Kai kurios Edgaro Allano Poe ir Oscaro Miloszo kūrybos sąsajos: venecijietiški meilės mitai

Psichoanalizė, pasitelkusi religiją, geologijos ir archeologijos pagrindu kuria šventovių, pagonybės, krikščionybės, miestų, meilės mitus. Geologinės meilės hipotezės pagrindu galima sugretinti E. A. Poe, O. V. de L. Miloszo, Žibunto Mikšio kūrybą. Ją vienytų mistiškos dvasinės aristokratijos, paslaptingo lietuviško elito, besidengiančio LDK bajoriškos istorinės didybės skraiste, programa. Romantizmo estetika apimtų ir transformuotus biblinius mitus, europietiškąją civilizaciją, neafišuojamo juoko dvasią. Teigiama, kad Delfo orakulės, vaizduojamos graikų rausvai juodų vazų piešiniuose, pranašavusios vietovėse, kur šventovės ir grotos buvo pastatytos virš požeminių versmių ir šaltinių, nuo kurių sklido svaiginančios dujos. Mokslo populiarinimo leidiniuose aptariamas etano dujų euforinis poveikis pranašystėms. Tai svarbu religijoms, nes įrodoma, kad pranašystės buvusios nesusimuliuotos, bet hipnozė atsirasdavo su natūralių dujų hipnotinio poveikio pagalba. Savo kūryboje Milašius vartoja aukso ir žemės vidurio metaforas ir remiasi mistifikuotomis mokslo teorijomis. Paramoksliniame egzegetiniame komentare poemai „Slėpiniai“ autorius rašo: „Tai, kas poetui Friedrichui Nietzschei yra tik įvaizdis, nors jis, pabraukdamas žodžius, ir tvirtina, kad „žemės širdis yra iš aukso“ („Zaratustra“), „Ars Magna“ ir „Slėpinių“ autoriui, priešingai, yra „Laiške Storgei“ išdėstytos teurginės patirties rezultatas, patvirtintas geologijos (1).  Filosofijos akmens ir teurgijos magiškumo sąvokomis Milašius akcentuoja savo judėjų-krikščionių poetinę mitologiją, kurios ištakose slypi Milašiaus politinis apsisprendimas Lietuvos naudai. Grafikas, gyvenantis Paryžiuje, Žibuntas Mikšys savo kelionių į Veneciją aprašymuose išskiria du modus vivendi: amerikietiškąjį ir venecijietiškąjį. Skirsnyje „Pasižymėjimai žiemai pamaži besiartinant“ Mikšys supriešina buitinį ir poetinį Venecijos kontekstus: „Grįžtame susidėti daiktų. Viešbučio savininkas sako komplimentus, kad buvome labai malonūs svečiai – aš matau: ji pati šveitė ir valė daugiau kaip savininko personalas. Atsakau, kad ir mums buvo labai malonu, tikiuosi, dar pasimatysime.

Vidurnaktį einame trumpai pasivaikščioti. Einame, kaip visada, prie San Marco, prie vandens. Naktis labai graži, žvaigždėta. Šv. Morkaus aikštėje ant Lavenos kėdžių sėdi didokas būrys žmonių ir visa gerkle plėšia dainą itališkai. Dabar jų turizmo eilė“ (2).

Pasakojimo subjekto partnerė, lietuvių kilmės amerikonė, išvykdama iš viešbučio Venecijoje iššveičia žalvarinius kriauklių čiaupus, palikdama juos daug švaresnius nei rado. Įžvelgčiau paralelę tarp švarių žalvarinių kanalizacijos čiaupų ir saldžius kvepalus primenančio užteršto Venecijos kanalų vandens bei Kastalijos šaltinio. Bažnyčia, pinigų gaminimo mašina, poveikio vietą sukuria per geologijos ir religijos sąjungą. Krikščionys uždaro graikų šventoves, kurios buvusios pastatytos virš seisminių lūžių, seisminio aktyvumo zonose. Geologijos teorija ir miesto specifinis išplanavimas (Venecijos kanalai) turi įtakos Venecijos meilės mitologijai, atsispindinčiai literatūroje. Mokslininkai, turintys turtingą vaizduotę, pasitarnauja mitų kūrybai. Tad Pitijų transas ir euforija, pasak geologinės seisminių lūžių teorijos kūrėjų, nebuvo simuliacija (3).

Filosofinė kalbos ir literatūros tyrinėjimų mokykla, vadovaujama Martino Heideggerio, gilinasi į patafiziką, vaizduotę, gebėjimą kurti suvaržymus ir struktūras bei iš jų vaduotis. Hermetizmo požiūriu ir pati literatūra, pasitelkianti logiką, – ne kas kita kaip iliuzinių sprendimų variantas.

