Praėjusių metų gruodžio 11 d. Rašytojų klube įvyko pokalbis "Laiko pulsas eseistikoje". Tai vienas (ir bene sėkmingiausias) iš trijų, suskirstytų pagal žanrus, pasikalbėjimų apie kelerių pastarųjų metų literatūros derlių. Pokalbyje dalyvavo Elena Baliutytė, Gintaras Beresnevičius, Vanda Juknaitė, Laimantas Jonušys. Vakarą vedė Regimantas Tamošaitis.
Pradėdamas pokalbį Regimantas Tamošaitis pažymėjo, kad eseistikos žanras mūsų literatūroje pastaraisiais metais tapo vienas aktyviausių. Matyt, daugelis dabarties veiksnių sąlygoja tokį žanro efektyvumą. Eseistika yra skaitoma, įdomi, greitai reaguojanti į įvairius kultūrinio ir politinio gyvenimo įvykius. Be to, esė atsiskleidžia kaip ypatinga kūrybinė erdvė, kuri leidžia eseistui pademonstruoti savo apsiskaitymą, erudiciją ir perteikti tai menine forma. Esė žanre susijungia beletristika ir intelektas, todėl žanras tampa įdomus įvairiausiems skaitytojams. Eseistikos diapazonas labai platus, net sunku kalbėti apie jos žanrinį apibrėžtumą.
Lietuvių esė kelią pradėjo nuo filosofinių tekstų, ypač nuo Arvydo Šliogerio rašinių. Daugelis rašytojų savo tekstais irgi priartėdavo prie eseistikos. Reikšmingas esė rašė Marcelijus Martinaitis. Eseistika turi ryšį su publicistika - rašiniai pasirodo spaudoje ir tarytum išnyksta. Bet eseistika įsitvirtina, imta leisti jos rinkinius. Ji įsitvirtina literatūroje ir kartu kultūrinėje atmintyje. Eseistikos knygos skaitomos ir perkamos net labiau negu originalioji proza. Esė yra šiandieninės mūsų savivokos, kultūrinės savimonės, esminio mąstymo teritorija, kurioje atsispindi laiko pulsas.
Eseistika patraukia intelektualumu ir labai plačia tematika, demokratiškumu, priartėjimu prie žmogaus egzistencinių būsenų, prie kasdieniškų rūpesčių, kurie ilgą laiką buvo ignoruojami. Didelį poveikį skaitytojams daro psichologinės esė. Eseistika, anot R.Tamošaičio, atlieka tam tikrą kultūrinės ir socialinės komunikacijos funkciją.
Elena Baliutytė prisipažino norėjusi pagvildenti klausimą, kokios yra tos mielės, kurios šiandien kelia eseistiką, kaip eseistika yra įsiterpusi į kritiką ir kokie dabar yra ryškiausi šio žanro kūriniai. E.Baliutytės pranešimą spausdiname.
Gintaras Beresnevičius iš pradžių pajuokavo, kad eseistiką rašančius ir skaitančius jungia bendras bruožas - jie nemoka kalbėti, pasakyti, ką nori, auditorijai, todėl ramiai sėdi prie teksto. Esė - labai kondensuotas žanras, išsitenkantis keliuose puslapiuose. Kol kas jis nėra nusistovėjęs - įsilieja ir į poeziją, ir į prozą. Yra taikomoji, estetinė, siužetinė ir besiužetė eseistika. Eseistika daro stiprų poveikį skaitytojui, teikia laisvę interpretacijoms. Eseistikos suklestėjimą lemia tai, kad žmonės ima emancipuotis, pajusti vidinę laisvę. Prozą rašantįjį labiau sukausto formos reikalavimai, tuo labiau - poeziją, kuri yra matematiškas žanras. Eseistika toleruoja įvairias žaidimo taisykles bei falsifikacijas. Tuo ji siejasi su postmodernu, kuris mūsų kultūroje nėra įleidęs tvirtų šaknų. Eseistika, anot G.Beresnevičiaus, liudija laisvo žmogaus brendimą. Čia labai svarbus rašantysis subjektas.
