Visi turbūt sutiks, kad lietuvių eseistika iš esmės yra nepriklausomybės metų vaisius; pirmoje dešimtmečio pusėje ji dar buvo stelbiama publicistikos, antroje, taigi ir mums rūpimoje metų atkarpoje (1998-2002), eseistika ėmė dominuoti. Ji ne tik išsigrynino į savarankišką žanrą, bet ir pradėjo sėkmingą invaziją į kitus: literatūros kritiką, prozą. Trumpai apie tai, kas, mano nuomone, lėmė naująją eseistiškumo persmelktą literatūros būseną. Turbūt, visų pirma, anksčiau užgniaužto subjektyvumo stiprėjimas. O subjektyvumas, galima sakyti, yra viena iš esė žanro dominančių: visos temos ir problemos čia būtinai sugrįžta į rašančiojo "aš". Michelio de Montaigne`o, kuris paprastai yra laikomas Europos naujųjų laikų esė žanro pradininku, pagrindinis nuopelnas, pasak anglų kritiko Williamo Hazlitto, yra tas, kad "jis pirmas kaip autorius turėjo drąsos kalbėti tai, ką jautė kaip žmogus". Kita šiuo metu palanki aplinkybė subjektyvumui įsitvirtinti ir esė iškilti yra kardinaliai pakitęs šiuolaikinis žinojimo pobūdis, t.y. metodologinis subjektyvumo įteisinimas; rašančiojo, kaip ir skaitančiojo,pretenzija į objektyvumą, į tiesas, galiojančias visiems, visur ir visada, pakimba ore. Ši sąsaja gal nėra tokia akivaizdi grynojo esė žanro atveju, bet dabartinė eseistiškumo invazija į kitus, pavyzdžiui, kritikos žanrus tai patvirtina.
Kultūrologas ar literatūrologas, anksčiau buvęs beasmenė mokslo instancija, dabar negali neapmąstyti pakitusios savo situacijos, lemiančios naują kalbėjimo būdą ir turinį. Iškalbios šiuo atžvilgiu dvi Eugenijaus Ališankos "Dioniso sugrįžimo" pratarmės: "Kalbantysis apie kultūrą privalo pasirinkti ir kalbėjimo būdą, ir kalbėjimo objektus. Šia prasme kalbėjimas neišvengiamai yra fragmentinis, dar daugiau - jis negali skleistis kaip atsakymas visiems" (p.11). O negalįs dėl to, kad jis negalįs atsiremti į absoliutų pagrindą, kitaip sakant, būti legitimuotas. Dabar pagrindžia pats asmuo: tas, kuris rašo, tas, kuris skaito. Pagrindimą autorius pavadina rūpesčiu: "Rūpestis yra daugiau nei intelektualinis ar profesinis interesas, rūpestis siejasi pirmiausia su egzistencine patirtimi, ir todėl mano teksto tikslas - ne įrodyti, bet pa-rodyti, su viltimi sulaukti at-pažinimo (…). Mano teksto įtaigumas, logiškumas, nuoseklumas ir kitos retorinės savybės neretai išduoda mano iracionalumą, baimę, tuštumos, tylos baimę - nesu būtinas, esu pasirenkantis, esu pasirenkamas" (p.12). Gal nuosekliausiai eseistinio subjektyvumo nuostatoms literatūrologijoje ištikima Viktorija Daujotytė, ne išimtis ir naujausi profesorės darbai; viena knyga taip ir vadinasi: "Esė apie poeziją ir esimą" (2001). Bet kol kas radikaliausią literatūrologinį viražą atliko Marcelijus Martinaitis, savo literatūrologinių darbų knygą "Laiškai Sabos karalienei" pavadinęs "esė romanu". Romano, žinoma, čia dar mažiau nei "Siužetą siūlau nušauti" atveju, bet įdomūs yra autoriaus argumentai: pirma, tokia esė stilistika padedanti geriau išryškinti unikalius pasirinktų kūrinių turinius; antra, taip siekęs pateikti tam tikrą savo literatūros, tautosakos, liaudies meno, papročių sampratą. O toje sampratoje rašytojas akcentuoja intelektualinę, literatūrinę, kūrybinę ir gyvenimo patirties jungtį. Be kita ko, tokia žanro nuoroda patvirtina esė dabar esant dar ir madingą. Palieku literatūrologijos sferą konstatuodama, kad joje daugėja netikėtumo, žaismės, egzistencinio suinteresuotumo, taigi ir skaitymo malonumo.
