Skaistų vasario rytą, kai saulės šviesoj jau girdisi pavasario šauksmas – paukščiams – sugrįžti. Ta pati apakinanti vasario saulė pernai metais susirado ją Lundo ligoninės koridoriuose su ramentais, sustojančią kas du žingsniai atgauti kvapo. Taip prasidėjo ryškiai apšviesta jos likimo paskutinė tiesioji.
2004 metais išėjusi poezijos knyga, rašyta dar klajonių metu, pilna nuojautų, o kai kurios eilutės šiandien išgąsdina:

Viskas jau išbandyta
daugiau neturiu
ką patirti
šešių pasaulių valdove
Laiko Viešpatie
leisk man išnykti

Jos gyvenimas buvo sklidinas: kelionių, nuotykių, knygų, paveikslų, visuomeninių akcijų. Graži, drąsi, talentinga, ji tapo visų mūsų veidu Frankfurto knygų mugėj. Nepriklausoma jos laikysena buvo tokia svarbi, kai nedidelei šaliai, mažai literatūrai reikėjo pralaužti tingaus sotulio ir nepasitikėjimo sieną. Jau Frankfurte ji raišavo, ir tada ją dar buvo galima išgelbėti, jei mes nors kiek brangintume savuosius žmones. Mes praradom neapsakomai daug – Jurga buvo mūsų erdvės matas.
Baisi liga ją labiau nustebino, nei išgąsdino. Už išgrynintų, tyrų, drąsinančių mus gyventi jos žodžių slėpėsi aštuonios sunkios operacijos per vienerius metus, kai įsižiebusią menkiausią vilties kibirkštėlę kitą valandą nuolat sutriuškindavo dar baisesnė žinia. Ji nesigynė. Dėkodama atvėrė kančiai visą savo širdį, ir iš to galima suprasti, kokia subrendusi buvo jos siela. Tas, kas nėra degęs mirtinų kančių žaizdre arba kas yra degęs, bet pabūgęs, neišdrįsęs atverti širdies, niekada nesupras, už ką dėkojama.
Skrisk, sesuo. Dabar jau toliau už Himalajų kalnų viršūnes, už žiburiuojančius nakties gelmėje žvaigždynus – į amžinai atvirą JO glėbį.

Vanda Juknaitė

„Literatūra ir Menas“