Kodėl esė?

Jau kelinti metai esė žanro skeptikai teigia, kad šio žanro žvaigždžių valanda jau praeity, nes, knygas išleidus S. Parulskiui, G. Radvilavičiūtei, A. Andriuškevičiui ir G. Beresnevičiui, eseistų parakas jau turėtų išsekti. Bet 2005-ieji šios prognozės vėl nepatvirtino, ir geriausiųjų dvyliktuko sąraše atsidūrė net keturios esė knygos: K. Navako „Gero gyvenimo kronikos“, Parulskio „Miegas ir kitos moterys“, R. Rastausko „Kitas pasaulis“ ir V. Martinkaus „Šuns mazgas“ (tiesa, oficialus pastarosios žanras dvigubas: esė-apysakos). Be to, arti šių išrinktųjų buvo ir dar vienas esė rinkinys, kolektyvinis, „Aštuntoji diena“, sudarytas iš tekstų, skelbtų interneto dienraštyje „Bernardinai.lt“. Ir iš dvyliktuko renkant geriausią metų knygą tarpusavyje konkuravo trys esė (Navakas, Rastauskas, Martinkus) ir viena novelių (A. Šlepikas) knyga. Kodėl šio žanro knygos sulaukė didžiausio susidomėjimo, pritarimo ir palaikymo?

Pradėsiu nuo literatūrologinių, „objektyvių“, argumentų: visų pirma su esė žanro iškilimu literatūroje padaugėjo laisvo subjektyvumo, suasmeninto ir suintyminto pasaulio vaizdo, autentiškumo, biografiškumo intrigos, intelektualaus, ironiškai žaismingo, elegantiško stiliaus. Apibendrintai kalbant, literatūra žanro „turinio“ požiūriu tapo įvairesnė, demokratiškesnė, tarsi pasislinko arčiau tikrovės, gyvenimo kasdienybės; kita vertus, žanro „poetika“: intensyvus intertekstualumas, asociatyvumas, pasakojimo modalumai, ekonomiškas, eliptiškas stilius, tiko intelektualiam skaitytojui. Be to, esė naudai veikė ir „sueseistiškėjusi“ laiko dvasia, kurią trumpai galima būtų nusakyti J. Meko žodžiais: „Mažų ir asmeniškų dalykų svarba didžiųjų užmojų laikais“, kai vis dažniau kūrybos objektu tampa paties kūrėjo egzistencijos įvykiai.

Iš asmeniškų, subjektyvių argumentų, kodėl esu esė žanro gerbėja, pirmiausia paminėčiau specifinį žanro nukreiptumą į mane, skaitytoją, ir dėl to atsirandančią tiesioginės komunikacijos iliuziją. Skaityti gerą esė knygą – lyg klausytis, „šnekučiuotis“ su giminiškos sielos žmogumi. Būtent eseistikoje dabar matau stipriausią kalbos įtampą ir įdomiausią, plačiausio spektro (egzistencinę, socialinę, psichologinę, istorinę) žmogaus traktuotę. Tai sakydama turiu omeny geriausius žanro pavyzdžius ir nekreipiu dėmesio į prasidėjusią esė kaip tariamai lengvo rašymo madą.

Kodėl iš keturių esė rinkinių išrinkome Rastausko knygą „Kitas pasaulis“? „Kodėl, pavyzdžiui, ne Navako „Gero gyvenimo kronikas“? Kuo ši geresnė?“ – buvau užklupta klausimo. Turbūt tiksliausia būtų atsakyti taip kaip ir į klausimą „Kas sunkesnis: svaras plunksnų ar svaras akmenų?“. Atsakyti šiuo atveju, žinoma, galiu tik už save. Patiko man Parulskio „Miegas ir kitos moterys“ (ir ne vien dėl to, kad ji man paranki kaip literatūrologei), smagiai skaičiau visai kitos egzistencinės nuostatos Navako „Gero gyvenimo kronikas“, bet išrinkti reikėjo vieną. Galbūt mano pasirinkimą lėmė tai, kad priklausau „Kito pasaulio“ autoriaus kartai; kartai, kuri išgyveno socializmą. O gal tokį pasirinkimą dar labiau lėmė tai, kad esu tos pačios chruščiovinio atlydžio kartos, bet visai kitokios nei autorius patirties; tiek kitokios, kad skaičiau knygą kaip kitą pasaulį. Autorius ir jo „biografijos partneriai“ sovietinę tikrovę tiesiog ignoravo; savo gyvenimo būdu, kultūra jie buvo tikrų tikriausi aristokratai, dekadentai. Jie, pasak autoriaus, mokėję gyventi be pinigų, nesiekę karjeros, buvę nepriklausomi – išsiskyrę apranga, laikysena, pomėgiais. Jie gyveno vakarietišku menu ir buvo įsitikinę, kad „gyvenimas – irgi poezija, ir kad galima būti tikru poetu, neparašius nė vieno eilėraščio“. Jie buvo bitlų eros vaikai, pasak autoriaus, Leninui priešinęsi klausydamiesi Lennono, skaitydami A. Ginsbergą, Kerouacą, Cortázarą. „Biografijos partneriai“ nesiribojo Vilniumi: autorius, jau būdamas laisvas Europos pilietis, po intensyvių piligrimysčių vakarų kryptimi užsukęs į Petrapilį, jautėsi grįžęs į jaunystės „estetinę tėvynę“. Sovietmetis, žinoma, yra tik viena iš tematinių knygos linijų; šiose esė rašoma apie daug ką: tai ir gausių kelionių po svečius miestus (Niujorką, Stokholmą, Prahą, Vieną, Sofiją ir kt.) įspūdžiai, ir kultūros faktų interpretacijos, vienas kitas politinio gyvenimo komentaras arba tiesiog impresijos-literatūriniai etiudai viena ar kita tema. Autorius yra totaliai meno pasaulyje gyvenantis žmogus. Būtent muzikos, dailės, literatūros, kino, šokio, o dažniausiai – teatro vaizdiniai jam padeda įvardyti, įvaizdinti ir struktūruoti realybę. Rastauskas yra tikras kalbos virtuozas, neeilinis „sakinio eilinis“! Jis yra laisvas (subjektyvus, kategoriškas, kandus, ironiškas, žaismingas) ne tik pasaulyje, bet ir kalboje.

Beje, minėtą eseistinę laiko dvasią šiuo metu savaip atspindi ir kiti žanrai, pavyzdžiui, poezija, nors neteigiu, kad tai vienintelė jos ieškojimų kryptis. Iš šiemetinio dvyliktuko poezijos knygų (G. Dabrišiaus, D. Kajoko, A. Marčėno, T. Venclovos) ji ryškiausia Marčėno „Pasauliuose“. Pirmiausia turiu omeny skyrių „Metrikai“, kur trijuose sonetų vainikuose kalbama apie autoriaus gyvenimo įvykius. Kiek šiame pasakojime istorijos, kiek mitologijos, šiuo atveju ne taip svarbu, svarbiau tai, kad Marčėnui norisi grįžti į savo „atminties lauką ir laiką“. „Metrikų“ pasakojimas yra gana fragmentiškas, asociatyvus ir skaitytojui ne visada pavyktų suprasti kai kurias pasakojimo vietas (ypač biografines detales), jei ne autoriaus-komentatoriaus pagalba. Autokomentarai yra išskirtinis šio rinkinio bruožas, sulaukęs nevienareikšmių vertinimų. Taip iš šių abiejų tekstų (poetinio ir komentarų) sužinome apie autoriaus vaikystę Antakalnyje, apie vaikystės sapnus ir baimes, apie tetukę ir dėdę bei jų kalbos „liekanas“ šioje poezijoje, apie žaidimus kryžiuočiais ir indėnais, apie paauglystėje atrastą („okupuotą“) Vilniaus senamiestį, apie kartos „papročius“, gyvenimo būdą ar, autoriaus vieno komentaro žodžiais, sustingusio laiko „nesustingusią jaunystę“. Beje, knygos pristatyme Marčėnas šį skyrių pavadino eseistika.