Esama ir numitologinančio, privataus manipuliavimo mitu aspekto. Prancūzų aktorius ir populiarus dainininkas Serge Reggiani dainuoja: „Venise n’est pas là où tu crois, Venise aujourd’huit c’est chez toi, c’est où tu vas c’est où tu veux, c’est l’endroit où tu est heureux“ („Venecija ne ten, kur tu manai, šiandien Venecija yra čia, ji ten, kur tu eini, ji ten , kur tu nori, tai, vieta, kur tu laimingas“). Pasikartoja refrenas: „Faites l’amour dans le grenier et foutez vous des gondoliers“ („Mylėkite palėpėje ir nusispjaukite į gondolininkus“). Priklausomai nuo to, kur yra atskaitos taškas, yra ir perkeltine prasme vartojama Venecijos sąvoka. Laimingas žmogus gali jaustis ne tik Venecijoje.

Oskaras Milašius, svarstydamas apie tai, kas yra tikrovė, gilinasi į Poe metafizikos pobūdį, tvirtina, kad amerikiečių romantikas nebuvęs labai tvirtas metafizikas, bet ir nebuvęs pamišėlis. Anot Milašiaus, pamišę tie, kas drįso jį kritikuoti. Imkime pastraipą iš „Slėpinių“: „Čia kalbama apie materialaus pasaulio, įkurdinto savyje tįsumo dėka, tikrovę. Minčiai, susijusiai vien su apčiuopiamais objektais, tikrovės klausimas iškyla tik tarpusavio santykiuose su tais objektais. Tai atveda prie erdvės apibrėžimo su begalinio dauginimo pagalba. Puikiausią tokio idėjinio suklydimo pavyzdį teikia Edgaras Allanas Poe – stebuklingas poetas, bet nevykęs metafizikas. Nemirtingasis autorius tokių kūrinių, kaip „Ulalumė“, „Tyla“, „Pokalbis tarp Mono ir Unos“, „Ani“, „Elena“ – čia aš sustoju, nes nedera išskirti ką nors iš tokios kūrybos, kurios visuma sudaro literatūros paminklą, neprilygstamą grynosios poezijos perlą, – didysis airis mums paliko metafizinį (p. 111–112) testamentą „Eurika“, neabejotinai apgaulingiausią ir pražūtingiausią iš visų kūrinių, kurie verti auto da fé. Ir vis dėlto ši knyga duoda pamoką, apie kurią reikėtų pamąstyti mūsų paklydusioje epochoje: begalinis dauginimas neapsiriboja vien erdve; jis drįsta brautis iki pat Dievo, pademonstruodamas neatleistino nusižengimo reginį. (…) Kokia vaizduotė. Ir kokia dvasinė menkystė. Edgaras Poe nebuvo pamišėlis. Jo mintis, apdovanota beveik antžmogiška galia, buvo žymiai sveikesnė, negu jo niekintojų. Deja, ne. Edgaras Poe nebuvo pamišėlis – jis buvo prakeiktasis visa krikščioniška šio žodžio prasme. Tačiau kadangi savo tėvynėje Amerikoje jis patyrė pragaro baisumus , – ramybė poeto vėlei“ (4).

Ne tik siaubas, vengriškasis misticizmas, narkotikai, poliarizuota saulė yra daugelio Edgaro Allano Poe pasakojimų temų, bet ir Venecija. Apsakyme „Pasimatymas“ intriga plėtojama Venecijoje specifinio šiam miestui meilės mito pagrindu. Poe dosniai pateikia Venecijos aprašymų:

„Nelaimingas ir paslaptingas žmogau. Sugniuždytas akinančios savo vaizduotės šviesos ir sudegęs jaunatviškoj ugny. Vėlei regiu tave savo godose. Vėl tavo veidas iškyla priešais mano akis – ne, ne tokį tave matau, koks esi dabar šaltame Šešėlių slėnyje, o tokį, koks turėtum būti – švaistantis gyvenimą kilniems apmąstymams miglotame savo vizijų mieste, savo Venecijoje, žvaigždžių numylėtame jūros Eliziejuje, kur platūs Paladijaus statytų rūmų langai žvelgia su giliu ir prasmingu liūdesiu į nebylius vandenis. Taip. Kartoju – tokį, koks turėtum būti. O, žinoma, yra dar kiti pasauliai, kitos – ne žmonijos mintys, ten kitaip galvojama, nei mintija sofistas. Kodėl tad turėtum aiškintis dėl to, ką padarei, kas gali apkaltinti tave už prasvajotas valandas arba vadinti tokį laiko leidimą gyvenimo švaistymu, jeigu tai tavo nesenkančios jėgos liejosi per viršų“ (5).

