Naująjį TV sezoną išgražėjusioje L. Donskio laidoje „Be pykčio“ poetas Just. Marcinkevičius neseniai dėstė, jog kone kiekvieno rašytojo tekstuose pasitaiko grafomanijos. Kitaip tariant, dalis kiekvieno rašytojo tekstų – grafomanija. (Nors tai, kaip buvo galima suprast, dažniausiai – bet gal ne visada – yra būtent ta dalis, kuri pasilieka „stalčiuose“.)
Nežinau, ar tai geriausias pavyzdys, bet sąvokos „grafomanija“ naudojimas neretai, sutikite, – kiek miglotas. Naudojamas šis žodelis įvairiausiais tikslais: „prastesnei“, „mažiau nusisekusiai“, „nesuprantamai“, „nesuprastai“ ar tiesiog „nepatikusiai“ bei įvairių kitų panašių (arba nepanašių) kriterijų neatitikusiai literatūrai nusakyti. Tad pakovokime, draugai, su šiuo chaosu! (Natūralus juk noras...)
Nebūsiu didelis išradėjas, jei atsiversiu tarptautinių žodžių žodyną (1985 m., Vyriausiosios enciklopedijų redakcijos leidimo) ir... Grafo... + ...manija – liguistas potraukis rašyti, kurti. Daugumai žinomas apibrėžimas. Bet ką reikštų „laikytis“ jo arba „nesilaikyti“ (ir taip prisidėti prie chaoso literatūriniame, o ir tikrajame pasaulyje)?
Pasitreniruokime: liguistas ar sveikas buvo Čiurlionio „potraukis kurti“? Labai retas kuris esame matę gyvą Čiurlionį, bet pabandykime daryti prielaidas, draugai, ir pamatysime, kiek erdvės tolimesnėms mūsų interpretacijoms palieka pateiktasis apibrėžimas. Tad čia neretai pridedama: „liguistas potraukis rašyti, kurti“ + „meninės vertės menkai teturinčius (arba visai neturinčius) tekstus, kūrinius“. Bet su „menine verte“, sutikite, taip pat slidus reikalas... Ir tampa neaišku...
Todėl ir pasiūlysiu akcentus, mano galva, svarbiausius, o gal tiesiog būtent man įdomiausius (ar smagiausius?). Akivaizdu, kad ši sąvoka mus nukreipia į kažkokį psichinį, t.y. jokiu būdu ne tik į literatūrinį, reiškinį. Grafomanija – tai visų pirma psichinis reiškinys, psichinis nesusipratimas (ir tik po to virstantis arba nevirstantis literatūriniu). Tad tai nėra tiesiog „bloga literatūra“. Jei priskiriame kokio nors autoriaus „blogą literatūrą“ grafomanijai ir norime būti tikslūs (t.y., nenorime būti chaoso skleidėjai Žemėje), vadinasi, atrandame joje kažkokį ypatingą psichinį nesusipratimą. Kokį?
Nepuldamas apgaudinėti žmonių, jog esu „diplomuotas“ psichologas, drįsiu visgi pasiūlyti šio nesusipratimo esme laikyti simuliaciją. Kūrybos, kūrybinio proceso, kūrybinio impulso simuliaciją. T.y. tam tikrą saviapgaulę – tai, kas vyksta tam tikru metu tam tikroje vietoje (tarkim, vieną vėlyvo rudens naktį ant kokio jaunojo literato rašomojo stalo), yra kūryba, t.y. kūrybinių impulsų judinamas procesas, teikiantis kūrėjui kūrybinį pasitenkinimą ar kažką panašaus (kas gaunama, realizuojant tuos „impulsus“). Žinoma, negali apsieiti kūrėjas ir be kūrybinio proceso rezultatų kritiško vertinimo. Tačiau pojūtis – to „impulso“ ir to „pasitenkinimo“ (t.y. pataikymo į ...) – yra bene svarbiausia. Būtent šis pojūtis fiksuoja tą „kažką“, ką atpažindamas vėliau ir kitas (stebėtojas, skaitytojas, etc.) patiria savąjį – „meno vartotojo“ – pasitenkinimą.
