Grafomanijos malonumai

Žmonės visai nesipriešina būti vadinami melomanais, dailės gurmanais, fanatiškais kolekcionieriais, o pavadinti grafomanais pasiryžę lįsti kone po velėna. Keisčiausia yra tai, kad ant pastarųjų visi pyksta. Pyksta redaktoriai, spjaudo kritikai, niršta skaitytojai.

Žodis „grafomanija” reiškia perdėtą, liguistą potraukį rašyti, tačiau visose kūrybos ir kultūros sferose taikomas apibūdinti negabiems, atsitiktiniams žmonėms. Grafomanais vadinami prasti menininkai, paviršutiniški politikai, paprastai labai produktyvūs, pretenzingi nevykėliai ir neišmanėliai. Iš tikrųjų „grafomanas” tereiškia – rašto žmogus, rašantis žmogus, bet likimas lėmė šiam žodžiui tapti visai kitos prasmės nešėju. Liūdnas žodžio likimas.

Visai ne apie tai norėjau rašyti, bet, ko gero, kaip yla iš maišo lenda mano pačios grafomaniški polinkiai. Ir žinote, visai ant jų nepykstu. Lengvai pasiduodu. Kitko nemoku, tik rašyti: žaisti su žodžiais, jų prasmėmis, sąskambiais. Mane žavi neįtikėtinos jų dėlionės ir magiškas tų dėlionių poveikis. Raštu kalbuosi su žmonėmis, keičiuosi informacija. Pagaliau dar jaunystėje rašymą pasirinkau savo profesija ir taip užsidirbu pragyvenimui. Nemanau, kad kam nors dėl to yra blogiau.

Mano tėvas kūrė eilėraščius. Tokius a la Brazdžionis. Ne ant popieriaus, tik galvoje. Deklamuodavo tuos eilėraščius iš atminties, dažniausiai, kai būdavo išgėręs. 

Mano anyta žaibiškai parašė prisiminimų apie savo gimtąjį miestelį knygą, pati surinko ją kompiuteriu, iliustravo nuotraukomis, padaugino kopijavimo aparatu ir išdalijo giminaičiams bei draugams. Davė ir to miestelio muziejui. 

Viena mano draugė anksčiau rašė dienoraštį, dabar rašo romaną. Pinigų jam išleisti, žinoma, neturi, bet labai dėl to neišgyvena. Jai svarbu pats rašymas. 

Ko gero, akivaizdūs grafomanijos pavyzdžiai. Bet man jie gražūs ir teigiami. Kaip namų muzikavimas. Niekas jo nepeikia, nekritikuoja net ir tuomet, kai nutariama pamuzikuoti viešai, pavyzdžiui, per televiziją.

Per savo netrumpą redakcinio darbo praktiką esu sutikusi tiktai tris-keturis iš tikrųjų liguisto potraukio rašyti apsėstus žmones. Vienas jų kasmet išleidžia po poezijos knygelę, kitas per dieną parašo po eilėraštį, kaip du vandens lašai panašų į vakarykštį. Trečioji persona net pati sau buvo nustačiusi rašymo maniją, tačiau tai jai netrukdė būti laikoma pirmo ryškumo miesto poete. Ir gerai, kad netrukdė, nes poetai, rašytojai provincijoje skaičiuojami ant pirštų. Net jeigu visi jie vidutinybės ir grafomanai, ilgainiui, žiūrėk, ims ir prasikals koks nors talentas. Kad ir iš pykčio, jog teko gimti tokioje menininkais nederlingoje žemėje.

Dažnai ir daug kalbama apie tai, kad mus baigia užtvindyti grafomaniškoji produkcija. O gal skaitytojams tereikia išmokti plaukti ar bent laikytis ant literatūrinio vandenyno bangų? Žinoma, tai kainuoja. Tarkim, gana ilgai pirkau knygas, pasitikėdama leidėjų ir kritikų daroma reklama: tarptautinis bestseleris; autorius pretenduoja į Nobelį; originaliausias; žymiausias; tiražais apaugęs… Todėl namuose susikaupė begalė literatūrinio šlamšto. Dabar vėl skaitau klasiką, o šiuolaikinės žodinės kūrybos brūzgynuose bandau pasikliauti savo nuojauta.

Kritikų nutylimi arba visiškai suniekinami autoriai taip pat toli gražu ne visada yra to nusipelnę. Absoliučių kūrybinių nesėkmių, kaip ir sėkmių, pasitaiko ne tiek jau daug. Tikros grafomanijos aukų – taip pat. Todėl joms priskirti visus autorius, kurių debiutai netampa įvykiu, o kūrybos rezultatai nėra šedevrai, vargu ar teisinga. Juolab kad apie užkietėjusius grafomanus nei kas dorai parašo, nei kalba. Jie metų metais kepa knygas ir vargo nemato.

Nieko naujo nepasakysiu, teigdama, kad esame pikta ir kerštinga tauta. Ir pykstame dėl keisčiausių dalykų. Tereikia paskaityti internetinius komentarus. Kiekvienas, pakėlęs galvą, būtinai per ją gauna. Į šuns dienas būsi dedamas už viską, ką ir kaip darytum. Konstruktyvios kritikos, diskusijos dvasios, geranoriškumo ten turbūt ir nereikia tikėtis. Bet tolerancijos labai maža ir ten, kur ji turėtų karaliauti: profesionalioje žiniasklaidoje, kritikoje, viešuosiuose ryšiuose.

Potraukis, net ir perdėtas, rašyti, kurti vis tiek yra šimtą kartų geriau, negu nieko nedaryti. Kažkodėl manau, kad tarp paklausiųjų patarimo: „Jei gali nerašyti, nerašyk” gali būti ir tokių, kurie daug prarado. Literatūros istorija tikriausiai nenukentėjo, tačiau jie patys atsisakė malonumo žaisti, malonumo geriau pažinti save ir pasaulį, pagaliau – nenusakomo kūrybinės kančios malonumo.

Moralas? O gal verčiau dedikacija? 

Dedikacija išvarytam žodžiui

Protas yra tai
Kas trumpina gyvenimą
Jausmai yra tai
Kas jį iškreipia
Viltis būti
Yra ne kas kita 
Kaip viltis
Nebūti Rašančia Boba ar Dūra
Norintys ilgai ir gražiai (neuždrausi) gyventi
Ypač turėtų saugotis
Lietuvoje rašyti prozą
O ir eilėraščius
Dar labiau
Leisti tą prozą ir eilėraščius 
Įprastomis knygomis 
Neduokdie
Paklius (laimei) kuri nors į rankas
Castor’ui ir Pollux’ui
Jei esi pernelyg jautrus
Gyvenimas gali nutekėti į kanalizaciją
Gaudyk paskui debesų laukuose tai
Ko ten niekas niekada nepasėjo