R.Tamošaitis, pratęsdamas mintį apie žaidimą eseistikoje, pridūrė, kad žaidimo konfigūracijose ar ironiškam autoriaus žvilgsny išryškėja nauji vieno ar kito reiškinio aspektai. Laisvas žmogus yra žaidžiantis žmogus, laisvas nuo varžančių dogmų, stereotipų. Tai nėra lengvabūdiškumo pasireiškimas.
Laimantas Jonušys suabejojo pokalbio tema, nes laiko pulsą turi atspindėti ne eseistika, o publicistika. Eseistika yra aukščiau. Svarbiu mūsų eseistikos laimėjimu L.Jonušys laiko "Šiaurės Atėnų" rašinius bei kolektyvinę knygą "Siužetą siūlau nušauti". Esė yra apibrėžiama kaip mokslo ar literatūros kritikos rašinys, kuriam būdingas kompozicijos ir stiliaus laisvumas, subjektyvus nagrinėjamo objekto traktavimas. Vadinasi, autorius gali laisvai vertinti, reikšti savo nuomonę, požiūrį. "Šiaurės Atėnų" eseistikos pagrindą sudaro dienoraštis. Tai visų pirma S.Gedos rašiniai. Kitų knygoje spausdinamų keturių autorių tekstai yra labiau nutolę nuo dienoraščio, nuo datų, konkretybių, pakyla ir priartėja prie grožinės literatūros. Sigito Parulskio "Vakaras su ganytoju", anot L.Jonušio, tikras šedevras, susiejantis Donelaičio stilistiką su fantasmagorija, kuri būdinga Jerofejevo romanui "Maskva-Petuški". Tas mišinys netikėtas ir įspūdingas. Kai kurias esė, publikuojamas knygoje "Siužetą siūlau nušauti", galima traktuoti kaip grožinio teksto fragmentus. Apskritai "Šiaurės Atėnų" eseistika įeis į lietuvių literatūrą kaip labai savitas, unikalus reiškinys.
Šiuolaikinei literatūrai svarbu ne tik įvykiai, bet ir fonas, tarpai, kai tarytum nieko nevyksta. Taip ir žmogaus gyvenime - svarbi kiekviena jo egzistencijos akimirka. Eseistika atkreipia dėmesį būtent į tą kasdienę žmogaus egzistenciją, kurią šiaip jau yra linkstama sumenkinti. Eseistikoje daug buities, jausenų, įspūdžių detalių, o tai rodo, koks įvairiaspalvis, pilnas netikėtumų, įdomybių yra kasdieninis žmogaus buvimas.
Vanda Juknaitė pritarė G.Beresnevičiui sakydama, kad eseistikoje labiausiai ryškėja žmogaus savivoka. Kalbėdama apie eseistiką, ji sakė visada mintyse neatitrūkstanti nuo prozos. Eseistika dabar labai profesionali. Joje yra mūsų kultūrai trūkstamos ironijos, be kurios neįsivaizduojamas modernus žmogus ir modernus mąstymas. Tačiau mūsų eseistų ironija skirta kitam, "jam", o ne sau. Įdomūs turėtų būti autoironiški tekstai.
Taip ir neapmąstyti liko sovietmečio laikai, kalbėjo V.Juknaitė, nors ta patirtis tebėra ryški žmonių veikloje. Visi atsigręžė į Vakarus, rasdami ten visokių neigiamybių. Beveik nemąstoma ir nekalbama, išskyrus G.Beresnevičių, apie tai, kas bus rytoj.
Salė aktyviai reagavo į plačiau pasisakiusių mintis, klausinėjo, komentavo, prieštaravo. Tai turbūt irgi liudija savotišką dabarties eseistikos pasisekimą, tam tikrą žmonių pilietinį aktyvumą, anot R.Tamošaičio.
