Grafomanai

„Rašykų fronte nieko naujo“, – Suglumęs, perfrazuojant Remarką.

„Mirtis grafomanams! Grafomanai lauk iš rašykų!“, – tik ir aidi iš visų svetainės kampų.

„Grafomanus reikia sodinti ant kuolo“, – dviprasmiškai teigia Haldir.

Šen bei ten liepsnoja laužai, pasirengę sudeginti nelemtųjų užrašus, o minios įtūžusių rašykų malasi iš vieno svetainės kampo į kitą, bergždžiai ieškodami kokio grafomano. Tačiau taip ir nepagauna. Dar nė vieno iš jų užrašai nebuvo sudeginti tūkstantinės minios akivaizdoje. O gal ir gerai. Juk niekur nerasi tokių iškalbingų komentarų, kaip po eiliniu „šedevru“. Vien ką reiškia St.Sebastiano komentarai... Tikri meno kūriniai, palyginus su rašliava, po kuria jie paliekami.

Ištrauka iš St.Sebastiano žinutės, palikto po jovaro kūriniu „Antikristas“: „...Jovarai, suprantu, kad tu jauti sadomazochistinį pasitenkinimą iškreiptu būdu prievartaudamas literatūrą. Tačiau būk geras, nelįsk bent prie tų tekstų, kurie yra pagrindu įvairioms religijoms. Nelįsk prie Biblijos, Korano, Kamasutros ir t.t. Nes kitaip Lietuvon gali pradėti plaukti visokie teroristai, kurie bandys sunaikinti tave, o tuo pačiu ir kitus gyventojus…“

Kažkas yra pasakęs, jog „gerų darbų niekas nebekomentuoja“. Teisingai: visi išsikvepia per grafomanų gaudynes. Ir jei jo kūrinį per vieną dieną perskaito daugiau nei šimtas žmonių, tai tikrai įrodo, jog populiariausi būtent šie kūriniai. Bet ar teisi minia, beatodairiškai niekindama ir trypdama su purvais viską, ką parašo grafomanas?

„Slėpkis tu su savo tokiu rašymu, kažkoks pasityčiojimas čia. Nepakenktų pakartoti visą pradinį mokslą. Gal bent išmoksi suregzti rišlų tekstą, o ne be be me me.“ – rašo Sūpuoklių rasa jovarui.

Bet ar svetainė nerašo, kad: „Jei turite kažką sukūrę - palikite savo kūrybą čia. Visiškai nesvarbu, apie ką jūs parašėte.“ Taip... Svetainės kūrėjai sau, o kritikai irgi sau. Niekas nenumaldo tos šaltu įniršiu persisunkiusios minios. Tačiau galima suprasti ir ją: po jovaro (rašykas nuo 2004-02), lavono (rašykas nuo 2004-03) ir kablio (rašykas nuo 2004-04) kūrinių (fantastikos skiltis) bet kas galėtų išeiti iš sveiko proto ir tapti rasistu. Šiaip aš netoleruoju kurių nors asmenų persekiojimo, tačiau šiuo atveju galėčiau pasinerti į masinį grafomanų gaudymą.

Iš Domo ir St.Sebastiano pokalbio:

Domas: „Tu apsuptas. Padėk rašiklį ant grindų ir suplėšyk sąsiuvinį, lėtai.“

St.Sebastianas: „Įsivaizduoji kokį košmarą išgyventų grafomanas lėtai plėšydamas savo sąsiuvinį?:)“

Ir vėl galėčiau pasiremti svetainės žodžiais: „Svarbu – kaip rašote. Svarbu, kad rašytumėte vis geriau.“ Tai reiškia, jog tūlas rašykas turėtų stengtis bet kokia kaina tobulėti.

Warlock rašo jovarui: „Tau rašybos klaidas emailu atsiųst? Ar kaip? Priešpaskutinis kūrinys jau jau suteikė vilties, o dabar... Keli žmonės labai aiškiai nurodė klaidas, kurias darai kiekvienam kūriny, bet tu nedarai išvadų visai.“

„Supranti, kai jau įdedu į rašykus - tai pamatau klaidas. Gal per skubėjimą nepamatau klaidų, bet juk porą kartų perskaitau. Man irgi nemalonu, kad kūrinyje yra klaidų.“ – teisinasi jovaras.

Atsižvelgti į rašykų grandų komentarus ir rašyti kaskart vis geriau. Štai ką reikia daryti, norint išvengti grafomano titulo. Taip pradėjau ir aš, taip pradėjo ir daugelis kitų autorių. Ne visi gimė talentingais rašytojais. Tačiau viską galima pasiekti daug dirbant, atsižvelgiant į kitų patarimus.

„Darbas. Į tai reikia įdėti darbo. O su begalviu rašymu taip ir nieko nepasieksi...“, - rašo  Mesmeric.

Va čia ir pasireiškia pagrindinis eilinių grafomanų bruožas: jie nesinaudoja patarimais. Vis su tuo pačiu buku atkaklumu daužo galvą į sieną, tikėdamiesi, jog ji kada nors sugrius. Deja...

Haldir: „Čia va būna „rašytojų“, kurie parašo šūūūūūdą visišką, o paskui po truputį tobulėja arba išnyksta nuo „rašykų“ paviršiaus ir daugiau nesirodo“. 

Jovaras: „Aš neišnyksiu nuo „rašykų paviršiaus“. Pasirodysiu dar kartą...“

„Tobulėti nežadat. Išnykti irgi. BET KODĖL? KODĖL?? :)))“, – tyloje nuskamba Haldir klausimas.

O gali būti tik kelios priežastys: grafomanams patinka visus erzinti; jie jaučia mazochistinį malonumą kai juos niekina; arba tiesiog yra nesuprastos asmenybės.

„Buvau  paprasta,  niekuo neišsiskirianti asmenybė“, – žalias kastuvėlis cituoja jovarą.

Tokius bruožus galima būtų vardinti ir vardinti. Tagi priežasčių nemėgti grafomanų yra labai daug, tačiau kai kas tikrai persistengia. Juo labiau, jog kartais represijos, kurių imamasi prieš šią rašytojų rūšį, peržengia suvokimo ribas.

Visa tai panašu į beprasmį karą smėlio dėžėje. Nemanau, jog jis kada nors pasibaigs. Vienintelė išeitis būtų: grafomanams nustoti rašyti - arba tobulėti. O kritikams... Na, paprasčiausiai neskaityti grafomanų rašliavos. Tačiau aš įsitikinęs, jog taip niekada nebus. Pirmieji vis tiek nepaliaus rašę, o įtūžusi minia - neigiamai vertinusi. Taigi baltas balandis tikrai nepraskris pro abi kariaujančias puses.