„Grafomanas“ (pemanentinis ar momentinis) būtent šių pojūčių iš tikrųjų ir nepatiria. Simuliuodamas kūrybinį procesą, jis neišvengiamai simuliuoja ir juos. Garsusis šūkis, kad „kiekvienas yra menininkas, tačiau tik menininkas tą žino“ – šūkis, kuris, panašu, yra paguodęs ar padrąsinęs ne vieną „grafomaną“, – iš tikrųjų nieko gero „grafomanui“ nežada. Mat sako, jog „tikras“ menininkas atpažįsta savy menininką. „Grafomanas“ menininko savy būtent ir neatpažįsta. Menininką jis simuliuoja – taip apgaudinėdamas save (bet, tuo pačiu, nors ir labai slapčia nuo savęs, patirdamas permanentinį nusivylimą dėl kūrinio neišsipildymo).
„Gerai, – sakys visu tuo patikėjęs jaunasis literatūrologas, bandantis nutverti „grafomaną“, – bet kaip toji simuliacija (vykstanti kažkur giliai „grafomano“ centrinėje nervų sistemoje...) reiškiasi išorybėje?“ Ir jis bus iš dalies teisus. Tuos ypatinguosius – simuliacijos – atvejus tegalime tik nujausti, „suuosti“. Bet juk būtent kažkuo panašiu į uoslę kliaujamės daug kur gyvenime...
Ir tikrai – ryškesnius atvejus nesunkiai atpažįstame. Neretai – kaip juoką keliantį farsą. Kaip puikų pavyzdį čia derėtų prisiminti lietuvių popdainininką Rytį Ciciną. Klausant šio dainininko, būtent aptartasis simuliacijos įspūdis yra itin ryškus. Nepakartojamos iškylos saulėtam pajūry, šokių prie laužo, linksmos gimtadienio fiestos, nepamirštamų atostogų Meksikoje (arba Paryžiuj) ir kitų panašių įstabių vizijų ar prisiminimų inspiruotos kūrybos, kūrybinių impulsų simuliacijos įspūdis. Iš klišių sudėlioti, negyvi tekstai čia itin komiškai disonuoja su ypač „įkvėpta“ ir temperamentinga muzika. Stebint šias desperatiškas pastangas sukurti „nepamirštamos šventės“ ar kažkokią panašią atmosferą, neapleidžia įspūdis, jog mūsiškis Cicinas turi ir savo užsienines siekiamybes, pvz., rusų popžvaigždę F. Kirkorovą. Cicinas simuliuoja Kirkorovą? Taip, tai taip pat būdinga grafomanijai...
O dabar reziumuokime. Grafomanija – tai kūrybos simuliacija. Tai ne tiesiog „bloga“ ar šiaip kokia „ne tokia“ literatūra. Iš „kūrybinių impulsų“, be saviapgaulės gimstanti keistuolio, literatūrinio atsiskyrėlio keistuoliška literatūra – tai, matyt, kažkas kita, bet ne grafomanija.
Na, o baigiant, kukliam pasimėgavimui – gražus grafomanijos pavyzdėlis iš R. Cicino paskutiniojo, 2005 m., disko „Padovanosiu Tau“ vasaros hitas „Saulėtam pajūry“ (žodžių autorius – A. Strabulis; čia dera atkreipti dėmesį, kad dabartinis Cicinas neabejotinai yra padaręs pažangą, lyginant su ankstyvuoju; tad tikiu, jog šiame, kad ir trumpame, tekstelyje kiekvienas rasite ne tik grafomanijos, bet ir tikrojo grožio):
kai uždarau
namų duris
ir išvažiuoju į pajūrį
ten, kur saulė
žaidžia vėl su bangomis
ten, kur krantai palydi tolstančius
laivus
ten, kur linksmai šiandien juokias
dangus
vasara vėl pas mus!
saulėtam pajūry
vėl suradau tave!
neleisiu dviem laivam
paklysti audroje
padovanosiu tau
baltų bangų dainas
tu karalienė mano
visada
tik neišeik
pabūk, meldžiu
mes pamatysime kartu
kaip vakarinė
saulė jūroje paskęs
sugrįš laivai į savo uostą po dienos
ir mano balsą tau vėjas – at-kar-tos
šiandien ir visados!
saulėtam pajūry
vėl suradau tave!
neleisiu dviem laivam
paklysti audroje
padovanosiu tau
baltų bangų dainas
tu karalienė mano
visada