Milašiui Venecija siejasi su pačia metafizika, vaizduotės iliuziniais sprendimais, įsimylėjusiais mąstytojais. Štai kaip apie šį pasakišką miestą Milašius rašo „Slėpiniuose“:

„Mokslininkai uždaresni už poetus, ir vis dėlto kokį svarbų, nors ir slaptą vaidmenį meilė turėjo suvaidinti didžiųjų atradimų istorijoje ir filosofijos raidoje. Atsivertęs savo seną mažą „Etiką“, išleistą kuklios vokiečių masinės leidyklos „Reklam“, aš visuomet prisimenu įsimylėjusį Spinozą, žvanginantį pentinus ant Hagos grindinio, su vėjo plaikstoma didžiule juoda plunksna ant skrybėlės. Ar tik ne meilė jaunutės moters pavidalu įvesdino orųjį Auguste’ą Comte'ą į tamsią metafiziką senojo Kanto, įgudusiai perskeliančio plauką į keturias dalis, tačiau vis kreivai, vis ne taip, kaip reikėtų? Ir ar tik ne ji buvo pagrindinė dviejų pesimistų – Schopenhauerio ir Byrono – pokalbių tema per tokį dėsningą ir taip menkai žinomą jų susitikimą Venecijoje“ (6).

Poe buvo mąstymo ir rašymo pavyzdys tokiems autoriams kaip Charles Baudelaire, Stéphane Mallarmé. Poe simbolistams buvo rašytojas, kuris mokėjo vartoti tikrinius vardus kaip jau nužymėto likimo ženklus. Milašius Poe priskiria „prakeiktiesiems poetams“ („poètes maudits“). Mallarmé Poe buvo literatūrinės tobulybės, literatūrinio absoliuto pavyzdys. Poe stebina leksikos turtingumu, sudėtingais ritmais, o ypač vaizdais, persekiojančiais skaitytojo vaizduotę. Jo kūryboje peno savajai atranda ir Oskaras Milašius. Niekas taip nepagilina mūsų suvokimo apie autorių kaip bandymai versti. Poe ir Milašiaus skaitytojams atsiranda proga palyginti skaitomus autorius ir stulbinanti galimybė atrasti neįtikėtinų panašumų. Baudelaire’as, versdamas Poe, privalėjo nusilenkti geidulingam jo eilių ritmui ir rimui. Poezija yra tai, kas išnyksta verčiant. Ypač Poe atveju. Išnyksta aidų, sugestijų, implikacijų apsėdimą primenančios charakteristikos. Net Poe alkoholizmas šio amerikiečių romantiko gerbėjams atrodo kaip mnemotechnikos metodas. Baudelaire’ą stebina Poe mąstymas ir filosofija, jo spinduliuojanti, krištolinio efekto siekianti estetika. Mallarmé reikšmingi ne tik krištolas ir veidrodis, bet ir brangakmeniai, kurie jį nuveda dar toliau. Edgaro Poe stilistikai būdingas atsitiktinumo eliminavimas, nes tikrai modernus kūrinys atsitiktinumų atsisako, nebent lieka kaip apsimestinis. Poe svarbiausia ritmas, sukeliantis intelektualines atminties analogijas. Ritme ir vaizdiniuose slypi latentiška filosofija ir metafizika bei etika, intelektualinės žodyno paralelės. Edgaro Poe nukalta poetinė vizija primena šventovės architektūrą, tačiau jos nematyti paviršiuje, ji spontaniška ir magiška, priverčianti sklandyti vaizduotę. Poe poetikos armatūrą palaiko meditacijos apie individų mirtingumą. Kalbos virtuozas, alkoholikas, grožio įsimylėjėlis kelia minios neapykantą. Todėl Mallarmé vieną savo kūrinių pavadina „Kapu Edgarui Poe“. Tyrinėtoja Rosemary Lloyd pastebi, kad Poe būdinga intelektualinis, prozodinis, metafizinis išskaičiavimas (7).

Hermetinis Poe stilius šiek tiek primena argentiniečių hermetinio rašytojo eksperimentuotojo logikos, matematikos, literatūros, religijos ir filosofijos srityse Jorge Luis Burges (1899–1986) stilių. Milašiaus kritikuotą veidrodžių ir dauginimosi estetiką atrandame ne tik Poe „Eurikoje“, bet ir Borgeso „Fikcijose“. Imkime pavyzdį:

„Sekančią dieną Bioy paskambino man iš Buenos Airių ir pranešė, kad turi straipsnį apie Uqbarą XLVI enciklopedijos tome. Jame nebuvo tiksliai nurodytas ereziarcho vardas, bet buvo aprašyta jo teorija beveik tais pačiais žodžiais, kuriuos pakartojo Bioy, nors literatūriniu požiūriu turbūt menkesniais. Jis buvo prisiminęs : Copulation and mirrors are abominable. Enciklopedijoje buvo parašyta: „Pasak vieno iš tų gnostikų, matomoji visata yra iliuzija (arba tiksliau), sąmoningais prasimanymas. Veidrodžiai ir tėvystė yra bjaurūs (mirrors and fatherhood are abominable), nes jie ją daugina ir plečia“. Visai nuoširdžiai pasakiau, kad norėčiau pamatyti tą straipsnį. Po kelių dienų Bioy jį atnešė. Tai mane nustebino, nes skrupulingoje kartografinėje de Ritterio Žemėtyros (Erdkunde) rodyklėje visiškai nebuvo užsimenama apie Užbarą“ (8).

