Gendrutis Morkūnas
1960 08 04–2009 12 31
Palaidojome vieną ryškiausių, įdomiausių XXI amžiaus pradžios Lietuvos vaikų rašytojų – Gendrutį Morkūną. Skamba keistai ir vadovėliškai, tiesa? Taip buvome įpratę skaityti apie praeito šimtmečio pradžioje anksti mirusius rašytojus. Esu tikras, kad taip skaitysime apie Gendrutį ateities vadovėliuose. Gendrutis, kaip rašytojas, visas telpa į XXI amžiaus pradžią. Ką ten pradžią! Nuo pirmosios iki paskutiniosios jo knygos pasirodymo – vos penkeri metai.
Gendrutis Morkūnas gimė Vabalninko krašte, interviu „Rubinaičio“ žurnalui tą kraštą pavadinio „nuostabia vieta Žemėje“, iš ten atsinešė stiprią vaikystės atmintį. Studijavo fiziką, buvo mokslų daktaras, radioekologijos ir radiacinės saugos specialistas, mokslo populiarinimo knygų autorius. Senokai įsiminė „Bernardinai.lt“, „Šiaurės Atėnų“, „Šiaurės rytų“ ir kitų leidinių skaitytojams kaip eseistas, publicistas. 2005 m. išleido knygą paaugliams „Vasara su katšuniu“, gavo premiją už reikšmingiausią debiutą vaikų literatūroje. Turbūt niekas Gendručio nėra pavadinęs pradedančiuoju rašytoju. Jis atėjo į literatūrą visiškai subrendęs kaip žmogus, kaip intelektuali asmenybė, su savitu požiūriu į pasaulį, su savitu braižu, savitu pasakotojo balsu. Taip įrodydamas mūsų kartais pacituojamą vieno rašytojo teiginį, kad „iki vaikų literatūros reikia užaugti“...
Kodėl svarbiausioji Gendručio kūrybinio palikimo dalis tapo knygos vaikams (nors tiksliau būtų sakyti – paaugliams), kodėl vaiko, vaikystės pasaulis jam liko toks svarbus – ateities svarstymų ir tyrimų dalykas. (Priešmirtinis jo prašymas buvo – nenešti prie karsto gėlių, gėlių pinigus įmesti į aukų dėžutę ir juos paskirti sergantiems vaikams.)
Gendrutis paliko penkias knygas jauniems ir mąstantiems skaitytojams. Pirmąsias tris – debiutinį „Katšunį“, geriausiomis Metų knygomis pripažintas „Grįžimo istoriją“ (2007) ir „Blusyno pasakojimus“ (2008) – skaitėme visi, kurie skaitome. Ketvirtąją knygą – „Velniškai karštos atostogos“ (2009) – rankose kol kas laikė dar nedaug kas. Penktąją Gendručio knygą perskaičiau naktį, jo laidotuvių išvakarėse, – dar tik kompiuterio ekrane. Visiškai užbaigtą, sutvarkytą ir, ko gera, jau suvoktą kaip paskutinę. Nė viena Gendručio knyga nepanaši į kada nors kieno nors parašytą. Beveik nepanašios jos ir viena į kitą. Nespėjome jų tinkamai apibūdinti, dar neišmokome apie jas kalbėti. Bet mokysimės. Iš kur toks išmintingas kūrybingumas? Ir, Dangau, kodėl tau taip reikia kūrybingų, išrinktųjų? Mums, mūsų literatūrai, jų reikia labiau.
Paskutinį grožinį tekstą Gendrutis baigė rašyti ligoninėje. Tarptautiniam rinkiniui taikos tema. Rinkinys bus išleistas šių metų rudenį Pietų Korėjoje anglų kalba, pasklis po pasaulį. Pasakojimas pavadintas „Traškančios žvaigždės“ – tik Gendrutis taip galėjo pavadinti. Tik Rašytojas gali išgirsti žvaigždžių traškėjimą... O pasakojama apie berniuką, kuris ėmė protestuoti, nes dėl karo negalėdavo pažiūrėti į saulę apšalusiais pakraštėliais ir į žvaigždes, kurios krinta traškėdamos. Pasakojimas baigiasi vaikų pergale – Gendručio kūryboje vaikai visada stiprūs.
Nieko keista, kad vieną dieną salos valstybės nusprendė nebekariauti. Visos! Ir niekada! O pirmąją traškančių žvaigždžių taikos naktį visi vaikai pasipylė į lauką ir tamsą. Krintančios žvaigždės tikrai traškėjo! Kiekviena savaip, vos girdimai ir taip paslaptingai, kad klausydamiesi visi pamiršdavo net kvėpuoti. O klausytis norėjosi dar ir dar. Net ir tiems, kuriems buvo užgulusios ausys. O štai suaugusieji ėmė maivytis saulei apšalusiais pakraštėliais. Eidavo į lauką ir ištisas dienas maivydavosi. Net valstybių prezidentai. Be to, visi ėmė skaityti knygas. Net tada, kai reikėdavo sėti javus ir nuimti derlių.
Berniukas, nuo kurio prasidėjo ši istorija, pirmąją traškančių žvaigždžių naktį peršalo ir mirė.
Vasarį ir kovą saloje būdavo pašėlusiai šalta.
Teisingai paaiškinote savajai Reginai, Gendruti: žmogus ir mirdamas gali keisti pasaulį. O ką jau sakyti apie knygas! Juk geros knygos nemiršta. Jos amžinai traška.