Jau paminėjau "Siužetą siūlau nušauti" - penkių eseistų dvidešimties esė romaną. Projekto autoriai - "Šiaurės Atėnai" ir "Baltos lankos" - čia vykusiai sužaidė postmodernistiniu "pasidaryk pats" (šiuo atveju romaną) principu. Romaną palikime kiekvieno skaitytojo išmonei, bet esė čia iš tiesų padarytos meistrų, kurie vienas po kito jau leidžia ir šio žanro rinkinius. Pradėsiu nuo S.Parulskio "Nuogų drabužių". Jau minėjau esminį naujosios pasaulėjautos bruožą - supratimą, kad subjektas ir jo pasaulis tėra fragmentai; ką gali pasakyti fragmentas apie fragmentą - tik dar vieną realybės nekonvertuojamą fragmentą. Bet literatūrologai, šitai aptarę kaip metodologines išeities pozicijas, tekstą paprastai sėkmingai rašo kaip "mažąjį (didžiojo pavyzdžiu) pasakojimą", toliau nieko pernelyg nedramatizuodami. S.Parulskio atveju, manyčiau, yra priešingai: tai, ką vadinu naująja pasaulėjauta, tapo egzistenciniu jo išgyvenimu, ir tekstuose tai pasireiškia nuolatine įtampa tarp kuriamo pasakojimo (kuris norom nenorom, pradėjus rašyti, toks tampa, t.y. kartoja didžiojo pasakojimo provaizdį) ir negalėjimo su juo sutapti, t.y. simbolinis jo naikinimas. Taip aš suprantu pamatinį S.Parulskio tekstų autoironiškumą; ironijos juose taip pat gana, bet svarbiausia - jos atgręžimas į save. Galima paklausti, kuo autorius laikosi toje savo (meta) ir fizikos riboje - rašau "turbūt", bet neabejoju: estetika, rašymo smagumu.
Nuo šito galima pradėti kalbą apie kito atėniečio Alfonso Andriuškevičiaus kuriamas esė - estetes iki absurdo (tik prisiminkim rafinuotus spalvų derinius - melzgano prie melzgano - fragmente "Alyvos ir mirtis"); bet kaip tik dėl to ir esė-estetes, gelbstinčias nuo absurdo. Esė "Apie savižudybę" dalykiškai sverdamas argumentus, dėl ko negalima palikti šio pasaulio, pasakotojas svarbiausiu iš jų laiko estetinį: nusižudyti subjektui reikštų išardyti unikalias tekstų konsteliacijas, esančias jo galvoje, o tokiam nusikaltimui ryžtis galėtų, pasak autoriaus, tik beprotis.
Giedra Radvilavičiūtė - moteris: mirtis nuo jos toliau, todėl estezė jai gal ir ne tokia aktuali, užtat socialiojo gyvenimo pulsas čia daužosi stipriausiai; čia tau ne kokia melzgana vyro ranka. Autorė "čiuopia" jį ironiškai, užėmusi kandžios komentatorės poziciją. Savo esė ji siuva iš kasdienybės skiautelių, jungdama jas ryškių dygsnių raštu iki tėvynės ir kitų jungčių. Knygai jų turėtų jau ir pakakti. Man pačios įdomiausios tos esė, kuriose pereinama į bendresnes visų problemas (tokia jau buvo bene pirmoji "Šiaurės Atėnuose" išspausdinta jos esė "Ūmi infekcija - persikėlimas į kitų žmonių gyvenimus").
Toliau kalbant apie "laiko pulsą eseistikoje", negalima nepaminėti Sigito Gedos knygos "Žydintys lubinai piliakalnių fone "; formaliai žiūrint galima sakyti, jog tai nėra tikroji esė, jog tai dienoraščiai, bet norint galima juos nesunkiai įterpti ir į esė kontekstą. O apskritai šių dienoraščių rašymo būdas iš esmės panašus kaip ir S.Gedos poezijos: pasakojimą palaiko ritminga kardinalių priešybių kaita: aukšta-žema ,"gyvenimo vaizdelis"-literatūros, menų mišios ir jungtys, jungtys… Apskritai poezija ir esė savo prigimtimi yra labai artimos, neatsitiktinai tarp eseistų yra tiek poetų.