Edgaras Poe yra puikus bauginančios literatūrinės mitologijos kūrimo meistras. Legendinis Edgaro Poe varnas, remiantis struktūralistiniais mitologijos tyrinėjimais, gali būti svarstomas ir kaip ritualinis juokdarys. Tokia poetinė figūra būtų mediatorius, poetinis-mitologinis tarpininkas tarp realaus ir poezijos pasaulių, o kartu tarp skirtingų politinių sistemų. Homogeninę ir heterogeninių mediatorių mitopoetinių juokdarių porą magijoje ir primityviosiose kultūrose puikiai atitinka romantinis Poe varno įvaizdis. Komparatyvistinis mitologinės schemos taikymas leidžia pastebėti, jog politinėje mitologijoje, kuri atsispindi Poe poezijoje, varnas atitinka triksterį arba apgaviką. Claude’as Lévi-Straussas suteikia instrumentarijų, leidžiantį aptarti vyraujančius poezijos ir prozos įvaizdžius kaip mediacines struktūras. Teoriškai Poe–Milašiaus analogijas pagrindžia toks Lévi-Strausso teiginys: „Personažas, kuris amerikiečių mitologijoje paprastai vadinamas trickster (apgavikas), ilgai buvo mįslė. Kaip paaiškinti, kad beveik visoje Šiaurės Amerikoje ši rolė skiriama kojotui arba varnui? Šio pasirinkimo priežastis paaiškės, jei pripažinsime, kad mitinis mąstymas suvokia tam tikrus prieštaravimus ir stengiasi juos įveikti palaipsniui per mediatorius (tarpininkus). Sakysim, du nariai, perėjimas tarp kurių, atrodytų, neįmanomas, iš pradžių pakeičiami dviem ekvivalentiškais nariais, kurie numato būsiant dar vieną, tarpinį narį. Po to vienas iš kraštutinių ir tarpinis narys pakeičiamas nauja triada ir taip toliau“ (9).  Venecija ir su ja siejami meilės mitai, pasikartojantys tekstualiai ir Oskaro Milašiaus kūryboje, rodo mediacinių struktūrų pastovumą ir labilumą. Sociologinėje perspektyvoje abu (miesto ir paukščio įvaizdžiai) atstovauja pamatinei gundymo struktūrai, detaliai ištyrinėtai Jeano Baudrillard’o. Lietuvių liaudies pasakose varnas pasirodo tada, kai slibiną ateina pakeisti kitas jaunikaitis. Pasakoje „Dvigalvis žirgas“ psichoanalitinė dvilypumo funkcija atsispindi pavadinime, o varnas atlieka susisiekimo tarp skirtingų pasaulių ar sričių funkciją: „Kurtai, nestaukit, sakalai, nešvilpkit – nėra čia Domerto nei Domerto sūnaus: čionai jo nė varnas kaulų neatneš“ (10).  Poe ir Milašiaus tekstų sulyginimas leidžia pastebėti šių autorių homogeniškumą.

Edgaro Poe eilėraštyje „Varnas“ („The Raven“) vartojamas moters vardas Lenore. Jo atbalsis ankstyvojoje Milašiaus poezijoje eilėraštyje iš rinkinio „Moterys ir šmėklos“ („Femmes et fantômes“) „Alienora“ („Aliénor“). Šio aristokratiško įvaizdžio prasmę tegalime apčiuopti sugretinę Poe varną ir Milašiaus „Alienorą“:

Ah, distinctly I remember it was in the bleak December,
And each separate dying ember wrought its ghost upon the floor.
Eagerly I Wished the morrow; – vainly I had sought to borrow
From my surcease of sorrow – sorrow for the lost Lenore–
For the rare and radiant maiden whom the angels name Lenore–
Nameless here for evermore. (11)

Įšventinimas padedant meilei – Poe ir Milašiaus tema, tad neatsitiktinai poezijos melodika suartina moters ir mitologinio varno įvaizdžio keliamas asociacijas. Milašius rašo:

Ir mintimis gailiuos tavęs, nes savo lūpomis išniekinai
Švelniausią, šventą meilės
Ir tiesos relikviją, kuri yra ant kiekvienos lūpos.
Kai mano liūdesys tave myluoja
Sparnu nelemto angelo arba juodosios gulbės,
Tiktai iš nuobodumo veidrodžiuose tavo akys ašaroja,
Alienora, o Alienora, taip, deja. (12) 

Moterys, paukščiai, angelai filosofiniame Poe ir Milašiaus kūrybos kontekste asocijuojasi su kalbėjimo galvosūkiais ir mįslėmis technika, apgailestavimu ir užslėpta ironija. Itin ryškus metafizinis estetikos matmuo.

