Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Intelektualioji benamystė

2007-05-20
Dalia Staponkutė savo knygą „Lietumi prieš saulę“ dedikavo dviem savo dukroms. Aš taip pat esė rinkinį „Meditacijos: tekstai ir vaizdai“ skyriau dviem svarbioms savo gyvenimo moterims – močiutei ir mamai. Abi nutylėjome vyriškąją figūrą, be kurios mūsų knygos, ko gero, niekada nebūtų susiklosčiusios. Esame Sigito Parulskio redaktoriavimo „Šiaurės Atėnams“ užaugintos autorės. Be S. Parulskio pagarbos intelektualiems moterų tekstams mes abi – brandaus amžiaus, tarsi kokios „Žemaitės“, išsikapsčiusios iš griežto akademizmo it muselės iš išrūgų – gal nebūtume drįsusios žengti žingsnio iš uždaro filosofinių tekstų pasaulio į lengvapėdišką „rašytojystę“. Esė žanras pasirodė tinkamas tarpiniam rašymui: jame gali slydinėti nuo filosofinių įžvalgų ir asmeninių patirčių meditacinių atverčių link. Ir atgal, priešinga kryptimi. Esė žanras suklijuoja ir Jacquesą Derrida, ir Niko Kazantzaki, ir skirtingas kultūras, ir švelnų arabo masažisto rankų prisilietimą paliekant Damaską.

Žvelgiant iš filosofinių tekstų rašymo perspektyvos, galima sakyti, kad toks tarpinis rašymas yra labai postmodernus, kad tikrieji tokio žanro mokytojai yra Jeanas Baudillardas (kuris savo knygas dar papuošia ir savo paties darytomis fotografijomis) ar J. Derrida. D. Staponkutės knygoje man įsiminė filosofiškai įprasmintos meditacijos apie susisiekimą laiškais: „Laiškai yra niekieno žemė, mistiška erdvė tarp išgyvento ir nuveikto, asmenybės dalis, nuolatos tūnanti šešėlyje“; „Meilės laiškų rašytojas primena miegantįjį, kuris sapnuoja ir nuolatos sako sau ir mylimam adresatui „miegok, miegok, ir tegul niekas nesikeičia“; „Laiškai, ypač – gausūs, išmoko ne gyventi, o protauti gyvenimą“. Skaitydama pagalvojau, kad šios meditacijos man primena pamėgtą J. Derrida „Pašto atvirutę“, – storą didžiulę knygą, parašytą tarsi ant atvirukų ir skirtą nepaprastai niuansuotiems džiazuojantiems apmąstymams apie įvairias galimas bendravimo formas, tarp jų ir bendravimą laiškais. Išniro ir Franzo Kafkos šešėlis, kuris rašė meilės laiškus taip, tarsi voras regztų tinklus, ir tokiu būdu sugebėjo, anot Deleuze’o ir Guattari, sunaikinti galimą meilės teritoriją, sukurti jos neįmanomybę realybėje. Bet galbūt esė taip pat yra laiškas? Ji siunčiama pirmiausia į redakciją. Ir adresuota juk kažkam, nors vienam, nors numanomam idealiam skaitytojui. Galbūt esė – tai susirašinėjimas su pačia savimi, su ta, kurią autorė nostalgiškai vadina kitokiu savęs pavidalu? Autorė nuolat mini šiurkščią ir godžią emigranto nostalgiją kitokiam sau. Juk esė, kaip ir laiškas, yra ne biografijos atspindys, o tik sulaikytos, užrašytos jos akimirkos, kaip sako autorė. Tačiau tada ir esė rašymas moko ne gyventi, o tik protauti gyvenimą. Neišvengiamai protauti. Nuo protavimo niekur negali pasislėpti, kai nuolatos kirba keisti klausimai: „Ką aš čia veikiu?“, „Nežinau, kas esu“, „Ar suvokta silpnybė yra išmintis? Ar suvokta galimybių riba yra silpnybė?“ Mano klausimas kiek kitoks: ar šis nepaliaujamas protavimas netampa knygoje išryškėjusios beveik metafizinės benamystės ištaka? Ar jis nėra ta vakuuminė erdvė, kuri nebeleidžia sutapti nė su kokia nors vieta, nė su pačia savimi? Galbūt ši intelektualioji benamystė yra naujoji šiuolaikinės moters odisėja?

Mintis pati savaime, kaip ir kiti dvasios dalykai, lyties neturi. Ypač kai ji atsigręžia į save: „Mintis gali kartotis skirtinguose kontekstuose ir dėl to įgyti vis naują prasmę. Salos kontekste ji tokia pat lėta ir migdanti kaip laikas, mintis saloje – meditacija“. Kas tai parašė – vyras ar moteris? Nesvarbu. Tai tiesiog apmąstymai. Jei nežinančiajam tektų atpažinti autorės lytį, neatpažintų. D. Staponkutės rašymo tonacija pakylėta, filosofiškai „įelektrinta“, ji laisva nuo to, ką galima būtų pavadinti „moteriška pernelyg moteriška“ smulkmenų slėgio. Tačiau autorės žvilgsnis nėra distiliuotas. Ji pastebi tokius dalykus, kurie vyrams neateitų į galvą. Labai prasmingi, mano manymu, motinystės ir kalbos ryšio apmąstymai. Ką reiškia būti tylinčia motina, motina, nemokančia savo vaikų kalbos? Ir tas dūžtančių lėkščių pirkimas, tarsi jos būtų amžinos, yra jaukiai poetiškas. Tačiau skaitant knygą, pamažu pradeda ryškėti ne pačios autorės sugalvotos kultūros stereotipų klišės. Aiškėja, kad klasikinė kultūra nėra suformavusi poetinio herojinio klajojančios moters įvaizdžio. Kai autorė ima medituoti kelionių nostalgijos fenomeną, ji šaukiasi Homero ir Odisėjo, tyliai apeidama Penelopę. Ši netinka. Jos laikysenos nesiilgima. Apie klajojančius vyrus galima kalbėti poetiškai, nes jie „klajūnai, bastūnai, perėjūnai, užkariautojai…“ – žodžiu, tokie įdomūs ir puikūs. O klajojanti moteris išnyra tik kaip meilės vergė. Migruojanti motina yra nuolat aukojanti ir pralaiminti. Moterimis, net ir globalizuotame pasaulyje, šalys ir kontinentai keičiasi tarsi prekėmis. Išsigelbėjimas – tiktai refleksijoje. „Nepakanka gyventi, negalvojant kaip gyventi naujoje situacijoje. Neapmąstoma praktika, kaip netašytas medis anksčiau ir vėliau pasmerktas laužui“. Autorė renkasi apmąstymus. Ir taip įveikia „meilės vergės“ dalią, sukurdama poetinį šiuolaikišką intelektualiosios klajoklės simbolinį įvaizdį. Tokia intelektuali klajūnė sau konstatuoja, jog nenoromis gyvenimas įgauna fantastinį sapno ritmą – kada bėgi bėgi ir vis jautiesi atsiliekanti, kybanti tame pačiame erdvės taške. Taip ir nubundi nepasiekusi tikslo. Tokia klajoklė gali prisipažinti, jog kelionės nesunaikina nostalgijos, nes mes labiausiai ilgimės „nesulaikomos dabarties“. O ją, nors ir trumpam, valios pastangomis labai sunku suvaldyti, aprėpti savimi. Ir nesvarbu – vyras tu ar moteris.


Jūratė Baranova
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-05-21 16:42
Madness
trumpas geras tekstas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą