konjunktūrine prasme, savo pasisakymuose ji pasižymėjo ypatinga laisve. Tačiau tie pasisakymai visada buvo kultūringi, nekupiūruotini, atsakymai į klausimus tikslūs, su sava dramaturgija – pradžia, kulminacija, aiškia pabaiga, o toks gerai teoperuotas kalbėjimas rodo aiškų ir aštrų protą, nuovoką ir savivoką, be to, norą gyventi harmoningai bei kūrybingai. Taip, regis, ji ir gyveno.
Montuodami ankščiau minėtą siužetą apie Jurgą (pats nebesumontavau, buvau kaip ir užsiėmęs), kolegos baigė jį trissyk pakartota (kaskart priartinant) jos šypsena. Ir ši šypsena buvo dar vieno fenomenalaus Jurgos talento liudytoja. Šypsena iš daugelio elementų. Šilumos, atvirumo, gudrumo, vidinės kultūros, gyvenimo džiaugsmo, susitaikymo su gyvenimu, koketiškumo, išminties. Jurga šypsojosi nuolat. Šypsena ir švelnus, bet pamatinis humoro jausmas jai, ko gero, buvo geriausi ginklai kovojant su nuoboduliu ir pilkuma. Su beprasmybe. Neteko girdėti jos piktinantis absurdiškais kai kurių žmonių poelgiais, šį pasipiktinimą ji neutralizuodavo ta pačia šypsena, nepiktai, bet sąmojingai pasišaipydama. Kartais ir iš manęs. Dažnai iš savęs. Kažkokie malonūs buvo tie pasišaipymai.
Nė kiek neabejoju turtingomis vidinėmis mūsų moterų rašytojų biografijomis, tuo tarpu Jurga sugebėjo nugyventi ir išoriškai turtingą gyvenimą. Šiek tiek apie jį rašė spauda, šiek tiek ji pati, šiek tiek liko nutylėta. Ir telieka, kam norėjo – pasakojosi. Svarbu, jog neišmėtė savęs visuose kelkraščiuos, atvirkščiai, subrendo ir užsigrūdino. Jos paskutiniojo laikotarpio vieši pasisakymai iš tiesų liudijo brandą bei gyvenimo pažinimą. Nors priešpaskutinis romanas „Placebas“ rodė, kad seniems dievams dar paatnašaujama, gali būti, jog neilgai trukus būtume sulaukę ir kitokio pobūdžio tekstų. Ne, žinoma, kalbu ne apie „Odę džiaugsmui“. Nors derėtų ir apie ją.
Tokio ažiotažo nebuvo sukėlusi jokia poezijos knyga nuo B. Brazdžionio „Poezijos pilnaties“ laikų. Deja, pati poezija čia mažiausiai kuo dėta. Įtariu, jog lietuvių poezija šios knygos atsiradimo jokia forma nepajus, o ir neaišku, kokiais kriterijais remiantis ji vertintina (vadinamasis gyvenimas čia juos gerokai koreguoja, jei ne apskritai įgalina kalbėti apie šiuos tekstus). Tad ir kalbėsiu ne apie vertes, o apie idėjas bei įspūdžius.
Straipsnio pradžioje minėtas L. Skabeika paliko sukrečiančius laiškus, kuriuose bando organizuoti savo laidotuves. Jurga buvo viena labai retų autorių, žinančių, jog sudarinėja pomirtinę savo knygą. Ir jokiom įkapėm čia nekvepia. Pavadinimas, žinoma, pernelyg nedorai tiesmukas, tačiau gal norėjosi ryškesnės šviesos. Teesie.
Kita vertus, jei jau sutinkate su pavadinimu, daugiau ar mažiau sutiksite ir su pačia knyga. Tai savotiškas testas ar raktas.
Skaitant krinta į akis Jurgos (lyrinės herojės?) siekis delokalizuotis, depersonalizuotis, ištrinti tapatybę (ergo ir konkrečią lemtį). Ji niekad nėra ji, ji – nuolatinė reinkarnacija, nesibaigiantis tapsmas. Prisiekusiai keliautojai Jurgai turėjo būti baisus metafizinis mirties lokalumas (paskutinė kelionė). Gal būtent su šiuo neišvengiamos lemties aspektu labiausiai nenorima taikytis. Aspektas kiek knyginis, tačiau tekstuose mes ir gyvename kiek kitaip nei tikrovėje ir kiek kitaip formuluojame save bei savo dvasines reakcijas.
Kita vertus, kelionių dvasia nebuvo persmelkusi Jurgos iki kaulų smegenų. Jos vidus, bent jau paskutiniuoju metu, buvo sėslus, pastovus, įcentrinis. Pasaulis jau turėjo aiškią ašį ir ši ašis nebuvo kažkur kitur. Jei būdavo kitur, Jurga žinodavo kur. Todėl siekis formuluoti daugelį savo galimybių, nė su viena nesusitapatinant, nebūti čia ir dabar, yra viena dramatiškiausių knygos dominančių. Man buvo labai neramu skaityti šiuos tekstus.
Ir, žinoma, džiaugsmo teigimas. Jo yra, bet, ačiūdie, daug mažiau, nei implikuoja pavadinimas. Kitaip autorės laikysena atrodytų pernelyg dirbtinė. Pasitaiko net visiškai viltį praradusių tekstų („Psichozė 4.48“ ir pan.). Pasitaiko paprasto gyvenimo detalių vardijimo („Aprašinėju, o ne rašau...“). Tekstams tai ne į naudą, tačiau šiuo atveju žinome, jog autorei tariant pasaulį jis dar kurį laiką pabus jai ant lūpų. Atvejis, kai gyvenimiškas kontekstas kartu yra ir poetiškas.
Mirtis yra tikslo praradimas. Taip sutrumpintai perteiktume vieno posmo (p. 71) esmę. Tai irgi mintis, turinti savą gravitaciją. Tokių knygoje rasime daugiau. Nors didesnę jos dalį sudaro dekoratyvūs pasakojamieji tekstai, labiau būdingi dailininkei ir prozininkei, nei poetei.
Tai antroji Jurgos eilių knyga, tad kaip poetė ji dar visai jauna. Įsivaizduokime šią knygą išėjus su antrąja prozos – 1988-aisiais – ir viskas bus paprasčiau. Ir jaunystės piešiniai, kuriais apipavidalinta knyga, irgi derės.
Ilgesys + nuodėmė = gyvenimas, – rašo Jurga. Šitas credo tarsi ką tik išaugęs iš „Pakalnučių metų“, tad paskutinioji knyga savaip atsimuša į pirmąją ir gyvatė praryja savo uodegą. Ratas užsidaro ir vėl tai – absoliutus formatas. Visiškai nebanalia prasme.
Įrašinėdavau Jurgai kompaktines plokšteles: filmus bei muziką. Labai sunkiai ieškojau jos pageidauto garso takelio. Radau tada, kai ji buvo grįžusi iš Švedijos operacinių ir laikinai patikėjusi palankiomis permainomis. Labai suliesėjusi ir švokščiančiais plaučiais ji nesiliovė plačiai šypsotis bei juokauti. Ilgesys plius nuodėmė lygu gundymas, o jos ieškotas garso takelis (paskutinė plokštelė, kurią jai įrašiau) ir buvo M. Scorcese’s filmui „Paskutinis Kristaus gundymas“. Labai simboliška.
Žinau, kad be jos čia bus daug liūdniau ir neįdomiau. Tačiau ji pati išmokė tai įveikti. Ji išmokė įveikti net mirtį, pasakydama ir parodydama, jog mirštantis gali gyventi visavertį gyvenimą.
Žinau, jog kada nors man tai labai padės.