Edgaro Poe aristokratinio išdidumo kontekste tegalime suprasti Milašiaus romano „Meilės įšventinimas“ („L’amoureuse Initiation“) finalą. Pritaikę struktūralistinės mitologijos schemą, kur varnas ir kojotas giminingi, galime pastebėti, kad suvažinėto šuns vaizdinys Milašiaus romane artimas mitopoetiniam romantikų varnui, o jo sutriuškinimas reiškia pergalę prieš juodąjį ritualinį juokdarį – mitologinį triksterį:

„Kai sukome už gatvės kampo, išgirdęs vežėjo keiksmą, didžiulį erzelį, juoką ir sužeisto gyvulio kauksmą, iškišau nosį pro langelį. Ant baloto grindinio tysojo beformė kraujo, smegenų ir plaukų masė. Murzini padaužos išdykavo, trypdami ją nuogais kulnais.

– Niekis, monsinjore, – juokdamasis sušuko vienas iš jų, – tai senas niežuotas Tapijo tilto šuva, jūsų arkliai jį sumalė į košę.

Botago kirtis išsklaidė padugnes, ir mes iškeliavome tolyn“ (13).

Sakralizuoto Venecijos vaizdinio iš Poe kūrybos pavyzdys perteikia prabangą ir romantinį iracionalumą:

„Nors, kaip sakiau, saulė jau buvo patekėjusi, kambaryje ryškiai plieskė šviesa. Ta šviesa, taip pat iškankintas draugo veidas rodė jį tąnakt nesudėjus nė bluosto. Jutau, kad kambario architektūra ir išpuošimu buvo norima apakinti ir apstulbinti. Visas dekoras buvo atliktas bemaž nekreipiant dėmesio į tai, ką žinovai vadina proporcingumu ir nacionaliniu stiliumi. Žvilgsnis slydo nuo vieno daikto prie kito, ilgam neužkliūdamas nei prie graikų tapytojų groteskų, nei prie itališkų kalybos kūrinių. Turtingi sienų apmušalai virpėjo nuo tylios, melancholiškos muzikos, sklindančios nežinia iš kur. Slopindami pojūčius, ore sklaidėsi visa užgožiantys kvapai kartu su aibe žėrinčių ir mirgančių smaragdinių ir violetinių liepsnos liežuvėlių iš keistai rangytų smilkytuvų. Ką tik patekėjusios saulės spinduliai sruvo ant tos grožybės pro tamsraudonio stiklo langus. Tūkstančiai atšvaitų atsispindėjo užuolaidose, kurios kybojo nuo karnizų tarsi išlydyto sidabro kriokliai; dangaus šviesulio didybė grakščiai mainėsi su dirbtine šviesa ir liejosi ant kilimo, ištirpdama prabangiai auksu išsiuvinėtame skaidriame čilietiškame audinyje“ (p. 24–25).

Prancūzų rašytojas Julienas Gracqas pastebi, kad „Maldororo giesmių“ autoriaus Isidore‘o Ducasse‘o de Lautréamont’o (1846–1870) stilistikai būdingas romantiškas šmaikštaus humoro, fantazijų, nervingo juoko persipynimas su siaubu ir išgąsčiu. Paisant būtinos šviesos ir šešėlio, šviesokaitos dialektikos, dėsningumo, galima pastebėti, jog paveikti neigiamų emocijų, net oficialūs istorikai neretai padaro pavojingą viražą, iškreipiantį kartezianistinę filosofiją, visas perspektyvas. Informacijos gausa numarina ir tris šimtmečius gyvavusią oratorinę ir periodinę disertacijos rašymo tradiciją. Vis dėlto sumaištį keliantis vokiečių romantizmas skiriasi nuo apsimestinio, netikro prancūzų romantizmo. Todėl prancūzų civilizacijos dvasinis turinys pastoviai išmuštas iš pusiausvyros būklės. Nors Racine’o eilės skiriasi nuo Voltaire’o tiradų, tačiau tiek aleksandrinas, tiek silogistika neramiai balansuoja, mėgindami nepatekti į spąstus. Vienoje pusėje sakralūs skarmalai, kitoje – juokingas pirkliškumas. Kolektyvinė socialinė informacija ne visada remiasi disertacijos „ortopedinio“ aparato pagalba: retoriniu arpedžo, formaliomis analizėmis ir kitais deformuotais ir nenaudingais mechanizmais, kurie iš tikrųjų yra mūsų epochos gėda (14).