Gintaras Beresnevičius kuria istoriosofinę esė; žinoma, tai nereiškia, kad jis negali žaviai impresionistiškai parašyti esėjaus "Nieką apie". Bet savo esė knygoje "Ant laiko ašmenų" imasi lietuvio metafizikos. Per istoriją ir mitą autorius netikėtai padeda susivokti nepriklausomybės dabartyje: suprasti, ką ir kodėl esame praradę ("Lietuva be didžiųjų vandenų"), kokia turi būti naujoji valstybės strategija ir taktika, grįžtant į Romos civilizaciją, kaip perprasminti stereotipus ("Barbarai"), kaip pasitikti civilizacijos iššūkius. Labai įdomi, smagi, protinga, viltinga, labai reikalinga knyga - dėl to per vienerius metus jau prireikė jos antrojo leidimo. Ją skaitydama pasijutau turbūt panašiai kaip V.Jasukaitytė patyrusi malonės dovaną Kairo viešbučio balkone: "Kartais pasijusdavau, tarsi būčiau pakilusi aukštai virš žemės, kur toli, apačioje, po perregima švytinčia erdve plytėjo pasaulio žemėlapis" (p.43). Tai citata iš esė pavadintos V.Jasukaitytės knygos "Golgotos vynuogės". Tokio žodžių putojimo, kaip pirmoje šios knygos pusėje, seniai nebuvau regėjusi. Prieš tai ką tik buvau užvertusi R.Granausko esė "Žodžio agonija", kur jis, žmogų suskaidęs į protą, dvasią ir kūną, patetiškai barė protą už civilizacijos grimasas, už puikybę, už būsimą apokalipsę… O visa dėl to, kad protas paniekinęs ir pamiršęs dvasią. Pamaniau, kad tai gana konservatyvi, nieko pozityvaus nematanti ir nesiūlanti civilizacijos kritikos esė. Ir štai "Golgotos vynuogėse", sakytume, viskas yra atvirkščiai: protas išjungtas - puotauja siela…Ir kokion puikybėn pasikėlusi! Apie elementarų dėmesį žodžiui, teksto audimui nėra ko ir kalbėti. Tik paskutinis skyrius "Laiškai iš dykumos", kur autorė pasakoja apie bendravimą su Broniumi Radzevičiumi, Viliumi Orvydu, Algirdu Verba, Marija Gimbutiene, akla vienuole stačiatike motina Sergija bei vienuole Filareta, mano skepticizmą kiek sumažino.
Sunkiai pakeliama didelių aukštų žodžių patetika (maldos, laiškai, atgailos, meilės žmonėms ekstazės ir t.t.) savaime prisišaukė kitą tekstą - antipodą - Vandos Juknaitės esė "Išsiduosi. Balsu". Lakoniškas, sausas, kietas, atrodo, sąmoningai estetiškai nesvidintas jos žodis. Žodis, už kurio stovi veiksmas, kurį galima lyginti su šventųjų bandymais. Kai kas čia gali įžiūrėti gal net dar didesnę puikybę, nes daroma tai, kas gal iš tiesų ne paprasto mirtingojo pečiams. Bet kas žino žmogaus ribas ir galias; ir, Dieve duok, mums kuo daugiau tokios meilės kupinos veiksmo puikybės. Nesutinku su "Naujojo židinio" "knygų mugės" minirecenzijos nuomone, kad rašytoja vaizduoja potencialius penktojo dienraščių puslapio herojus. Tai mums gal jie tokie, o rašytoja vaizduoja žmones su Dievo kibirkštimi, o jų "potencialumas" - ant visų mūsų sąžinės.
Privertė susimąstyti Gintaro Grajausko esė knyga "Iš klausos". Parašyta ji taupiu, tiksliu žodžiu; beveik iš vienų maksimų, parabolių, aforizmų; tik pritarti gali joje sakomoms tiesoms, autoriaus ginamai pozicijai. Žinoma, pasitaiko, kad viena kita autoriaus išdidinta tiesa gal ir nėra tokia jau visuotinė (pvz., kad dabar akcentai tenka ne kūrybai, o autoriui; arba kad dabar yra "sumeluoto objektyvumo" laikai). Bet svarbiau kitkas: man pasirodė, kad pats knygos turinys (literato santykis su literatūriniu gyvenimu) yra ne itin aktualus, nes tai, kas joje yra teigiama kaip savo tiesa, yra (ar bent turėtų būti) normaliam kultūringam žmogui savaime suprantami dalykai. Ir paradoksas: autoriaus deklaruojama nesusireikšminimo pozicija, atsisakymas žaisti literatūrinius žaidimus netikėtai virsta savo priešybe - literatūrinių žaidimu, ir apskritai literatūrinės problematikos sureikšminimu.
Nustebau pamačiusi, kad Herkaus Kunčiaus "Pilnaties linksmybės" (1999) priklauso taip pat apžvelgiamam laikotarpiui: jos man atrodė daug anksčiau išleistos. H.Kunčius gana greitai ir nesunkiai pripratino mus prie "antiestetikos". Pasirodžius "Pilnaties linksmybėms" kritika buvo sujudusi, dabar jau papriekaištauja tik dėl to, kad autorius kartojasi, kad griauna vis tuos pačius stereotipus - suprask, reikėtų pasieškoti naujų.
