Pamąstymai gūdžiuos grafomanijos apkasuos

Anot ano, ginčas yra žemės druska. O kai ginčas užkabina menininko ambicijas, ta druska kantriai barstoma ant atsivėrusių stigmų artimo savo… Na, tarkim, toksai ezoterinės romanistės atvejis.

Keista, tačiau A.A.Jonyno susierzinime tik dėl to, kad "Vaga" nepasigėdijo išleisti "žinomo poeto Leono Švedo", na visiškai niekam nežinomo brolio Jurgio J.W.Goethe`s "Fausto" vertimą, įžvelgiau labai nefaustišką, sakyčiau, net vagneriškai cechinę pomintę. Juk Wagneris, tas viduramžių mokslo ezoterinis amatininkas, sudievina ir mistifikuoja savo veiklą. Ir iš tikrųjų - kaip tasai nepateptasis Jurgis Švedas drįso imtis "Fausto", tos vokiečių literatūros šventenybės, vertimo?!

Goethe - žmogus, turėjęs ir dievišką, ir velnišką, ir avantiūristo (spalvų teorija!) kibirkštį, - ko gero, nusisukęs kandžiai pasišaipytų, o viešai pareikštų, kad jo viso gyvenimo Faustas (šįkart be kabučių!) - šventas ir neliečiamas. Šitaip jis supainiotų ir vienus, ir kitus.

Ir vis dėlto šiokią tokią "cechinę teisę" (gal jums ir nepatinka?) Jurgis Švedas turėjo, mat "žinomas brolis" Leonas kadaise išvertė pirmąją "Fausto" dalį, o antrosios nebespėjo. Matyt, brolis Jurgis, įkvėptas iš šio kūrinio sklindančios laisvos, avantiūristinės, šventos ir velniškos drąsos, ryžosi darbą tęsti, nes ir pats turi iš tolo gal ir neįžvelgiamą cechinę žymą: yra filosofijos daktaras, Th.Manno kūrybos tyrinėtojas, be to, vokiečių kalbos magistras (ir vėl tas viduramžiškas žodelis!).

Ir manau, kad jo pasiryžimas visiškai atitinka gėtiškai faustišką dvasią: nesustingti lyg stabo ištiktam prieš dievybę. Žinoma, vertėjas nebūtų ryžęsis, jei būtų sau mąstęs nelyginant anasai XX a. žemaitis: "Ne kožnam pabažnam Viešpaties kaką uostyt!"

Po tokių šlykščiai mefistofeliškų ir anticechinių "padūmojimų" lyg tam jaunam Goethe`s bakalaurui ima vaidentis, kad "Vaga" turėjo tam tikrų avantiūristinių, gal net pašaipių užmačių (o dar tas riebus vekselis!) ir gal ne vien "nepagarbą skaitytojui" jautė, bet ir menkutę "pareigą" - tarp A.Churgino ir būsimojo A.A.Jonyno vertimo įterpti dar vieną, idant jo fone tarsi brangakmenis pateptasis variantas nušvistų…

O jei visiškai rimtai, mefistofeliškai paprastai. Be visų aureolių ir mistikos, be tos "formos" - "sugriautų turinio namų"?

"Faustas", kaip kūrinys, yra tragiškai koduotas - jo laisvės dvasia, tasai šviežias sielos dvelksmas, amžiams bėgant yra vis labiau kaustomas kristališkai kietos formos, tarčiau, mirtim dvelkiančios struktūros. Šis dvilypis jausmas - vokiškai tiksli ir šalta forma bei laisva, nepripažįstanti autoriteto Fausto - Mefisto dvasia gyvuoja kaip vienis. Ši dilema per amžius graužia visą vokiečių tautos istoriją, kultūrą ir meną, yra jų palaima ir tragiška lemtis. Ji kankins dar ne vieną kartą vertėjų, ypač tų literatūrų, kurių formos tradicija neturi itin senų šaknų. Tad visad iškyla klausimas, ką rinktis: atkurti kristališkai skaidrią struktūrą, paaukojant laisvės dvelksmą, ar laisvai atsikvėpti, sutrupinant šaltus "formos namus". Goethe savo kūriny tai suderino, neišvengiamai pasmerkdamas vertėjus skilti vidujai: būti ezoteriniais (slaptais) amato genijais ir kartu pateptaisiais: su dieviška kibirkštimi. Esu įsitikinęs, kad A.A.Jonyno vertimas ir yra tasai sintezės stebuklas. Tad ir dedas tokie dalykai, kad neįmanoma apsieiti be superliatyvų - dieviška, stebuklas, formos mirtis ir taip toliau.