Poe romantinė ironija žaidžia sumitologintu Venecijos vaizdiniu – romantinio sielos būvio atitikmeniu:

„Ji stovėjo viena. Basos, mažos, sidabrinės jos kojelės atsispindėjo už nugaros juodo marmuro veidrodyje. Plaukai, dar menantys vakarinę šukuoseną, garbiniavosi aplink mažą klasikinę galvutę nelyginant jauno hiacinto ūgliai. Trapų liemenį dengė tik sniego baltumo tunika, bet tvanki ir troški vasarvidžio naktis buvo be menkiausio vėjelio, ir į statulą panašios moters lengvas, tartum iš rūko išaustas apdaras, gaubė ją nelyginant Niobę marmuro klostės. Bet kas gi tai? Jos didelių žibančių akių žvilgsnis nukreiptas ne žemyn, į kapą, kuriame gulėjo jos šviesiausia viltis, o įsmeigtas visai priešingon pusėn. Senosios Respublikos kalėjimas, mano galva, buvo didingiausias statinys Venecijoje, bet kaip gali moteris nenuleisti nuo jo akių, kai po jos kojomis springdamas vandeniu kankinasi jos kūdikis? Ten, tiesiai prieš jos kambarių langus, žiojėja tamsi niša. Kas buvo jos šešėliuose – architektūroje, gebenėmis apkibusiuose gūdžiuose karnizuose, – ko markizė di Mentori nebuvo mačius tūkstančius kartų? Nesąmonė. Kas nežino, kad tokiomis akimirkomis akys, lyg nesuskaičiuojamos sudužusios veidrodžio šukės, atspindi sielvartą tūkstanteriopai ir mato nelaimę, esančią čia pat, šimtuose vietų“ (p. 22).

Pasak Julieno Gracqo, graikų logikų autoriai ir sodų architektai baigia tartum Cagliostro arba Rasputinas, atskleisdami pasmerktos ir pūvančios kastos konvulsijas (p. 16). Su ekonominio determinizmo pagalba galima parodyti, jog tamsios jėgos remia reakciją. Tik tuo galima paaiškinti beprotišką ir nuviliantį hitlerizmo sprogimą, kuris ne vieneriems metams galvanizavo vokiečių mases. Lautréamont’as arba Poe yra maskuotų sarkastiškų kerštautojų pusėje. Jie atradę humoro formą, artimą juodojo romano stilistikai. Jų kūryboje išlaisvinamas krikščioniškasis pragaras, kurio įsivaizduojamoji raida buvusi sustabdyta. Anapusybės pasiuntiniai kalba agresyvių monstrų lūpomis. Mentalinis apsivalymas grindžiamas transsubstancionalumo charakteristikomis. Amfibiško gyvenimo literatūrinis įteisinimas atsiremia į civilizacijų parijų ir amžinai anarchistiškos vaikystės mitus. Mums fabrikuojamo gyvenimo absurdas priverčia nustebti dėl ir po dresiravimo išlikusių literatų, galinčių kalbėti, pavyzdžiais – Rimbaud, Jarry. Religija sukuria kai kuriuos mitus, kuriuos tik ji pati gali sugriauti.

Edgaro Poe herojų tariamas racionalumas primena lunatiko, bandančio eiti tik tiesiai, racionalumą:

„Venecijoje, po dengta arka, čionai vadinama Ponte di Suspiri, jau trečią ar ketvirtą sykį sutikau žmogų, apie kurį pasakoju. Kuomet prisimenu to susitikimo aplinkybes, manyje kyla sumiši jausmai. Bet aš pamenu – argi galėčiau tai užmiršti? – tamsų vidurnaktį, Atodūsių tiltą, gražuolę moterį, Meilės Angelą, išdidžiai žingsniuojantį palei siaurą kanalą“ (p. 21).

Edgaro Poe vis dėlto neįmanoma sulyginti su Lautréamont’u arba Rimbaud. Šis racionaliojo amerikiečių romantizmo atstovas buvo pripažintas net komunistinio režimo šalyse. Tai vienas iš autorių, kuriam atviri visi keliai, ypač vadinamasis „karališkasis“ literatūros kelias. Vis dėlto rašytojo biografijos pagrindu sukurta nemaža legendų, kuriose atsispindi įvairios baimės, slypinčios jo kūryboje. Antai, kai Poe buvo atrastas 1849 metų spalio 3 be sąmonės prie vienos iš tavernų Baltimorės gatvėje, o po kelių dienų mirė ligoninėje, buvo pamanyta, kad jis tapo viena iš rinkiminės kampanijos aukų: nepriekaištingas karalienės Virginijos stiliaus džentelmenas vilkėjo draiskalais. O gal tai įvyko dėl kliedesių, diabeto ir piktnaudžiavimo alkoholiu? Visas šias fantazijas pirmiausia gali įkvėpti pati Poe kūryba. Šiuo metu dviejose raktinėse Poe gyvenimo vietose veikia muziejai: Baltimorėje ir Ričmonde. Muziejuje demonstruojami rašytojo privatūs daiktai – kelioninis lagaminas, lazda, žurnalistinė kėdė, redaktoriaus dosjė. Tipiška amerikietiška muziejinė scenografija. Taip pat originalūs Poe kūrinių leidimai. Muziejui pelno teikia ir pyragaičiai, kuriais vaišinama prie išėjimo bei privatūs pobūviai ir vestuvės. Poe „Varnas“ savo plunksnomis puošia muziejuje įsikūrusią suvenyrų krautuvę (15).  Visa tai pamatęs demokratijos niekintojas Poe, matyt, gerokai nustebtų.