Sunku būtų dabar rašančius eseistus kaip nors sugrupuoti: visi jie yra "vienetiniai". Štai Regimanto Tamošaičio esė - kaip ją pavadinti? Gal filosofiniu "kompiuterinio" žmogaus apmąstymu? Pats savaime kompiuteris čia niekuo dėtas, nors jis yra daugumos jo esė "siužetų" formantas: tai tik savotiška naujosios žmogaus būsenos metafora, t.y. tos būsenos įdaiktinimo, įvaizdijimo būdas. "Kompiuteris yra tik tavo plėtinys, tavo psichikos projekcija, tavo struktūruotas chaosas", - rašoma puikioje esė "Vitaminų pardavėjas" ("Šiaurės Atėnai, 2001.V.26). Žmogus, "mąstanti nendrė" ar "mėsa", ima nebejusti to savo rūšinio veiksmo prasmės: jis jaučiasi esąs tik funkcija, ne veikėjas; jis tampa svetimas sau, savo protui, nes patiria neišvengiamai to paties proto esąs tolinamas nuo tikrovės, nuo autentiško jutimiško gyvenimo, gyvybės paskatų. Žmogus nebesijaučia esąs substancialus, unikalus, individualus, atsakingas. "Ar galėtum rasti kokį skirtumą tarp savo smegenų neuroninių sinapsinių ryšių ir milijardinių procesoriaus apskaičiavimų? Juk tu taip pat nieko neturi savo, tavo esmė - tuštuma, tu taip pat esi vadinamojo objektyvaus pasaulio, kosminio kompiuterio užprogramuotas dažnis, tam tikra vitalinių, emocinių, intelektualinių impulsų grandinė. Tavo sąmonė cirkuliuoja motininės plokštės duomenų magistralėmis, bet tu to net nejauti" (ten pat). Virtualiame pasaulyje toks žmogus jaučiasi esąs namuose, laisvas nuo pasaulio, galingas, atgavęs "tapatybę". Tai kas, kad jis pats virtęs simuliakru. Šioje ir kitose esė ("Laiko malūnai", "Imperatoriaus kostiumas", "Palikimas") spekuliatyvaus proto abstrakcijoms oponuoja ir veiksmui gyvybės suteikia "archetipinis moteriškasis principas", atstovaujantis prigimtiniam "iracionalumo likučiui". Keletas žodžių apie šių esė formą: jose, be originalių, dažnai paradoksalių, ironiškų minčių (pvz., (post)modernus žmogus aprašomas technologijų, kompiuterijos sąvokomis ir atvirkščiai), labai svarbus yra vaizdas (kaip ir S.Parulskio, G.Radvilavičiūtės esė), leidžiantis kai kurias jų laikyti tiesiog eseistine proza.
Klasikinis tipiškas esė pavadinimas yra "apie" (ką nors). Taip vadinasi dauguma D.Kajoko eseistinių apmąstymų knygoje "Dykinėjimai". "Apie…" man asocijuojasi su apskritimu, kurio vidury turėtų būti, klasikų vaizdinius pasitelkus, kerojanti kaip jurginas autoriaus žaizda, ir kraujuoti ji turėtų, senamadišku mano įsivaizdavimu, irgi koncentriškais apskritimais. Nieko panašaus, žinoma, "Dykinėjimuose" nėra ir būti negali. Nes čia "dykinėja" meditacijų nuskaidrintas žinantysis, kuris nenori dauginti subjektyvumo, kuris stengiasi pateikti realybę kaip faktą - ne kaip interpretaciją. Kita vertus, gal kaip tik tokia tiksliai "fiksuota" pozicija "apmąstymams" suteikia moralizavimo atspalvį.
Dauguma čia paminėtų knygų gali būti priskirtos grynajam esė žanrui; bet per šiuos ketverius metus išėjo nemaža ir tokių, kurias galima apibūdinti žanro požiūriu kaip hibridines: eseistiškumas paprastai jose dera su autobiografiniais pasakojimais, prisiminimais, dienoraščiais. Viena tokių - Valdo Kukulo "Bailiojo drąsa gyventi", anotacijoje pristatyta kaip intelektualinės biografijos apmatai. Iš tiesų tai yra eseizuota literatūros ir visuomenės kritikos straipsnių knyga, ir jos nereikėtų matuoti grynosios esė masteliais. Joje nemaža publicistinio elemento, kuris turi savybę labai greitai senti. Man įdomiausias knygoje yra bene eseistiškiausias etiudas "Bohemos vartai".
Šią fragmentišką esė žanro apžvalgą norėčiau baigti tokia pačia patetiška gaida, kaip ir pradėjau, iškiliausius mūsų eseistus pavadindama kultūriniais dabarties herojais. O visų nepageidautinų galimybių, slypinčių esė žanro prigimtyje, šaunią parodiją neparodiją, arba metodinius nurodymus "Kaip rašyti esė" ("Šiaurės Atėnai", 2001.V.5), jau parašė Gintaras Beresnevičius. Ten pateiktos esė klasifikacijos gardelius, manau, kiekvienas konkrečių eseistų pavardėmis su dideliu malonumu užpildys pats.