Iš skaitytos „siužetinės prozos“ labiausiai patiko A. Šlepiko novelių knyga „Lietaus dievas“ ir L. S. Černiauskaitės „Artumo jausmas“. Pirmoji ir nustebino, ir ne. Nustebino poeto novelės „technika“, natūrali žodžio plastika, jauki realistinio pasakojimo archaika. Nenustebino pati tendencija pasakoti mažo miestelio istorijas, nes poetai pastaruoju metu itin aktyviai „decentralizuojasi“ minėta „mažų ir asmeniškų dalykų“ kryptimi. V. Sventickas, recenzuodamas V. Rudžiansko eilėraščių knygą „Miesteliai.lt“, dar minėjo šiemetines J. Liniausko, J. Kalinausko knygas ir šią sėklą pasėjusius ankstesnius R. Šileikos „Metraščius“. Iš pirmo žvilgsnio arti šios miestelių poezijos „panoramos“ atrodytų esanti ir į dvyliktuką patekusi G. Dabrišiaus poezijos knyga „Sviest akmenuką“. Vis dėlto yra ne visai taip. Nėra čia jokio biografiškumo, asmeniškumo, subjektyvumo... Bet pirmiausia reikia susitarti, kad tai yra poezija, o toliau viskas priklausys nuo to, kaip kiekvienas iš mūsų sumanys ieškoti prasmės. Kur ją radome mes, pasiūlę knygą į dvyliktuką, kaip vieną kūrybiškiausių ir netikėčiausių? Pirmiausia jos neegocentriškame, nuasmenintame kalbėjimo kitoniškume ir keistume, jos radikaliame neliteratūriškume. Šiuose eilėraščiuose stebina neįprasti, alogiški minties zigzagai, savotiški nesumegzti mazgai, kuriuos net ir paradoksais nebūtų tikslu įvardyti. Eilėraščiuose kalbama ne tiek iš žmogaus, kiek iš daiktų, gyvūnų, augalų perspektyvos. Ir visa tai sparčiai asmeniškėjančios ir empiriškėjančios poezijos fone atrodė nauja ir patrauklu. Tai penktoji poeto knyga (ankstesnė – jausmingesnė, logiškesnė, aiškiau „rytietiška“), bet daugelis turbūt jį atrado tik dabar (įtariu svariai prie to prisidėjus V. Gasiliūną, kalbinusį poetą „Literatūros akiračiuose“).

Į dvyliktuką nepateko, bet buvo netoli jo ir kitos knygos; pavyzdžiui, P. Pukytės „Jų papročiai“, nelabai aiškaus žanro trumpų humoristinių tekstų, skelbtų interneto dienraštyje „Omni.lt“ skiltyje „Paulina Pukytė Londone“, rinkinys. Šie tekstai man pasirodė patrauklūs ir aktualūs pirmiausia dėl orios, laisvos pasakotojos laikysenos, leidžiančios jai su intelektualiu humoru fiksuoti ir komentuoti daugiataučio Londono „papročius“. Manau, apie dvyliktuką sukosi ir J. Ivanauskaitės bei Z. Čepaitės romanai. Juos perskaičiau neutraliai, be ypatingesnių teigiamų ar neigiamų emocijų. Romanai man pasirodė aktualesni ir reikšmingesni žvelgiant į juos iš sociologinės perspektyvos. Jų temos – moterų kalinių ir prostitučių istorijos – yra, galima sakyti, žurnalistikos kasdiena, bet bandymas įžodinti šias socialines grupes populiariausiu romano žanru yra reikšmingas faktas. Įdomiam Čepaitės sumanymui prakalbinti kalines, man rodos, visai nepakenkė autobiografinė siužeto linija. Ji kaip tik ir supynė kalinių gyvenimo istorijas į vientisą romano tekstą. Kita vertus, palikus tik dokumentinę medžiagą, knyga būtų buvusi kitokia: ne romanas, o kokia nors iš tiesų „dokumentinė proza“, kaip ir dabar rašoma metrikoje, ir gal – netikėtesnė bei parankesnė premijų „konjunktūrai“.

Taigi rinkti geriausių knygų dvyliktuką buvo iš ko; literatūros spektras šiuo metu yra gana platus ir tai liudija jos gerą gyvenimą. Mes, literatūrologai, tik spėkime rašyti jo kronikas.