Venecijos miestas Milašiaus pasakojamam meilės romanui turi absoliutaus pasirinkimo prasmę. Štai ištrauka iš „Meilės įšventinimo“:

„– Ar pažįstate Veneciją, Gražiąją, Švelniąją, Nepaprastąją Veneciją, pone ševaljė? Prisiekiu Kainu, tokį klausimą galima pateisinti tik tuo, kad jį davė kvailiausias iš žmonių. Aišku, pažįstate tą gražiausių sapnų ir nykiausių atsibudimų miestą. Kertu lažybų, kad jūsų viešnagė jame buvo paženklinta tokios pat saldžios kančios kaip ir manoji ir kad prisiminimai, kuriuos apie ją išsaugojote, persmelkti tokio pat liūdesio kaip ir išpažintis, kurią tuojau išgirsite. Aš visada krausčiausi iš galvos dėl to mirštančio karnavališko miesto dirbtinio gyvumo ir karštligiško linksmumo. Meilė tenai slepia veidą po kauke, o nuotykių pomėgis apsigaubia paslapties skraiste, mat yda, pamišimas ir nuopuolis bijo dienos šviesos. Nors ir labai keisti jums pasirodytų mano nuotykiai, tai, kad jų arena buvo Adrijos karalienė, nublankins jūsų akyse nemalonią ir juokingąją pusę. Kiekviena šalis, kiekvienas miestas turi savo dvasinę atmosferą ir niekas taip lengvai nepasiduoda aplinkos įtakai kaip mūsų sprendimai ir elgesys. Taigi pasigirsiu, kad mano nuotykis buvo venecijietiškas romanas, ir jeigu jis būtų nutikęs kokioje nors kitoje vietoje, ne tokioje palankioje užgaidoms, šiandien, tiesą pasakius, visai neskubėčiau jums jo pasakoti“ (16).

Mitologinis ir kultinis Venecijos aspektas itin išryškinamas Milašiaus pateikiamuose miesto aprašymuose:

„Venecija – aksomu aptrauktas klauptas, švelnumo rūmai iš gintaro, miros ir lazurito, Venecija – taip pat ir brangus žmonių meilės skausmo ašarų indas, ir dangus, kuris joje save apžiūrinėja paskutinių valandų brėkšmoje, ir bejėgiškas išsiskyrimų sąstingis.

Čia laukinė nostalgija raudomis nušviečia gėdos veidą ir net paties žiaurumo akis, ir kai plaukiojanti Šventojo Jurgio sala mirties juoduliu išryškėja vėjo purpure, kai audra trankosi virš svyruojančio miesto, tai atgrasusis Šailokas, dusdamas iš meilės ir neapykantos, vakare šaukia dingusią Džesiką. Ir šita Venecija skausmo draskoma siela, šita anų laikų valdovė purvinais karnavalo karalienės apdarais, taip pat yra meili, murkuojanti, burkuojanti Venecija. Jeigu kas mėgsta koketuoti su melancholija arba kaip merginą erzinti skausmą, tam patinka po raupsuotas, nepadorias gatviūkštes nešioti rausvų drabužių melą, melą gėlės, stiebeliu užrištos ant špagos rankenos. Šita Venecija, perkvipusi Rytų pipirais, taip pat yra savotiška Roma, išlepinta dulijos kulto, ir kai jos varpai švelniais balsais, panašiais į senovinių komunijos einančių mergaičių, užtraukia melsvai pilkšvą vakarinę giesmę, jie mums saviškai primena, kad mūsų valdovė Meilė kitados panorėjo gimti iš nuolankiausios ir nuostabiausios mergelės. Šita Venecija, serganti švelnumu, taip pat yra ilgesingų, jaudinančių šventųjų sesuo, ir kai pamažėle nokstančio mėnulio auksas nusileidžia ant pasvirusio bokšto peties, jūs prisimenate Mariją Magdaleną, uždususią nuo šventųjų aliejų urnos naštos“. 