Tačiau, velniai griebtų, tasai dieviškas kūrinys - apie visai nedieviškus dalykus ir reikalus (hermafroditas Homunkulas, žvelgiant į jį šiandienos mažumų žvilgsniu…). Tasai Faustas, marksistų terminais tariant, yra tikras "bevalis idėjinis nesubrendėlis, savimonės kūdikėlis". Ką čia jį lyginti su Mefisto dvasios laisve, visaverte gyvenimo samprata ir puikiu cinizmu! Ir šaltą gelmę atveriančiu humoru! O Faustas - čia jis geidžia šventų dalykų ir čia pat ilgisi gyvenimo, nori sudievinti grožį, nesuvokdamas jo doroviškai dvilypės prigimties, lyg koks stabmeldys trokšta atgaivinti Eleną, nori tekančio ir kintančio pasaulio gyvybės ir tuoj pat stabdo laiką, taigi šaukiasi sau mirties - "Sustok, akimirksni žavingas!". Jo "idėjinio blaškymosi" niekas neišspręs, joks "amžinas moteriškumas", nes tie dalykai neišsprendžiami - jie žmogaus prigimtis! Tad atvirai silpnas yra šios "tragedijos" finalas - tasai Fausto "ėmimas dangun". Faustas - tikras pagoniškų ir krikščioniškų priešybių knibždėlynas, o ant to knibždėlyno dar "užvožkim" dieviškai klasikinę formą… Tad ir narsiausiam vertėjui rankos nusvirs.

Man regis, kad, atsižvelgiant į tokias talento galimybes, ir derėtų gretinti šiuos du ką tik išėjusius vertimus. Ir visiškai nesu įsitikinęs, ar teisingai būtų pasielgęs J. Švedas, nukišdamas stalčių tamson savo daugelio metų darbą, užuot taip atvirai demonstravęs "nepagarbą skaitytojui" bei "diskreditavęs (geriau, žinoma, akreditavęs) vertėjų darbą". O jau "Vaga" turėjusi bėgti nuo naujojo (antro po Churgino!) vertimo autoriaus nelyginant nuo kokio maro viduramžiais. Taip sakant, "užverti langines, užtrenkt duris" ir neprarasti jau kelintąkart nepirmos leidybinės "skaistybės". Ir ką gi? "Vaga" pasirinko "literatūrinį akibrokštą" ir avantiūrą. Ir šiuo atveju išėjo toks mefistofeliškas juokelis: tik tiek, kad Faustas pardavė sielą, o J.Švedas nusipirko leidėją.

Ką jis čia kliedi? - nusistebės rimtas leidėjas ir sąžiningas vertėjas. Tasai kliedesys nėra visiškai nepateisinamas, juolab kad J. Švedo vertime esama netgi visiškai neblogų ir plastiškų vietų, regis, suvoktas filosofinis "Fausto" klodas, kai kur tekstas padvelkia laisve… O kad "neatgaminta" forma? Manau, vertėjas, visiškai sąmoningai suvokęs savo menines, technines ir cechines galimybes, t. y. "talentus", pajėgė pasirinkti turinio klodą (nors toks pasirinkimas mene iš esmės neįmanomas!). Atsirado štai toksai "Fausto" variantas, ir piktintis čia nevertėtų, nes ir taip reikalai nėra tokie jau skaidrūs ir idealistiniai… O kad nevalia, tarkim, odininkui įsigeist padirbėt, pavyzdžiui, auksakalių ceche, tikiuos, suvoks ir patsai šios polemikos kaltininkas J.Švedas…

Geriausi linkėjimai meno žmonėms!

- Iš minėtųjų apkasų - JUSTINAS KUBILIUS