Ar rašytojų ir poetų pateikiami vietovių aprašymai autentiški, turi dokumentų vertę? Ar tai metafizinės konstrukcijos, ir todėl Veneciją galima įkomponuoti į savo kūrinį net joje neapsilankius, bet remiantis ankstesniais rašytiniais šaltiniais? Prancūzų siurrealizmo pirmtakas hermetinis rašytojas Raymond’as Rousselis, sukėlęs filosofijos tyrinėtojo Michelio Foucault susidomėjimą, tvirtino, kad yra apkeliavęs visą pasaulį, bet jo kūrybai tai neturėjo jokios reikšmės. Išvada būtų tokia: Milašius neabejotinai rėmėsi Edgaro Poe metafizika ir pačiais Venecijos aprašymais, tad jo poetizmas – meninės tikrovės perkėlimo dalis, yra ekfrastinio pobūdžio. Nors rašančiojo biografija ir siejasi su miestu ir jo aplinka, nes jis jame lankėsi, bet ir literatūrinės medžiagos panaudojimas leidžia atpažinti paties kūrėjo asmenybės atšvaitą jau sukomponuotoje teksto produkcijoje. Ryškus šito ženklas– krikščioniškas Milašiaus požiūris į tą patį objektą (šiuo atveju Venecijos miestą), kurį gali matyti, sakykim ir kiti rašantieji, kuriuos, beje, pats Milašius skirsto į valkataujančius rašeivas ir kilmingus parazitus. Hermetizmas, antidemokratizmas, mistika yra dominuojantys Milašiaus stilistikos bruožai. Poe ir Milašius remiasi tais pačiais iliustratyviniais pagrindais, kuriuose asocijuojasi teisė ir Biblija, tad jų kūrybą pagrįstai galime svarstyti „Kelio į rojų“ („Chemin de Paradis“) požiūriu (prancūzų archeologės Marguerite Debae terminas). Poe ir Milašiaus Venecija – gryna mentalinė struktūra, gimusi kabinetinės kultūros atmosferoje. Venecijos aprašymų tikroviškumą imituojantis Poe ir Milašiaus stilius achroniškas, nes bandoma tik įsivaizduoti, absoliutas neturi jokio materialaus pavidalo.

____________________________

1 Oskaras Milašius. Ars Magna. Slėpiniai. Iš prancūzų kalbos vertė P. Kimbrys. Vilnius: Aidai, 2002, p. 92–93.
2 Ž. Mikšys. Trys kelionės. Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 144.
3 Histoire et archéologie. Les dossiers. Ports et villes engloutis. Variations du niveau de la mer et séismes dans l’antiquité. N. 50. Fevrier 81.
4 Oskaras Milašius. Ars magna. Slėpiniai. Iš prancūzų k. vertė P. Kimbrys. Vilnius: Aidai, 2002, p. 112.
5 Edgaras Alanas Po. Raudonosios mirties kaukė. Vertė Kęstutis Šidiškis, Irena Varnaitė, Nerijus Maliukevičius, Ramūnas Kasparavičius Vilnius: Vyturys, 1991, p. 20–21.
6 Oskaras Milašius. Ars Magna. Slėpiniai, p. 140.
7 Rosemary Lloyd. „Edgar Poe, „le pur entre les Esprits“ // Magazine littéraire. N 368, septembre, 1998, p. 35–34.
8 Jorge Luis Borges. Fikcijos. Sudarė ir parengė Stasys Goštautas. Vilnius: Baltos lankos, 2000, p. 13.
9 Claude Lévi-Strauss. Mito struktūra // Vertė Jūratė Navakauskienė. Vilnius: Baltos lankos, 1993, Nr. 3, p. 27.
10 Lietuviškos pasakos. Iš Jono Basanavičiaus rinkinių vaikams paruošė Jonas Stukas. Vilnius: Vaga, 1969, p. 110.
11 Edgar Allan Poe. Sixty-Seven Tales as well as The Raven and other Poems. Gramercy Books. New York. Avenel. 1985, p. 707.
12 Oskaras Milašius. Poezija. Išvertė Vaclovas Šiugždinis. Vilnius: Vaga, 1996, p. 21.
13 Oskaras Milašius. Meilės įšventinimas. Zborovskiai. Iš prancūzų kalbos vertė Stasė Banionytė. Vilnius: Alma littera, 2001, p. 142.
14 „Mutilée dans l’oeuvre des meilleurs de ses représentants, l’expression de l’homme qu’il tend à nous donner appelle forcément dans le tout-venant pédagogique qui s’y greffe le secours d’un appareil d’orthpédie voyant: les dissertations en trois points, les arpèges rhétoriques, les analyses formelles, mécanismes aussi difformes qu’inutiles, qui remplissent dans l’appréhension du monde par l’enfant l’office harmonieux d’un cautère appliqué sur une jambe de bois, et dont la vénération abjecte et délibérément entretenue apparaîtra plus tard comme une des hontes de notre epoque” // Maurice Blanchot, Juien Gracq, J. -M.G. le Clézio. Sur Lautréamont. Paris: Editions complexe, 1987, p. 15.
15 Evelyne Bloch-Dano. L’étrange Mr Allan Poe // Magazine littéraire. Nr. 374. Mars, 1999, p. 14.
16 Oskaras Milašius. Meilės įšventinimas. Zborovskai. Iš prancūzų kalbos vertė Stasė Banionytė. Vilnius: Alma littera, 2001, p. 20–21.
17 Ibid, p. 44.